Gyvenimas yra nenuspėjamas, sugebantis nustebinti netikėtais savo posūkiais. Nuostabu būna gimtojo miesto ar net šalies koncertų salėse ar aikštelėse išvysti pažįstamus mokyklos laikų žmones, su kuriais praleidai vaikystę ir jaunystę. Pamenate, kaip per 2022-ųjų metų „Euroviziją” didžiavomės, kad elegantiškoji Monika Liu yra klaipėdietė? Kad apie mūsų miestą dabar sužinos daugiau žmonių, o mūsų pajūrio vaizdus parodys „Eurovizijos” ekranuose?

Susipažinkite su klaipėdiete muzikante Polina Timofejeva, kuri su savo grupe jau spėjo pasirodyti svarbiausiame mūsų miesto džiazo renginyje – Klaipėdos pilies džiazo festivalyje. Nepaisant jauno amžiaus, Polinai su komanda jau teko garbė groti vienoje scenoje su pasaulio įžymybėmis. Jauniems muzikantams buvo tikras iššūkis sužinoti, ko jie yra verti šalia tikrų profesionalų.

Tačiau prieš tai Polina turėjo svajonę tiesiog groti, sukurti savo grupę ir su ja įgyvendinti drąsius sumanymus.

Su džiazu supažindino tėvai

„Mane muzika lydi nuo pat vaikystės. Galima sakyti, jog gyvenau muzikoje. Išėję iš kino teatro su tėvais galėjom ilgai aptarinėti matytą filmą, sėdėdami automobilyje klausytis jame skambėjusios muzikos. Būdavo, jog taip praleisdavome net kelias valandas. Abu mano tėvai tikri melomanai, jie turi savo mėgstamas grupes, kurių mes klausydavomės automobilyje rytais mane vežant į mokyklą. Profesionaliai tėvai muzika neužsiima, nors mama ir turi muzikinį išsilavinimą. Kitaip tariant, man nebuvo galimybės išvengti muzikos. Būtent tėvai mane ir supažindino su nuostabiu džiazo pasauliu. Pamenu tą momentą, kai tėtis pirmą kartą paleido portugalų dainininko Astrudo Žilberto albumą automobilyje, ir aš iškart pamilau tą muziką”, – pokalbį pradėjo Polina.

Muzika taip įkvėpė merginą, kad jai atrodė savaime suprantama pačiai atlikti kūrinį: savo muzikinį kelią ji pradėjo Juozo Karoso muzikos mokykloje.

„Pavyzdžiu man tapo vyresnis brolis, kuris jau mokėsi groti saksofonu, bet man draudė net žiūrėti į jo pusę! O mane taip traukė to instrumento blizgesys, jo skleidžiami nuostabūs garsai, kad aš irgi nusprendžiau mokytis groti saksofonu. Ir kai man sukako 8-eri, tėvų paprašiau mane nuvesti į muzikos mokyklą”, – toliau prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Su muzikos mokykla Poliną sieja patys geriausi prisiminimai, žengiant pirmuosius žingsnius nuostabiu ir turtingu muzikos keliu. Vienas iš ryškiausių momentų, praleistų mokykloje, buvo grojimas saksofonu džiazo ansamblyje „Stop Jazz”.

„Tai mane labiausiai motyvavo tęsti užsiiminėti muzika, ją paversti savo gyvenimo profesija. Visada už tai būsiu dėkinga J. Karoso muzikos mokyklai ir mano mokytojams Audriui Laurynui bei Deivydui Kontrimui”, – dėkojo mokytojams ji.

Baigusi muzikos mokyklą jaunoji muzikantė nusprendė mokslus tęsti Stasio Šimkaus konservatorijoje, bet pakeisti instrumentą. Merginai egzotišką saksofoną ji pakeitė į… mušamuosius!

„Stodama į konservatoriją žinojau, kad mano pagrindinis tikslas – rasti tokius pat muzika „sergančius” žmones, kaip ir aš. Buvo verta, – šypsosi Polina. – Mokytis ir kartu būti muzikantu – sudėtinga. Būtina nuolat repetuoti, tobulinti grojimo techniką. Kai pagaliau techniškai visas natas sugroji idealiai, būtina perteikti kūrinio emocijas, kurias reikia suprasti ir pajusti – tik tokiu atveju pasirodymas bus sėkmingas, ir klausytojas pajus tavo atliekamą muziką. Žinoma, man mušamieji – pagrindinis instrumentas ir didžioji aistra, tačiau man niekada nepatiko užsiciklinti ties kuo nors vienu. Manau, jog sugebėjimas groti skirtingais muzikos instrumentais – tas pats, kaip kalbėti keliomis užsienio kalbomis. Tai suteikia daugiau kokybinių galimybių, praplečia akiratį ir išlaisvina vaizduotę. O jei dar esi ir grupės lyderis, tai sugebėjimas groti skirtingais instrumentais leidžia suprasti ir pajusti kitų ansamblio instrumentų skambėjimo galimybes”.

Nuo ko prasidėjo tavo grupė?

Atvirai sakant, mano grupė prasidėjo ne nuo mano grupės. Kai dar mokiausi muzikos mokykloje ir bendrojo lavinimo gimnazijoje, vienas vaikinas mane pakvietė į savo grupę groti mušamaisiais. Tuo metu jiems reikėjo būgnininko, nes senasis kažkur išvyko, o aš kaip tik savarankiškai mokiausi mušamųjų technikos. Tai buvo įdomi patirtis. Man patiko groti su vaikinais, bet vieną gražią dieną pas juos grįžo senasis būgnininkas. Tada sau pasižadėjau suburti grupę ir sukurti savo muzikinį projektą. Aš sugebėsiu! Gimė tolimesnių veiksmų planas. Pirma, nusprendžiau, jog norint pasiekti tikslą, būtina tapti profesionalu. Kaip tik tais metais muzikos mokykloje baigiau saksofono klasę ir iškart nunešiau dokumentus į Stasio Šimkaus konservatoriją. Jei būčiau likusi mokytis paprastoj gimnazijoj, būčiau praradusi motyvaciją augti kaip muzikantė. O savo tikslo atsisakyti nenorėjau. Šeima ne iš karto pritarė mano norams, bet besimokydama konservatorijoje įrodžiau, kad joje galima pasiekti ir aukštų mokslo rezultatų, ir įgyti muzikinę profesiją. Konservatorija mane išmokė daug ir sunkiai dirbti: reikėjo ne tik mokytis nuo 8 iki 20 val., bet ir užsiiminėti individualiai iki vėlaus vakaro.

Antra, be sprendimo rimtai užsiimti muzika, konservatorija viliojo galimybe bendrauti su savo rato žmonėmis. Tikėjausi čia sutikti tokius pat kūrybingai pamišusius žmones, dievinančius muziką ir negalinčius be jos gyventi. Mano grupę ir turėjo sudaryti tokie žmonės.

Pirmuosius žmones rinkau pagal principą patinka-nepatinka, dabar aišku, jog tai buvo neprofesionalu. Ir idėja suburti merginų grupę, pradėjus groti džiazą, nuėjo šuniui ant uodegos. Man gaila, jog džiaze merginų nėra daug. Deja, tai nėra labai populiarus muzikos žanras, ir mažai kas iš merginų pasiekia karjeros aukštumų šioje srityje. Taip, mes bandome laužyti stereotipus, bet aš nesu tokia principinga, kaip pirmosios grupės lyderis. Tad klavišiniais grupėje groja mano geras draugas multiinstrumentalistas Antonas Cifirovas. Mes su juo pažįstami nuo vaikystės, suprantame vienas kitą, panašiai jaučiame muziką. Antonas labai talentingas muzikantas, pianistas, jam muzikoje viskas įveikiama. Mes su juo kartu sprendžiame grupės koncepciją, aptariame naują repertuarą ir kitus svarbius dalykus.

Be manęs ir Antono grupėje „The Bleach Band” gitara groja Beatričė Marcinkutė, su kuria susipažinau konservatorijoje, bosine gitara – Elzė Grubliauskaitė, kurią suradau socialiniuose tinkluose. Visi esame bendraminčiai, profesionalūs muzikantai. Antonui su mumis nėra lengva, bet mes jį saugome, jis gi – mažuma.

Iš kur toks originalus grupės pavadinimas „The Bleach Band” [angliškai bleach- baliklis]?

Tai dažniausiai užduodamas klausimas grupei – iki šiol visus domina pavadinimas, nors jis atsirado 2020-ųjų pavasarį. Jis gimė skubotai prieš pat koncertą – juk reikėjo kaip nors mus pristatyti! Grupės chat’e bandėme ką nors sugalvoti, bet vis niekas nelindo į galvą. Tiesa, buvo įdomių variantų, bet jie labiau tiko panko grupei nei mums, grojantiems angliškus koverius. Ir čia vėl mano ambicijos šovė į viršų – nuo vaikystės žaviuosi „Nirvana”, jo lyderiu Kurt’u Cobain’u, o jo kartu su grupe įrašytas pirmas albumas vadinosi Bleach [1989 m.]. Jis iškart šovė į viršų ir garsas apie „Nirvaną” nusirito per pasaulį. Nusprendžiau, jog jei pavadinsiu grupę labai sėkmingo projekto vardu, likimas ir mums bus palankus.

O „baliklis” muzikoje gali reikšti ką nors šviesaus, balto ir gero. Balta muzika – gera muzika.

Gretas papildė saksofonininkas iš Odesos

2022-ieji metai džiazo grupei „The Bleach Band” atnešė didelių permainų. Klaipėdos pilies džiazo festivalio vadovės Ingos Grubliauskienės kvietimu iš kovojančios Odesos į Klaipėdą atvyko jaunas talentingas saksofonininkas Vitalij Niepomniaščij.

„Negalėjau praeiti pro šią nelaimę, todėl su kolegomis, džiazo festivalio Odesoje organizatoriais, padarėme viską, kad išgelbėtume jauną talentingą muzikantą nuo karo”, – prisiminė I. Grubliauskienė.

Vitalijų su džiaugsmu priėmė S. Šimkaus konservatorija, o vėliau jis įsiliejo į „The Bleach Band” gretas, grupės muziką paįvairindamas minkštais saksofono garsais.

„Labai džiaugiuosi, kad merginos ir Antonas priėmė Vitaliką į savo kolektyvą, nes jie jam tapo ne tik grupės kolegomis, bet ir mentoriais. V. Niepomniaščij ankščiau kolektyve negrojo, todėl darbas su „The Bleach Band” tapo jam labai reikalingu grojimo su kitais muzikantais patyrimu”,- sakė I. Grubliauskienė.

Jos teigimu, dar vienu ne mažiau svarbiu dalyku tapo kalbos barjeras.

„Suprasdami, jog vaikinas iš Odesos per mėnesį nepradės kalbėti lietuviškai, Polina, Antonas ir Elzė su juo bendravo rusiškai, padėjo jam susikalbėti kasdienybėje – tai Vitalijui padėjo lengviau adaptuotis Klaipėdoje. Manau, jog jaunasis muzikantas ne tik įgijo neįkainojamos patirties, grodamas su kolektyvu, dalyvaudamas koncertuose ir konkursuose, bet ir išsaugos prisiminimus apie gerus Klaipėdos žmones”, – pastebėjimais dalijosi Pilies džiazo festivalio siela.

Su padidėjusia sudėtimi „The Bleach Band” dalyvavo keliuose džiazo festivaliuose Lietuvoje, o džiazo festivalyje-konkurse „Jazz Fontanas” Panevėžyje užėmė antrą vietą, o vokalo kategorijoje – pirmą. Jie taip pat pasirodė Žagarės vyšnių festivalyje, „Kaunas Jazz”, „Kauno – Europos sostinės” renginiuose, Latvijoje „Fontaine music clubs”.

„Įsimintiniausias koncertas, žinoma, tai galimybė dalyvauti džiazo festivalyje gimtojoje Klaipėdoje. Tai buvo mano svajonė. Nuo pat vaikystės Pilies džiazo festivalio laukdavau labiau nei Naujųjų metų. Iš štai mums suteikė tokią galimybę! – džiaugėsi Polina. – Pasirodyti prieš gimtojo miesto publiką – neapsakomas malonumas. Šis koncertas liks ne tik mano, bet ir visos grupės atminty visiems laikams”.

Ne tik koncertas, bet ir dalyvavimas kituose festivalio renginiuose, tinklailaidėse, master class su pasaulinio lygio žvaigždėmis grupės nariams padarė didelį įspūdį.

„Įsivaizduokite, mes grojome kartu su Grammy nominante, amerikiete Nicole Ziuraitis. Beje, ne tik grojome, bet ir įrašinėjome koverį – žinomos džiazo kompozicijos „Love for Sale” – versiją. Apie tai jauni muzikantai gali tik pasvajoti”, – džiaugsmo neslėpė Polina.

Mokslus tęsia Londone

Jau antri metai, kaip Polina mokslus tęsia Londone. Besimokydama S. Šimkaus konservatorijoje ji pasirodė ne tik kaip gabi muzikantė, bet ir kaip koncertuojančios grupės lyderė.

„Panorau naujų iššūkių, todėl nusprendžiau pasigilinti į muzikos industriją, vadybą. Mokausi antrame kurse Middlesex University London, kur studijuoju muzikos verslą ir meno administravimą. Didžiuojuosi šiuo sprendimu, nes besimokydama ne tik susipažinau su muzikos verslo paslaptimis, bet ir su šios industrijos žvaigždėmis, o ryšiai su jomis gali praversti ateity”, – viliasi Polina.

Kaip kūrybingą žmogų merginą vilioja ir paties Londono muzikinio gyvenimo stilių įvairovė, kurio sūkuryje atsidūręs žmogus gali pasijusti esąs nereikšmingas.

„Beje, nemanykit, jog aš užmiršau „The Bleach Band”. Turiu naują tikslą – grupę pristatyti užsienyje. Nors šiuo metu visi esame pasklidę po pasaulį, bet tai ne pabaiga. Norim pasirodyti viename iš žymiausių Europos klubų Ronnie Scott’s. Žodžiu, dar turime svajonių ir augimo galimybių”, – optimizmo nepraranda klaipėdietė.

Apie moteris muzikantes Polina gali pasakoti valandų valandas, klausdama savęs, kodėl labai talentingos džiazo muzikantės retai pasiekia karjeros aukštumų. Pirmoji negatyvi patirtis su vaikinų grupe ją pačią išmokė siekti tikslų ir juos įgyvendinti, o moksliai Londone skatina norą muziką patyrinėti ir iš demografinės pusės.

„Viskas priklauso nuo žanro ir nuo paklausos. Ir jei daugelyje žanrų žvaigždžių kiekis lyginamas pagal lytis, tai džiaze iki šiol vyrauja vyrai. Ir mano tikslas yra net ir asmeniniu pavyzdžiu daryti įtaką šioje srityje”, – planais dalinasi jaunoji muzikantė.

O kol kas Polina kviečia visus, ypač – jaunus muzikantus – nebijoti svajoti ir kurti, ieškoti savo klausytojų ir savo muzikantų, o svarbiausia – mylėti muziką ir tai, kaip ji pateikiama klausytojams.

„Neieškokite motyvacijos išorėje, ji yra viduje ir ji neturi ribų”, – pokalbį baigė saksofonininkė, būgnininkė, grupės lyderė ir būsimoji muzikos vadybininkė Polina Timofejeva.