Yra dienos, kai susimastai apie tai, apie ką kasdien sunku galvoti. Karas ir laidotuvės verčia nukrypti nuo kasdienybės ir pereiti prie didžiųjų vertybių. Žūtis ir mirtis yra sunkiai priimtinos daugeliui jau vien dėl savo neįprastumo. Kaip tik tuomet pradedi suprasti žmogaus kaip asmenybės vertingumą.

Išeinantys palieka pėdsaką, todėl dažnai tik pagal jį ir vertinama. Didelis literatas, mokslininkas ar menininkas kilsteli visuomenę kiek aukščiau, stumteli kiek į priekį. Mažesni žmonės auklėja vaikus, stato namus, tiesia kelius – visi jie reikalingi kitiems. Negali būti visuomenės, kuriose nėra paprastų žmonių. Tiesa, požiūris į juos tiek istoriškai, tiek politiškai būna skirtingi. Net dabartiniai istorijos vadovėliai aprašinėja karus, karvedžius, karalius ar ministrus, o daugumai dėmesio pritrūksta. Va čia atrandame tai, kas sudaro moralinį visuomenės pamatą. Kas yra vertė ir kas yra kaina.

Kaina yra pardavimo – pirkimo arba mainų santykis. Kol nebuvo pinigų, galima buvo lyginti natūraliais daiktais. Vėliau atsiradus visuotinam mainų matui galima buvo matuoti abstrakčiai, t.y nustatyti kainą. Su daiktais ar paslaugomis lyg ir aišku, o kaip vertinti žmones? Jei tai vergas/ vergė – tai jam/ jai galima nustatyti kainą, kas ir buvo daroma visame pasaulyje. Mūsų protėviai dar prekiavo ir karo belaisviais, bet ir čia kainos buvo skirtingos. Nors oficialiai vergų prekyba lyg ir baigėsi, tačiau tikrovėje rasime ir parduodamų moterų, parduodamų paauglių ir net darbininkų. Kokia tai vergų prekybos forma, aš nepasakysiu, bet tai ji.

Tačiau esminis klausimas, dėl kurio turime susimastyti, yra kiek žmogus vertas. Ar kiekvienas? Ir kam?

Ne veltui buvo aprašytas vergovės reiškinys, nes tai iliustracija. Iliustracija, kad žmonės grupuojami į nevertingus/ mažai vertingus ir „tikrus“. Kitaip sakant, turėsime dvi kategorijas. Viena – piliečiai, kita – masės. Pirmieji savo bendruomenės nariai, antrieji – balastas, kurį bet kada gali išmesti kaip nereikalingą.

Stebint dabartinį karą prieš Izraelio bendruomenę, gali matyti, kaip jie vertina kiekvieną savo pilietį. Jis radosi iš gilios europinės humanizmo tradicijos. Priminsiu, kad humanizmas (lot. humanus – žmoniškas), žmogaus vertę ir orumą bei juos atitinkančius visuomeninius santykius teigianti pasaulėžiūra; siauresne prasme – kultūrinis 14–16 a. Renesanso sąjūdis. Taip, šis sąjūdis padarė tai, ko nebuvo anksčiau – iškėlė kiekvieno žmogaus vertingumo idėją. Nesiimsiu vertinti, kiek tai teisinga, bet Europoje tai tapo moraline norma.

Kitoks požiūris klostėsi Rytų šalių despotijose, kur masės buvo naudojamos armijose kaip kovinė medžiaga. Ją buvo būtina išnaudoti, jos vertingumas yra gyvybės auka valdovui. Dabartinės tironijos (diktatūros) paremtos šia norma. Gyvybė neturi prasmės, jei ji nepaaukojama. Kitas žmogus yra nesvarbus, jo buvimas gali būti panaikintas, žmonės žudomi dėl vadinamųjų aukštesnių idealų. Apibendrintai diktatoriškiems režimams nei savo bendruomenės narių, nei juo labiau priešininkų gyvybės nėra vertingos. Jos tik medžiaga aukštųjų tikslų siekimui.

Taigi. Gazos sektoriuje susidūrė dvi civilizacijos: europinė, kuri yra humanistinė ir rytietiška,  ir diktatoriška, kai gyvenimo ar gyvybės kaina yra niekinė. Nenoriu dabar daryti ilgalaikių išvadų, bet civilizacijų kova dažniausiai baigdavosi vienos nunykimu (išnykimu).