„Vaikai tame pačiame kambaryje valgo, žaidžia ir atlieka gamtinius reikalus“; „arbatą geria iš bliūdelių arba iš lėkščių“; „šildoma nepakankamai /temperatūra apie 15°“, – tokia Kūdikių namų realybė šeštaisiais komunizmo statybos Klaipėdoje metais yra užfiksuota 1950-ųjų miesto valdžios dokumentuose, dabar saugomuose Klaipėdos regioniniame valstybės archyve.
Juose taip pat yra užfiksuota, kad sunkiai sergančius mažuosius klaipėdiečius apvoginėjęs ir šaldęs vyr. gydytojas visgi galiausiai buvo išspirtas iš užimamos kėdės.
Vaikų auklėjimas „paliktas savieigai“
1950-ųjų lapkričio pabaigoje speciali komisija, dalyvaujant laikinajai Kūdikių namų vedėjai drg. Puškinai, tokias pareigas ėjusiai jau daugiau nei keturis mėnesius, atliko šios įstaigos, veikusios pastate Kūlių vartų g. 10, patikrinimą.
„Kambariai tamsūs ir drėgni. Vasarą padarytas remontas, ir reikia pasakyti, netinkamai atliktas: durys užsidaro nesandariai, duryse nėra rankenų / vonios kambaryje virš durų nėra stiklo, todėl maudant vaikus galima juos peršaldyti. Patalpų kvadratūra palyginus su vaikų skaičiumi / vaikų miegamieji 2 ir 2 žaidimų kambariai sudaro 138 m2 arba vienam vaikui tenka 2,75 m2 / neatitinka nustatytų sanitarinių normų. Dėl per mažų patalpų vaikai tame pačiame kambaryje valgo, žaidžia ir atlieka gamtinius reikalus, dėl ko oras kambariuose tvankus ir nemalonus. Vaikai sėdi ant grynų grindų. Izoliatorius yra. Karantino kambario nėra ir naujai priimami vaikai talpinami izoliatoriuje, kartu su sergančiais vaikais. Mažieji vaikai dienos miegui išnešami į verandą. Vyresnieji vaikai vedami pasivaikščioti. Skalbykla randasi antrame aukšte. Ji sutvarkyta netinkamai, dėl ko vanduo sunkiasi į virtuvę / skalbykla yra viršuj virtuvės/. Virtuve per maža / 11 m2 / ir be paruošiamųjų patalpų. Šalto sandėlio nėra. Yra mažas sandėlis, kuriame galima laikyti tik sausus maisto produktus. Produktai virtuvėje laikomi neuždarytoje spintoje, indams spintos nėra. Indų turi per mažai: puodelių neturi visai / arbatą geria iš bliūdelių arba iš lėkščių/. Trūksta spintų, staliukų, žaislų, ypač vyresniųjų grupei. <…> Trūksta minkšto inventoriaus: nėra miegui maišų, vaikai apklojami su antklodėmis be užvalkalų. Ne visi turi pagalvėles ir joms užvalkalus. <…> Kambariai apšildomi paprastomis krosnimis. Šildoma nepakankamai /temperatūra apie 15° <…> Tiek namų aplinka, tiek patalpų vidus švara ir tvarka nepasižymi. Čia pat prie namo pilamos šiukšlės. Miegamuosiuose laikomi nešvarūs baltiniai. Vaikams miegant drabužėliai guli ant žemės arba ant lovelių. Vaikų drabužiai nešvarūs“, – rašoma patikrinimo akte.
Jame taip pat buvo paminėta, kad šie kūdikių namai buvo skirti 50 vaikų, bet tuomet juose buvo tik 47 mažyliai: 10 iš jų buvo iki pusės metų amžiaus, keturi – nuo pusmečio iki metų, 26 – 1-3 metų amžiaus ir septyni vyresni nei trijų metų. 21-as iš šių mažųjų klaipėdiečių buvo paimtas ar atiduotas į įstaigą vienišų motinų, 17-os motinos buvo suimtos, trys mažyliai buvo pamestinukai, šeši – našlaičiai arba jų mamos sirgo ir negalėjo rūpintis savo atžalomis. Konstatuota, kad „bendra vaikų išvaizda nebloga“.
Šiems 47 vaikams buvo skirta tik 30 batų porų, 63 kojinaitės, 20 paltukų, 30 užvalkalų antklodėms, 31 pagalvėlė.
Komisija savo rašte aprašė ir konkretų 1950-osios birželio pradžioje gimusios mažylės nepriežiūros faktą. Jos mama buvo mirusi praėjus 1,5 mėnesio po gimdymo nuo tuberkuliozės.
„Nežiūrint to, kad šio kūdikio svoris augo blogai, iki šiol jokie tyrimai nepadaryti. Pasitenkinta rentgeno daviniais priėmimo metu. Kūdikis gydomas vietoje, motinos pieno gauna nereguliariai“, – rašoma akte.
Jame pažymėta, kad tuo metu Kūdikių namai iš viso nebegaudavo motinos pieno – savo kūdikius maitino tik trys motinos. Anksčiau įstaiga turėjo vieną donorę, kurios pieną duodavo vaikams distrofikams.
Komisija taip pat konstatavo, kad vaikų auklėjimas buvo „paliktas savieigai“, „jų psichiniam vystymuisi skatinti niekas nedaroma“.
„Trijų metų vaikai, jau nekalbant apie mažesnius, nemoka kalbėti. Su jais žaidimai, knygelių skaitymas nepravedamas. Valgantiems kūdikiams niekas nepadeda“, – rašė komisija.
Užtat jai tikriausiai patiko, kad buvo keliamas „personalo politinis lygis“ – visas medicinos personalas mokėsi Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) istorijos I ir II kursuose. Kartu buvo pastebėtas, kad nors Kūdikių namai ir leido sienlaikraštį, bet jame įstaigos darbas nebuvo nagrinėjamas, nesimatė ir savikritikos. Be to, nebuvo įstaigoje ir skundų knygos.
Apibendrindama komisija konstatavo, jog „bendrai imant jaučiama, kad kūdikių namuose nėra tinkamo vadovavimo“ – direktorė ir kitas personalas savo pareigas esą atliko „grynai formaliai, nesijaučia namuose meilės vaikams“.
Komisija taip pat informavo, jog patikrinimo metu apžiūrėjo ir kitas Kūdikių namams numatytas patalpas, buvusias pastate Minijos g. 75, šalia kurio buvo didelis kiemas su sodu. Konstatuota, kad jos yra tinkamos tokiai paskirčiai – ten buvo 12 erdvių kambarių, didelė veranda, matyta galimybė įrengti karantino skyrių ir izoliatorių, šalia buvusiame name buvo įrengta skalbykla ir pirtis, patalpos personalui gyventi. Kartu pabrėžta, jog įstaiga galėtų ten persikelti tik atlikus remontą.
Nuo vaikų nusuko maisto produktus
„Atvira Klaipėda“ šiame rašinių cikle jau buvo rašiusi apie Giruliuose veikusios Vaikų tuberkuliozinės sanatorijos vyr. gydytojo drg. Rjabenko žygius, kurių būtų galėjęs pavydėti net Ostapas Benderis.
Ši įstaiga miesto valdžios akiratyje buvo atsidūrusi ir 1950-ųjų pabaigoje, kai Vykdomasis komitetas (VK), įvertinęs finansinės-ūkinės revizijos rezultatus, konstatavo, jog sanatorijoje buvo padaryta eilė didelių pažeidimų, kai jos vadovas drg. Rjabenko eikvojo biudžetines lėšas. 1949-aisias buvo išeikvota 23,7 tūkst. rublių, o pirmą 1950-ųjų pusmetį – 21,5 tūkst. rublių.
Tarp visų kitų vyr. gydytojo nuodėmių minėtas ir faktas, kad jis pardavinėjo vaikams ir darbuotojams skirtą maistą – miltus, cukrų, vaisius ir bulves. Vien pastarųjų pardavė 1399 kg.
Taip pat dėl dr. Rjabenko neūkiškumo sanatorijoje vis dar nebuvo baigti statybos ir remonto darbai, o tai, kas buvo jau atlikta, buvo padaryta nekokybiškai.
Nesugebėjo vyr. gydytojas organizuoti ir keturių iš Voentorgo nupirktų paršelių priežiūros – trys iš jų nugaišo ir valstybei taip buvo padaryta 944,5 rb žala.
Taip pat buvo konstatuota, jog sanatorijos buhalterinė apskaita buvo chaotiška, nes buhalteriai čia keisdavosi labai dažnai.
Įvertinęs visus šiuos žygdarbius VK nusprendė drg. Rjabenką pagaliau atleisti iš pareigų, o informaciją perduoti prokuratūrai. Nauju sanatorijos vadovu paskirtam drg. Smilgevičiui laiko ištaisyti trūkumams buvo duota labai mažai – šiek tiek daugiau nei savaitė.
Miesto pramonės kombinato ir Spec. statybos ir montavimo valdybos direktoriams miesto valdžia nurodė iki 1951-ųjų sausio 15 d. užbaigti kapitalinį sanatorijos patalpų remontą. O Miesto prekybos skyriaus vedėjas drg. Zubovas buvo įpareigotas tiekti sanatorijai aukštos kokybės ir reikiamo asortimento maisto produktus.
Archyvas yra gerai, bet gal paminėkiet, kad tas laikas- tai penkeri metai po Pasaulionio karo pabaigos, kai trūko visko? Kokia buvo tų vaikų sveikat tada ir dabar? Kuri karta buvo sveikesnė? Kaip dabar su švetimo, gydymo įstaigų vadovais! Ar jie nevagia? Apie ką kalbama, jei net išreklamuoto Klaipėdos licėjaus vadovė buvo teista.?Už vogimą, nors išvados surašytos teisine kalba… Archyvuokit jau dabar kaip nuo smurto kenčia mūsų pedagogai, kai jiems veidą daužo ir paaugliai ,ir sirai mokiniai!