Aukštosios kultūros šventovė, mūzų namai, galimybė patirti katarsį, įkvepiančių patirčių erdvė, šventinis vakaras ir nekasdienė proga pasipuošti. Teatras jo lankytojams visada yra slenkstis ir jo peržengimas gali apdovanoti ilgam rezonuojančiomis mintimis apie save, savo ryšius su aplinkiniais ir pasauliu, apie gyvenimą, apie eilę kiekvienam svarbių sąvokų. Teatras yra nekantrumo pritvinkęs laukimas prieš nušvintant šviesai scenoje. Teatras yra aukščiausią įtampos minutę parterio viduryje įkyriai suskambantis telefonas.

Dar gerai neįsibėgėjus 88-ajam sezonui iš Klaipėdos dramos teatro prašymas žiūrovams prisidėti prie nuo ryšio technologijų laisvos erdvės kūrimo. 

Tai nėra nei nauja, nei radikali idėja – nuo ryškiausių populiariosios muzikos žvaigždžių iki komikų ir įvairių teatrų – pasaulyje netrūksta iniciatyvų, kuriomis siekiama sukurti sąlygas publikai pasirodymu mėgautis tiesiogiai, be kompulsyvios pagundos į jį žiūrėti per mobiliojo telefono ekraną. Prieš pasirodymą darbuotojų surenkami įrašinėjantys įrenginiai, o gal specialūs maišeliai tiems įrenginiams, užsirakinantys pasirodymo teritorijoje – sprendimai patys įvairiausi. Klaipėdos dramos teatre, kaip ir daugumoje šalies teatrų, pasitikima žiūrovų sąmoningumu – prieš kiekvieną spektaklį nuskamba garsinis priminimas išsijungti mobiliuosius telefonus. Tiesa, jis ne visada suveikia. „Vien išsitraukdamas telefoną ir jį įsijungdamas, staiga nušvitusiu ekranu žmogus jau trukdo tiek savo kaimynams, tiek sėdintiems už nugaros. O dar pasitaiko ir tokių, kurie fotografuoja su blykste – nušviečia visą salę ir sceną“, – pasakojo vyriausioji teatro administratorė Greta Matuzaitė-Archipova. Kiekvieno spektaklio pasaulis kuriamas atsižvelgiant į įvairius aspektus – jo apšvietimas taip pat yra ypatingo subtilumo ir jautrumo reikalaujanti sritis. Šviesa lygiai taip pat kaip muzika kuria atmosferą, nuotaiką, prisideda prie laiko ir erdvės nuorodų kūrimo. Ryškūs ekranai žiūrovinėje dalyje gali trukdyti kitiems žiūrovams pilnai patirti reginį. Klaipėdos dramos teatre pastebėjusios švytinčius ekranus, šio teatro administratorės kaip priminimą, kad telefonus prašoma išjungti, naudoja lazerio spindulį. Norint su kuo nors pasidalinti vaizdais iš spektaklio, visada galima rasti geros kokybės nuotraukų paties teatro interneto svetainėje, tereikia nurodyti šaltinį.

Anot G. Matuzaitės-Archipovos, ne į visus spektaklius publika reaguoja vienodai, žmonės ypač veržiasi fotografuoti ir filmuoti abu lenkų režisierės Agatos Dudos-Gracz spektaklius. Vizualiai itin išraiškingi ir net provokuojantys, jie nepalieka abejingų. Beje, 2022 m. šviesų dailininkė Katarzyna Łuszczyk apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už šviesas A. Dudos-Gracz spektakliui „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“.

Aktoriai Digna Kulionytė ir Jonas Baranauskas pripažino, kad spektaklius fotografuojantys žiūrovai, jei tą daro pačioje pradžioje ar pabaigoje prisitemdę ekraną ir išjungę blykstę, jau per daug netrukdo. „Sakoma, per mažai sklaidos apie teatrą – jeigu žmogus sugeba fotografuoti netrukdydamas kaimynams, tegul dalijasi. Skleiskite ir dalinkitės, bet gerbkite šalia sėdinčius ir dirbančius ant scenos“, – juokėsi J. Baranauskas. Jo kolegė, sutikdama, kad net jei ilgainiui priprato prie mėgėjų fotografų, sakė, kad pati atėjusi kaip žiūrovė, telefoną pamiršta rankinėje, „kai žiūriu spektaklį, neturiu kada net pagalvoti išsitraukti telefoną ir kažką fotografuoti. Be to, klausimas, kokią tie vaizdai turėtų išliekamąją vertę, juk teatras vyksta ne visiškai ant scenos – jis vyksta žmogaus galvoje“. D. Kulionytė atviravo, kad būnant scenoje ją labiau iš vėžių išmuša pastebėti naršytojai. „Kaip tik šį savaitgalį buvo toks momentas. „Vakarų krantinėje“ yra scena, kur partneris už manęs, o aš žiūriu į žiūrovus, aišku, matau juos ir matau, kaip balkone sėdi žmogus, kuris tiesiog naršo telefone. Nesuvokiu, kaip taip galima – pats nežiūri, neabejotinai trukdo kaimynui, jau nekalbu apie visišką nepagarbą aktoriams. Jau geriau tiesiog išeiti. Puikiai suprantu, kad kartais žmogus tiesiog privalo sureaguoti, gal jam rašo vaikas ar pan., jis prisitemdys ekraną, pridengs telefoną, bet sėdėti kaip namuose ant sofos ir visą spektaklį tiesiog naršyti telefone yra sunkiai suvokiama“, – dalinosi aktorė.

Atskiro paminėjimo nusipelno ir triukšmas žiūrovų salėje – nuo garsių komentarų, spektaklio metu užsimezgusių diskusijų ar tiesiog skambančių telefonų. „Su mobiliaisiais telefonais gyvename jau apie dvidešimt metų – negi dar neišmokome išjungti garso? – retoriškai klausė J. Baranauskas. – Skambučiai spektaklio metu tikrai trikdo, scenoje vystosi kažkokia jautri situacija, visi susikaupę ir staiga nuskamba popsinė melodija, akimirksniu suardoma visa atmosfera. Žinau, kad skirtingose šalyse vis kitaip žiūrima į etiketą teatre, teko girdėti, kad Saudo Arabijoje įprasta spektaklio metu telefonu tvarkyti verslo reikalus. Bet ką tai sako apie tokius žmones? Man priimtina, kad teatrą matytume kaip aukštesnės formos meną, kurio pažiūrėti eitume atitinkamai pasiruošę ir nusiteikę, kad visada gerbtume aplinkinius.“

Pasak vyriausiosios teatro administratorės, ypač sunku nuramdyti įsikalbėjusius žiūrovus, radikaliais atvejais pasiliekama teisė tokius išprašyti iš salės. Tai nutinka itin retai, „visai neseniai turėjome situaciją, kai parteryje žmonės labai garsiai diskutavo – kaip kas atrodo, kaip vaidina. Mūsų savanorė mandagiai paprašė susilaikyti nuo komentarų, gerbti spektaklį žiūrinčius aplinkinius, į tai sulaukė replikos „kur parašyta, kad negalima“, o paprašius tylos pakartotinai, buvo atšauta „neaiškink“. Anot jos, tokių situacijų nėra daug, bet jos nemalonios ir verčia susimąstyti apie bendrą visuomenės kultūros lygį.

Vyriausioji administratorė, minėdama teatro lankytojų elgesį, atkreipė dėmesį tiek į spektaklius vaikams ir kūdikiams ateinančias šeimas, tiek mokinių klases atsivedančius mokytojus. „Labai džiaugiamės visais lankytojais, labai svarbu, kai teatro meilė ugdoma nuo mažens, tik reikia nepamiršti, kad kūdikiai nėra atsakingi už save, tad tėvai turėtų juos akylai prižiūrėti ir leisti aplinką tyrinėti tik stebint suaugusiesiems. Na, o kalbant apie svečius iš mokyklų, svarbu, kad mokytojai savo pavyzdžiu parodytų, koks yra lankymosi teatre etiketas, t. y., kad negalima valgyti parteryje, plepėti spektaklio metu, filmuoti ar naršyti telefonu“, – vardijo G. Matuzaitė-Archipova.

Teatras iš esmės yra vis atviresnis – nuo aprėpiamo temų lauko iki prieinamumo visiems žmonėms. Bet, anot pašnekovų, jie norėtų, kad žiūrovai šią erdvę suprastų kaip šiek tiek metafizinių susitikimų vietą ir jai atitinkamai nusiteiktų. „Man atrodo, kad einant į teatrą nepakanka vien paskaityti spektaklio pavadinimą. Man pačiai labai brangus mano laikas, tad ruošdamasi į spektaklį pasidomiu režisieriumi, kokia medžiaga remiamasi, nuo ko atsispiriama, kas vaidina. Tikiu, kad jei ateini pasidomėjęs – iš spektaklio pasiimi daugiau nei tuomet, jei ateini žinodamas tik pavadinimą. Tai – vidinis pasiruošimas teatrui, – kalbėjo D. Kulionytė. – Lygiai taip pat svarbu ir išorinis pasiruošimas. Pasipuošti į teatrą lygiai taip pat kaip puošiamasi šventei, leisti sau pasijusti iškilmingai, nusiteikti pakiliai. Juk eidamas į teatrą praskaidrini kasdienybę ir augini save. Visad kažką sužinai, kyla noras kažkuo daugiau pasidomėti. Pavyzdžiui, prieš ateinant į „Storą sąsiuvinį“, būtų tobula perskaityti romaną – jis puikus ir tai paprasčiausias būdas paruošti save spektakliui.“

Teatras – reta ir puoselėtina proga atsitraukti nuo kasdienybės grubumo, triukšmo ir kartu su aktoriais patirti magišką patikėjimo scenos pasauliu akimirką. Kultūringas žiūrovų elgesys svarbus šventinės atmosferos kūrimo elementas.