Nuo rudens Klaipėdos dramos teatro aktorių gretos pasipildė nauju veidu. Šio teatro scenoje aktorius Džiugas Grinys debiutavo dar metų pradžioje, jis kūrė vieną iš pagrindinių personažų Jokūbo Brazio režisuotame spektaklyje „Storas sąsiuvinis“ (pagal A. Kristof romaną).

Nemažai vaidmenų sostinėje turintis aktorius gavęs pasiūlymą iš uostamiesčio apsidžiaugė ne tik dėl to, kad įsilies į draugišką ir šiltą aktorių kolektyvą, bet ir dėl to, kad jam imponuoja teatro meninė kryptis ir jame kuriantys režisieriai.

Šiuo metu D. Grinys į Klaipėdą skuba, kai rodomas „Storas sąsiuvinis“, bet netrukus šalies vakaruose praleis ir daugiau laiko – ruoš vaidmenį Klaipėdos dramos teatre kuriamame naujame Nauberto Jasinsko spektaklyje.

Kada nusprendėte tapti aktoriumi, ar galėtumėte įvardinti to noro šaknis?

Nuo mažų dienų buvau tikras, kad tapsiu profesionaliu sportininku. Iki pat dvyliktos klasės sėkmingai to siekiau – žaidžiau savo miesto vyrų rankinio komandoje ir buvau savo amžiaus Lietuvos rinktinės narys. Bet dvyliktai klasei einant į pabaigą patyriau labai rimtą kelio traumą, laukė operacija ir ilga reabilitacija. Turėjau šauti pirmyn, o dėjau didelį žingsnį atgal.

Reikėjo iš naujo galvoti, ką dar galiu daryti. Mokykloje, norėdamas būti arčiau merginos, kurią buvau įsimylėjęs, vedžiau kelis renginius. Tai puikiai sekėsi, girdėjau daug gražių atsiliepimų, susižavėjau jauduliu, azartu, patirtu scenoje, ir pamaniau, kad galiu tai paversti profesija – taip ir  sugalvojau stoti į vaidybą. Tik nebuvau matęs nė vieno spektaklio. Pažiūrėjau Oskaro Koršunovo „Vestuves“, „Žuvėdrą“ ir „Jelizavetą Bam“ – šie spektakliai iš esmės pakeitė mano teatro įsivaizdavimą ir dar labiau uždegė noru mokytis, perprasti aktorystę. Likimas, kad kaip tik tuo metu Oskaras rinko kursą, tad nebeturėjau kur trauktis.

Įdomus sutapimas, kad neseniai gavau vaidmenį „Vestuvėse“, pirmame gyvenime matytame spektaklyje.

Kokia jums šiuo metu atrodo aktorystės esmė ir prasmė?

Nežinau, kokia jos prasmė, kai bus nueitas ilgesnis kelias, turbūt galėsiu atsigręžti atgal ir pasakyti, kiek tai buvo prasminga, bet mane žavi tai, kad gerame spektaklyje patiriami jausmai dažnai būna aštresni, stipresni, netgi tikresni nei gyvenime. Tiek aktoriai, tiek žiūrovai, kelioms valandoms susirinkę į teatrą, turi galimybę praverti duris į žmogaus sielą ir pažiūrėti, kas už jų slepiasi. Teatre per melą, fikcijas ir vaidybą pavyksta prisiliesti prie esminių tiesų, nuo kurių esame nutolę kasdienybėje. Dėl šito paradokso labai vertinu savo profesiją.

Ką įvardintumėte kaip savo didžiausias stiprybes aktoriaus profesijoje?

Universalumą, drąsą, jautrumą.

Jau spėjote sukurti eilę vaidmenų tiek skirtinguose teatruose, tiek kine – ar jau galite sakyti, kad esate pilnai sušilęs kojas savo profesijoje? Ir ką naujo apie ją suprantate, kai vaidmenų bagažas gausėja ir aktorystė tikrai tampa darbu?

Pastebiu, kad didėjant vaidmenų skaičiui, atrandu sau patogius triukus, kurie veikia, todėl darosi sunkiau nesikartoti. Labai svarbu nenusibosti sau pačiam, daug reikalauti iš savęs, neiti lengviausiu keliu ir nenustoti kurti. Turiu stengtis kiekvienam vaidmeniui sugriauti save ir iš naujo sustatyti, išlaikyti smalsumą, norą ir azartą žaisti, ypač kai spektaklių būna daug. Taip pat reikia griežtos disciplinos ir valios. Aktorystė sunki profesija tiek fiziškai, tiek dvasiškai, todėl svarbu būti visapusiškai geros formos. Neprisižiūrint kenčia darbo kokybė ir sveikata.

Ar jaučiate, kad vaidmenys paliktų viduje kažkokį įspaudą, o gal išsineriate iš jų nepaveiktas, be jokių žymių?

Nori nenori, vaidmuo kažką vis tiek palieka – neatsakytų klausimų, atradimų, suvokimų. Kai kurie vaidmenys padeda peržengti savo ribas, augti, bręsti kaip aktoriui ir kaip žmogui. Bet suvaidinęs spektaklį, vaidmenį palieku teatre ir vakarienę valgau tokią, kokią mėgstu aš, ne personažas.

Režisierius yra pagrindinis spektaklio visatos likimo lėmėjas, kiek investuojate savęs, kiek toli iš režisieriaus žymimo kelio nueinate ieškodamas geriausio sprendimo vaidmenims? Gal turite kažkokią savą prieigos kampą?

Dirbti tenka su skirtingais žmonėmis, skirtingomis medžiagomis, tad ir kūrybinis procesas visada kitoks. Bet kokiu atveju stengiuosi maksimaliai atsiduoti kūrybai, leidžiu sau nežinoti ir ieškau atsakymų visokiausiais būdais.

Kaip atpažįstate momentą, kad vaidmuo jau gyvas?

Kai pagaunu jo humoro jausmą ir galiu nuoširdžiai, spontaniškai juokauti bei juoktis.

Koks jūsų santykis su žiūrovu, t. y., kaip įsivaizduojate žmogų, žiūrintį į jus scenoje?

Nereikia įsivaizduoti, būdamas scenoje visada žiūrovą jauti. Nuo žiūrovo kvėpavimo labai priklauso spektaklis, turi sekti jį, atitinkamai vaidinti – kai reikia paspausti, atleisti, „pakabinti“ ir t.t. Jaučiu prieš žiūrovą didelę atsakomybę. Žmogus nusprendė kelias valandas savo gyvenimo praleisti teatre, sėdėti ir stebėti spektaklį, užuot veikęs bet ką kita. Dovanojame vienas kitam savo brangiausią turtą – laiką, tad norisi, kad po spektaklio niekas nesijaustų jį iššvaistęs. Teatras be žiūrovo neįmanomas, nuostabu kiekvieno spektaklio metu leistis į dialogą su juo, keistis energija. Vieną dieną būna lengviau, kitą sunkiau – ateina skirtingi žmonės, bet be žiūrovo teatras nieko vertas.

Nuo šių metų prisijungėte prie Klaipėdos dramos teatro aktorių trupės – kaip priėmėte kvietimą įsilieti į jos gretas? Kuo jus traukia šis teatras?

Tikrai apsidžiaugiau gavęs kvietimą. Šį teatrą įsimylėjau dar tada, kai su O. Koršunovu prieš kelis metus čia repetavom „Otelą“. Teatras turi talentingą trupę, su kuria susipažinau repetuodamas Jokūbo Brazio „Storą sąsiuvinį“, jie ne tik geri aktoriai, bet ir labai šilti žmonės. Man patinka teatro meninė kryptis, čia stato nuostabūs Lietuvos ir užsienio režisieriai. Teatro vadovas ir meno vadovas dirba puikiai. Dvejojau, ar priimti pasiūlymą dėl atstumo, nes turiu daug darbų Vilniuje, bet pasitaręs su kolegomis supratau, kad viską įmanoma suderinti, Lietuva labai maža.

Minėtame spektaklyje „Storas sąsiuvinis“ kartu su Sauliumi Ambrozaičiu kūrėte brolių dvynių vaidmenis. Tai kartu ir labai brutalus, ir šviesus spektaklis – gal galite pasidalinti, kas labiausiai palietė dirbant su jo medžiaga, kuriant itin sudėtingo likimo veikėją?

Statant spektaklį turėjau giliai apmąstyti, ką gali ištverti, panešti, sutalpinti savyje žmogus žiauraus ir neteisingo karo akivaizdoje. Tai be galo skaudu, sunkiai suvokiama, o tai vis dar vyksta visai šalia mūsų. Teko bent mintimis prisiliesti prie šios brutalios tikrovės, o tai padeda išlikti jautriam šiai tragedijai ir jos nenormalizuoti.

INFORMACIJA

Artimiausi „Storo sąsiuvinio“ rodymai – lapkričio 24 ir 25 dienomis (25 d. spektaklis bus pritaikytas žmonėms, turintiems regos negalią, vyks su garsiniu vaizdavimu).