Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2023-11-13 |
VŠĮ „SK tempas“ vadovė ir trenerė Rasa Paukšto Klaipėdos vaikus kulkinio šaudymo (pneumatika) meno moko jau devynerius metus. Atrodo, kad pats likimas, kuris moteriai nepagailėjo įvairiausių išbandymų, jos nepaleidžia. R. Paukšto pripažįsta, kad ši sporto šaka nesulaukia palaikymo iš miesto, nėra pelninga, tačiau nuo šios veiklos uždarymo ją sulaiko vaikų susidomėjimas ir noras jiems padėti, suteikti pasitikėjimo savimi.
Mokantis I-oje profesinėje mokykloje duonos kepėjos-tešlos paruošėjos profesijos, karinio parengimo mokytojas mus nuvedė į šaudyklą, kur visas studentes ir vienintelį grupės vaikiną suguldė ant žemės ir liepė šaudyti. Niekas nieko neaiškino, nerodė ir nedalino patarimų, tačiau man iš karto sekėsi. Vos pažiūrėjęs į mano taikinį šaudyklos treneris man pasiūlė lankyti šaudymo treniruotes, kadangi nebuvau labai užsiėmusi tuo metu, pradėjau lankyti treniruotes. Po pusmečio su kitais jaunuoliais ir treneriu išvykome į pirmas mano varžybas Kaune. Tarp prizų nugalėtojams išvydau diską liemens tvirtėjimui ir visiems garsiai pasakiau, kad aš šiam daiktui taupiau pinigus, o varžybos man puiki galimybė jį laimėti. Niekas nepatikėjo, kad mano svajonė gali išsipildyti, nes neturinčiam patirties varžybose retai kada pasiseka, tačiau paskelbus nugalėtojų sąrašą bei įteikus prizus pas bendramokslius aš grįžau su išsvajotu daiktu rankose. Mano bendramoksliai negalėjo patikėti, bet tokia jau aš… Užtikrintai siekiu tikslo!
Aš daug dirbau, į varžybas vykdavau be streso, nes į laimėjimus žiūrėdavau ramiai: pasiseks – puiku, nepasiseks – irgi nieko tokio. Kai nesijaudini – geriau ir šaudai. Kulkinis šaudymas – labai sudėtinga sporto šaka, nes surinkę tą patį taškų skaičių gali pelnyti skirtingus rezultatus varžybų nugalėtojų lentelėje. Šaudant turi atiduoti visą save dabar ir čia. Jei tu bėgikas, tai matai, kas bėga priekyje ir stengiesi tą sportininką aplenkti. Šaudyme tokio palengvinimo nėra, tu nematai, kaip sekasi kolegoms, turi tik tos akimirkos galimybę.
Auksinės kantrybės. Gebėjimo nugalėti savo emocijas. Jei susijaudinsi dėl netinkamo šūvio, nepataikysi ir sekančių, tad šauliai turi gebėti tvardyti save.
Mane už pravaikštas atleido iš kepyklos, nes bėgiojau į šaudyklą… Anais laikais, nors ir nenorėjau, baigusi mokslus du metus turėjau dirbti Klaipėdos duonos kombinate. Tačiau mane tuo pat metu pakvietė dirbti į šaudyklą Birutės g., kur patikėjo šaudymo trenerės pareigas. Taip vos 18-kos aš tapau šaudymo trenere. Po kelių metų Lietuvoje įvyko lemtingi įvykiai, atvedę mus į Nepriklausomybę. Bėganti sovietinė armija išsivežė ginklus, šaudykla buvo uždaryta, o aš likau be darbo.
Deja, bet taip. Laimei veikia ne viena privati šaudykla, pavyzdžiui, įsikūrusi Minijos gatvėje, bet valstybinės jau daug metų nėra.
Vėtė ir mėtė mane gyvenimo bangos. Pradžioje dirbau valstybinėje apsaugos tarnyboje, budėjau prie pulto kaip operatorė. Darbas pamainomis, naktimis man nelabai tiko, nes organizmas tokio ritmo negalėjo suprasti.
Dar besimokydama profesinėje mokykloje, būdama 16 metų, šaudykloje susipažinau su savo pirmu vyru, vos sulaukus 19-kos gimė sūnus Gediminas. Sūnus Mantas gimė, kai man buvo 26-eri.
Vyras buvo šaltkalvis: pirkdavo, remontuodavo ir parduodavo mašinas, aš jam padėdavau automobilius parduoti. Plėtėm verslą, planavome investuoti, tad užstatėme mano butą, norėdami gauti paskolą iš banko. Deja, krizė viską pakoregavo: verslas stojo, o paskolą teko mokėti. Praradom visus investuotus pinigus, nors aš visomis jėgomis stengiausi išsikapstyti. Pati varydavau automobilius parduoti į Baltarusiją, nes Lietuvoje mašinų nebebuvo įmanoma parduoti visai. Bankui buvome skolingi 5000 dolerių, tais laikais buvo didžiuliai pinigai, o butą norėjosi išpirkti. Nusprendžiau vaikus palikti vyrui, kuris dar remontavo mašinas, ir mamai, o pati išvykau ieškoti darbo į Ispaniją. Teko braškes skinti, baseine klijuoti plyteles, plieskiant plius 50 laipsnių karščiui, dirbau restorano virtuvėje pagalbine darbuotoja, vėliau virėja. Galiausiai, pašlijus santykiams su sutuoktiniu, iš artimųjų išgirdau, kad antra pusė manęs nebelaukia. Nors užsidirbdavau Ispanijoje, susidariusias senas skolas man padėjo atiduoti mama: pardavė butą ir sumokėjo paskolą.
Galiausiai susiradau siuvėjos darbą, susipažinau su dabartiniu savo vyru Nerijumi bei nusprendžiau likti Ispanijoje, t.y. atsivežiau ten gyventi savo paaugusius vaikus. Jaunesnysis Ispanijoje pradėjo lankyti pirmą klasę ir greitai išmoko ispanų kalbos, o vyresnysis, septintokas, ten nepritapo, tad pamažu išsireikalavo, kad grįžtume į savo šalį. Susilaukiau savo jaunėlio sūnaus Luko. Vyrui, dirbančiam statybose, puikiai sekėsi, tad nusprendėme pasiimti paskolą ir pasistatyti namą. Vos pradėjome statyti, vėl užklupo krizė. Namą vis dar statome, greitu metu dengsime stogą.
Grįžusi į Lietuvą iš Ispanijos įsidarbinau pamainos vadove pirmajame Klaipėdos greitojo maisto restorane. Deja, šio darbo specifikos neatlaikė stuburas, teko keisti profesiją. Sulaukiau pasiūlymo iš savivaldybės sporto skyriaus, kad naujai atidaromas privatus tiras ieško šaudymo profesionalo, galinčio jame dirbti. Taip ir vėl mano gyvenimas susisiejo su kulkiniu šaudymu. Netrukus, norėdama treniruoti vaikus, atidariau nuosavą VŠĮ „SK tempas“, pradėjau rašyti įvairius projektus, kad galėčiau pretenduoti į neformaliam vaikų švietimui skiriamas lėšas. Pradžioje šaudymu daugiau domėjosi berniukai, dabar – daugiau nei pusė mano auklėtinių mergaitės. Jos turi daugiau kantrybės, kurios labai reikia šiai sporto šakai. Su vaikais važinėjame į varžybas, rengiu vasaros stovyklas. Ukrainoje prasidėjus karui sulaukiu vis didesnio suaugusiųjų susidomėjimo. Turiu kelis suaugusiuosius, kurie ateina, praktikuojasi, dalyvauja varžybose.
Vaikai sportuoja, kol lanko mokyklą, o sulaukę pilnametystės šią sporto šaką dažniausiai meta. Toliau treniruotis lieka mažuma. Jaunimas ieško savo gyvenimo kelio, ruošiasi būsimoms profesijoms. Iš šaudymo duonos, deja, nenusipirksi…
Deja, iki šiol kulkinio šaudymo olimpiečiai ugdomi Alytuje, nes šio miesto valdžia daugiau dėmesio skiria šiai sporto šakai. Natūralu, kad iš ten kilę sportininkai dalyvauja ir olimpiadose. Įsivaizduojate, šio miesto meras vienai mergaitei padovanojo šiam sportui reikalingą priemonę – sportinį šautuvą.
Tuo tarpu Klaipėdoje situacija visiškai kita. Jau ne vienerius metus Klaipėdos miesto savivaldybės prašau skirti šaudyklai tinkamas patalpas ir vis nesulaukiu… Šiuo metu VŠĮ „SK tempas“ lankantys vaikai treniruojasi Taikos prospekte esančiose patalpose, kurios greitai bus nugriautos, o toje vietoje išdygs prekybos centras. Be to, esamos patalpos labai blogo stovio: stogas kiauras, vanduo bėga, net čia laikomi sportiniai šautuvai rūdija. Kai kreipiuosi į Klaipėdos miesto savivaldybę, sulaukiu atsakymo, kad patalpų, kokių man reikia, t.y. dvylikos metrų ilgio, laisvų nėra. Sudarytos įvairios sutartys, kurių negalima nutraukti. Esu gavusi pažadą, kad situacija turėtų pasikeisti.
Man svyra rankos, bet laikausi iš paskutinių jėgų dėl vaikų. Matau, kad jiems ši sporto šaka patinka, kad čia jie gerai jaučiasi. Klaipėdoje kultivuojamos įvairios sporto šakos, tačiau dauguma jų skirtos komandinėms rungtims, o ką veikti vaikams individualistams? Sutikime, kad vis daugėja į kompiuterinius žaidimus įnikusių, viršsvorio kamuojamų vaikų, kurie gėdijasi aplinkinių. Intensyviai rezultato siekiančiose, komandinėse sporto šakose jie nelaukiami, o aš – laukiu visų.
Taip, tuo labai didžiuojuosi. Esu diplomuota vaikystės pedagogė, tad galiu dirbti darželyje. Įsidarbinau neformalaus ugdymo mokytoja Klaipėdos vaikų lopšelyje-darželyje „Papartėlis“, kurį kažkada baigė ir mano vaikai, kūno kultūros mokytoja. Džiaugiuosi vaikais ir juos labai myliu. Darželyje vaikai šaukia mano vardą, apkabina. Ir ne tik darželyje, parduotuvėje pamatę bėga apsikabinti.
Palaidojau daug savo artimų žmonių: mamą, tėvą, brolį, galiausiai – savo vyriausią sūnų… Jei sakoma, kad laikas viską gydo, tai netiesa. Tas skausmas neslopsta. Ypač po sūnaus netekties stengiuosi pasinerti į dar daugiau visuomeninių veiklų ir taip negalvoti apie netektį. Neseniai dar tapau savo daugiabučio namo bendrijos pirmininke: niekas nenorėjo imtis šios pozicijos, nusprendžiau padėti.
Pagaliau gyventi savo name. Ryte išeiti į savo terasą su puodeliu baltos kavos ir pasitikti saulėtekį kartu su belgų avigane Nika. Prie stalo per šventes susėsti su vaikais ir trimis anūkais.
Parašykite komentarą