Viena iš populiariausių minčių, kurias man tenka skaityti socialiniuose tinkluose, yra ta, kad politika gadina žmones. Buvo gana neblogas specialistas, o štai išrinko ir jis pagedo. Dar dažniau mėgstamas posakis, kad absoliuti valdžia sukuria absoliutų blogį. Aš manau, kad tai netiesa. Pabandysiu kiek paaiškinti.

Nenoriu nagrinėti visos pasaulio istorijos, tegul tai daro profesionalai, rašydami storas knygas. Mano tema truputį kita – kodėl demokratinėje valdžioje gana daug „keistų“ žmonių, dėl kurių tą pačią valdžia vis norisi keisti. Po kiekvienų rinkimų.

Negaliu teigti apie visus, buvusius ir esamus mūsų politikus, kad jie blogiukai. Yra ir buvo visai vykusių. Juolab nenoriu dabar įžeidinėti mūsų politikų (aš tai darysiu pabaigoje), tačiau klausimas, iš kur randasi tokie vadovai, kaip N. Maduro Morosas iš Venesuelos, Donaldas Trumpas JAV, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Kinijos lyderis Xi Jinpingas ar Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, išlieka. Kokios jų savybės iškelia juos į politines viršūnes?

Jei trumpai pažvelgti į vardintų lyderių savybes, tai galima matyti vieną iš ryškiausių jų ypatybių – narcisizmą. Tiesa, tai ne vienas bruožas, jų aibė. Pirmasis ir ryškiausias yra nuolatinis siekimas būti dėmesio centre, kitas – jautimasis svarbiausiu iš visų ir trečias – noras, kad viskas visada vyktų pagal jį.

Buvimas dėmesio centre nėra išskirtinis politikų bruožas. Jis randamas ir tarp kitų profesijų atstovų, sakysim, dainininkas, aktorius ar dailininkas labai dažnai mano, jog jis geriausias. Ir tai jam padeda kurti, nors retai atitinka realybę. Kitaip sakant, yra sąlygų, kai tai visuomenei yra mažiau kenksminga.

Politikui įsitikinus, jog jis – išskirtinė asmenybė, matanti ir žinanti daugiau už visus, jis, pirma, nebekreipia dėmesio į kitus ir, antra, pradeda sau reikalauti išskirtinių teisių. Paprastai toks lyderis pradeda manyti, kad bendros taisyklės jam negalioja, jis/ji gali sakyti ar net daryti, ką nori. Kita paseka – jis siekia pakeisti esamas tvarkas jam naudinga linkme, naikinant net įstatymus, kaip tai siekė daryti D.Trumpas ar daro V. Putinas.

Nereikia manyti, kad šio tipo asmenybės yra kvaileliai. Priešingai. Narcizai moka ne tik pažinti žmones, bet ir manipuliuoti jais. Atsiradus vadinamosioms masinio informavimo priemonėms, jie tai sugeba daryti puikiai. D. Trumpas savo Twitter paskyroje turėjo per 50 milijonų sekėjų, o V. Putinas panaikino visas nepriklausomas televizijos ar radijo stotis, tuo užsitikrindamas monopolį. Kinijoje internetas yra cenzūruojamas, skirtingai nuo Š. Korėjos, kurio ten beveik nėra. JAV spauda pasidalino į dvi prieštaraujančias stovyklas, kurios išsako tik vienos pusės nuomones ir teiginius.

Narcizinės asmenybes mielai išnaudoja kitus, jie nemano, kad už gerą reikia atsilyginti geru. Pakanka jau to, kad jie yra šalia. Galite net pasidaryti selfį. Svarbu žinoti, kad paprastai įtikinėjimais jų pakeisti negalima – jie išskirtiniai ir geresni. Jie kartais piktybiškai reaguoja, kai jų lūkesčiai nėra patenkinti, todėl dažnai pasitaiko piktų protrūkių ir keršto. Atitinkamai, narcizus labai lengva supykdyti. Narcizai taip pat linkę pavydėti ir taip pat įsitikinę, kad kiti jiems pavydi.

Psichologijoje bei psichiatrijoje pernelyg didelis narcisizmas yra pripažintas kaip asmenybės sutrikimas (vadinamasis Narcisistinis asmenybės sutrikimas). Sigmund Freud buvo pirmasis, kuris paminėjo šį terminą psichologijoje, taipogi jis tikėjo, kad bent maža dalelė narcisizmo yra būdinga kiekvienai asmenybei. Nesiimsiu gydyti politikų, nors kartais ir norisi. Narcisizmo problema yra ta, kad sergantysis neturi supratimo apie savo narcisistinę asmenybės struktūrą. Todėl jis nemano, kad jį reikia gydyti. Jo draugai ir kolegos dažnai labai kenčia nuo narcizo elgesio. O jei jis užima postą politikoje, tai kenčia tautos.

Be visų negatyvių savybių, kuriomis pasižymi narcizai – jautrumo kitų problemoms stoka, abejingumas, įvairaus pobūdžio baimės, rizikingas seksualinis elgesys ir kt. – šie individai ekstravertiškesni, domisi aplinkiniu pasauliu, siekia veikti, bendrauti, todėl rečiau serga depresija.

Mano įspūdžiu, mes retai pagalvojame apie būsimus politikus. Tuomet, kai einame į rinkimus. Būsimuosius mes dažniau matome plakate, laikraštyje ar žurnale. Ten jis negyvas ir nudailintas. O štai socialiniuose tinkluose judėjimas ir diskusijos: čia kandidatai stengiasi patraukti dėmesį ir sukelti emocijas. Ne teigti argumentus ar konstruktyvius siūlymus, o sukurti vaizdelį apie save, paaiškinti, koks jis galingas ir reikalingas. Dėl visa pikta galima sukurti priešą (kurio dažnai nėra) ir parodyti, kad kandidatas jo nebijo ir būtinai nugalės. Todėl Petras Gražulis kovoja prieš mažą žmonių grupę, o Viktoras Uspaskich siūlo gydyti kovidą mineraliniu vandeniu. Ir save parodai, ir pasiūlai netikrą priešą.

Mineralinis vanduo yra gerai, ypač jei jį parduoda tavo draugų ar giminių firmos. Nauda abipusė – vienas Europos parlamente, kiti su pinigais. Priežastis – rinkėjas nėra psichiatras, jis neskiria narcizo nuo normalaus žmogaus, kuriam rūpi ne jis pats, o kiti, gal net Tėvynė.