Kad ir kaip būtų gaila beigi apmaudu, tačiau rodos, kad šių metų pradžioje Čekijos prezidento Petro Pavelo (prieš tai jis buvo NATO bloko generolas) išsakyta tada neįtikėtina prognozė apie tai, kad Ukraina kare prieš Rusiją turi tik vieną galimybę surengti sėkmingą kontrpuolimo operaciją, virsta tikrove.

EPA-ELTA nuotr.

Problema ne tik ta, kad Ukrainos kariškiams iki šiol nepavyko pralaužti rusų įtvirtintos gynybos linijos šalies pietuose bei rytuose. Ir ne todėl, kad ženklių nuostolių patirianti okupacinė Rusijos kariauna masiškai vis dėlto nebėga iš savo pozicijų (išskyrus keletą vietinės reikšmės atvejų). Net ne dėl to, kad europiečiai, siekdami užtikrinti paramą Ukrainai praktiškai „išvalė“ savo karinius sandėlius, o JAV prasidėjo žūtbūtinė politinė kova dėl prezidento posto (rinkimai įvyks kitų metų lapkritį), ir paramos Ukrainos klausimas ten yra iškeltas į aktualiąją darbotvarkę.

Tai, žinoma, reikšmingi veiksniai, kurie šiuo metu formuojasi į kritinę masę, kuri ilgainiui, jau kitais metais neleis Ukrainai laimėti šio karo taip, kaip diduma lietuvių įsivaizduoja ar norėtų.

Vakarų analitikai be užuolankų į šią aplinkybių substanciją priduria kitų dalykų, jų nuomone, formuojančių tokias prielaidas, kurios šį karą veda į bjaurią aklavietę. Nors jos nenori nei dabartinė Ukrainos valdžia, nei, atrodo, karą pradėjusi Maskva.

Pavyzdžiui, buvęs Jungtinės Karalystė gynybos ministras Benas Wallace‘as ukrainiečiams siūlo rintai pamąstyti apie tai, kaip reiktų mobilizuoti į karą jaunesnių žmonių. Jis sako suprantąs prezidento Volodymiro Zelenskio intenciją, kad jaunesnius ukrainiečius reikia išsaugoti iki to laikotarpio, kada teks atsiraitojus rankoves kurti pokarinę šalį. Tačiau britų eksministro požiūriu, šiuo metu šturmo pėstininkų daliniuose tarnaujančių karių amžiaus vidurkis siekia apie 40 metų. Ir tokio amžiaus žmonėms grynai fiziškai sudėtinga atlikti tas kovines užduotis, kurias kelia jų vadovybė.

Nepaisant to, kad Kyjivas vengia skelbti savo nuostolius, o žinomi vieši apžvalgininkai it mantrą nuo šių metų pradžios kartoja esą Ukrainos ginkluotųjų pajėgų skaitlingumas siekia 1,3 mln. ginkluotų vyrų (kariuomenėje, nacionalinėje gvardijoje, policijoje, teritorinėje gynyboje), tačiau akivaizdu, kad kontrpuolimą dabar vykdanti kariuomenė nuostolių patiria. Žuvusius, sužeistuosius, dingusius be žinios reikia kažkuo pakeisti, o mobilizacija Ukrainoje stringa.

Internete pilna vaizdų, liudijančių apie šalies miestų gatvėse vykstančias gaudynes, kuriose kariškiai sulaiko tarnybos kariuomenėje vengiančius rekrūtus. Ir šia prasme padėtis nuo agresorių besiginančioje šalyje nedaug tesiskiria nuo padėties pas užupuolikus, apie kurią internete ypač praėjusiųjų metų rudenį buvo platinama aibės vaizdo klipų.

Nuo 2014 m. antiteroristinės operacijos Donbase jau didelė dalis kovotojų-savanorių yra išmušta. Juos keičia mažiau politiškai motyvuoti mobilizuotieji.

Iš Vakarų vis labiau verčiasi kritikos banga dėl to, kad ugningo tribūno V. Zelenskio, tapusio tikra politikos žvaigžde, administracijos gebėjimai užtikrinti savo šalies valdininkų aparato kokybišką darbą, yra žemiausio lygio. Ukraina per daugiau nei pusantrų metų nesugebėjo pasiekti, kad jos ūkis, ypač karo pramonė veiktų karo sąlygomis. Jau net nekalbant apie korupciją, kuri, regis, niekada nebuvo tokia didelė kaip dabar. Šalies valdininkai tebesiekia kariaujančioje šalyje statyti sporto kompleksus, taikos metui būdingą infrastruktūrą, nes įgyvendinant tokius projektus randasi neribotos galimybės pralobti. O žiemos laikotarpiui, kada ims spausti specifinės komunalinės problemos (tokios kaip namų ūkių šildymas) yra visiškai nepasiruošta.

Prisimenama ir tai, kad Ukraina šiuo metu sugebėjo praktiškai susipykti su visais savo kaimynais Vakaruose – Rumunija, Vengrija, Slovakija ir Lenkija.

Išvada: šių problemų gausa Vakarų šalių teikimu privers Ukrainos vadovybę sėstis prie derybų su Rusija stalo esant blogesnėms sąlygoms nei jos galėtų būti.