Jauna besišypsanti moteris Galina, kiekvieną savo klientę sutinkanti pasisveikinimu „labas, brangioji”, yra grožio meistrė, sugebanti per 15 minučių moters veidui suteikti tokią išraišką, kuri išryškina natūralų klientės grožį.

Tačiau kuo ji, turinti ir ekonomikos magistro diplomą, ir netrukus baigsianti dar vieną aukštąją mokyklą – Klaipėdos universitetą, skiriasi nuo kitų mūsų miesto grožio specialisčių?

Kelias grožio link

Į Klaipėdą Galina iš Nikolajevo atvyko dar prieš devynerius metus, kai Rytų Ukrainoje neramumai tik prasidėjo.

„2014 metais niekas nė neįtarė, kad artinasi audra ir kad įprastas taikus dangus liks tik mūsų sapnuose. Tuo metu auginau metukų sūnų ir sėkmingai dirbau medicinos atstove vienoje stambioje kompanijoje, kartu dar spėdama ir klientėms daryti makiažą. Gyvenimas buvo puikus ir atrodė, kad viskas eina tik geryn. Šalia buvo mama, kuri padėjo auginti sūnų, turėjau mylimus namus, automobilį ir buvau laiminga. Atrodė, jog tai atpildas už tuos nelengvus metus, kai gyvenome labai kukliai, kai mokytis atrodė reikia ten, kur diktuoja pragmatinis protas, o ne širdis, kad diplomas yra laimingas bilietas gyvenime. Nesiklausydama savo norų, pasirinkau tuo metu labai perspektyvią ekonomistės profesiją, kurią įgijau viename iš prestiziškiausių laivų statybos universitetų Ukrainoje. Beje, ne visiems universitetą pavyko baigti, o aš gavau ekonomikos magistro diplomą. Yra kuo didžiuotis! – pasakojimą pradėjo Galina. – Nors dirbau pagal profesiją ir man gana gerai sekėsi, troškau bendravimo su žmonėmis, o sausi skaičiai ir sėdėjimas prie monitoriaus ekrano laimės neatnešė. Ir aš nusprendžiau mokytis toliau, įsigyti tokią profesiją, kuri man „prie dūšios”. Kada, jei ne dabar? Buvo 2008-ieji, tačiau didelių vilčių, kad dirbsiu pagal naują profesiją, nepuoselėjau. Visada maniau, jog grožio specialistui be žinių dar būtinas ir talentas, bet nusprendžiau, kad makiažo žinios, kaip ir bet kuriai moteriai, man nepamaišys”.

Mergina Nikolajeve susirado žinomiausią (ir brangiausią) prancūzišką makiažo mokyklą „Make-up Atelier”. Nors buhalterės atlyginimo vos užteko sumokėti už mokslus, tai Galinos nesustabdė. Juk ji pagaliau pateko ten, kur linko jos širdis.

„Jau pirmos pamokos metu supratau, jog ir anksčiau intuityviai dariau taip, kaip mus ir mokė, tik man trūko struktūrizuotų žinių ir instrumentų. Taip prasidėjo mano ilgas ir vingiuotas kelias grožio sferos link, kuriuo einu ir šiandien”, – pasakojimą tęsė ji.

Pabaigus mokslus, Galinai pasiūlė ten pat ir padirbėti.

„Man tai buvo didžiulė garbė! Todėl aš praktiškai negalvodama priėmiau šį pasiūlymą”, – prisiminė ji.

Atsirado nuolatinių klientų, vėliau – ir mokinių, kurių vis daugėjo.

Pasak Galinos, ji pradėjo normaliai uždirbti, jautėsi esanti savo vietoje, tuo pat metu neatsisakė ir pagrindinio medicinos atstovės darbo.

Kančių keliai

Ir staiga perkūnas trenkė iš giedro dangaus – Krymo aneksija, o po poros mėnesių – ir kariniai veiksmai Rytų Ukrainoje, visai šalia Nikolajevo.

„Karas – baisus dalykas. Jame nuo pat pradžių nėra nugalėtojų. Negalėjau patikėti, jog tai vyksta mano šalyje. Į kariuomenę pradėjo šaukti vyrus, sūnus, brolius, pažįstamus, kai kurie iš jų grįždavo cinkuotuose karstuose. Negalėjau rizikuoti savo vyro gyvybe, todėl mes greitai nusprendėme viską pradėti nuo pradžių mano protėvių žemėje, – pasakojimą apie 2014 metų įvykius tęsė Galina. – Nusprendėme, kad pirmiausia į Lietuvą vyksiu aš viena, sutvarkysiu visus būtinus dokumentus, įrodančius, kad mano lietuvė senelė ištekėjo už ukrainiečio senelio, kuris po karo pagal paskyrimą tarnavo Kaliningrado srityje. Mes išvykome kartu su tėčiu ieškoti senelių santuokos liudijimo”.

Daugelis žmonių juos atkalbinėjo, sakė, kad jiems nepavyks, kad tai – tik laiko gaišinimas.

Jau tada, 2014 metais, Rusijoje jų laukė valdžios apklausa – juos atskyrė ir kiekvieną atskirai klausinėjo, koks yra jų kelionės tikslas Rusijoje, daug klausimų uždavinėjo Civilinės metrikacijos skyriuje, kuriame seneliai buvo įregistravę santuoką. Tačiau jiems pavyko gauti norimą dokumentą – senelių santuokos liudijimą, kuris kartu su kitais dokumentais buvo perduotas Lietuvos migracijos departamentui.

„Tai buvo pirmoji mūsų maža pergalė, po kurios grįžau namo susirinkti daiktų persikraustymui bei išvykimo iš Ukrainos dokumentų tvarkymui”, – kalbėjo moteris.

Jos vyrą vos vos išleido iš šalies, nors tada dar nebuvo visuotinės mobilizacijos ir vyrus išleisdavo nesunkiai.

„Stovėdami prie karinio komisariato durų girdėjome, kaip vadas gyrėsi atostogomis Turkijoje, bet vos tik mums pateikus prašymą išvykti, jo veidas persikreipė ir jis ėmė grasinti, kad vyrą išveš į karinius veiksmus. Jam labai nepatiko, kad mes nusprendėme išvykti. Vyrą sulaikė, mane paleido. Ir tada aš prisiminiau, jog vienos mano klientės vyras yra miesto prokuroras. Aš jai paskambinau, nupasakojau situaciją. Ji buvo šokiruota dėl neteisėtų vado veiksmų, spėjome, jog tokiu būdu jis siekė gauti kyšį. Prokuroras paskambino į karinį komisariatą, ir vyrą po 10 minučių išleido. Vos grįžę namo iškart susikrovėme svarbiausius daiktus į automobilį ir išvykome pasitikti naujo gyvenimo”, – prisiminimais dalinosi ukrainietė.

2014 metų gegužės 22-ąją Galina su vyru kirto Lietuvos sieną ir tik tada galėjo lengviau atsikvėpti.

Nuo balto lapo

Tačiau pradžioje darbą Galinai rasti buvo sunku. Jie gyveno kartu su tėvu nuomojamame būste ir griebėsi bet kokių darbų.

„Aš, ekonomikos magistrantė, apdovanota įvairias raštais grožio specialistė, atsidūriau statybose. Išmokau dažyti ne tik moteris, bet ir sienas, išmokau tinkuoti, klijuoti stiklo plokštes. Ir to visai nesigėdiju, kadangi šitas darbas padėjo man išsilaikyti. Esu dėkinga savo tėčiui, kuris mane visko išmokė. Kartu paraleliai ieškojau nuolatinio darbo, bet manęs nepriėmė net dirbti valytoja „Rimi”. Niekada nepamiršiu, kaip atėjus pokalbiui į vieną valymo įmonę, direktorius paklausė, koks mano išsilavinimas. Po atsakymo jis teigė, jog šitoje pozicijoje manęs nemato ir duoda man dar dvi savaites ieškotis kito darbo. Jei man nepavyks nieko rasti, tada jis pažadėjo mane įdarbinti. Grįžus – o stebukle! – man paskambino iš vienos laivų statyklos ir pakvietė pokalbiui dėl galimybės dirbti finansininke. Po pokalbio mane pakvietė dirbti, žinoma, už minimumą. Bet tai jau buvo pergalė – pagaliau turiu oficialų darbą visu etatu. Šių pareigų dėka galėjau atsidaryti sąskaitą banke bei pradėti dirbti pagal individualią veiklą grožio srityje”, – apie pirmuosius mėnesius Klaipėdoje pasakojo Galina.

Jos teigimu, tuoj pat ji ėmė mokytis ir lietuvių kalbos.

„Niekada nepamiršiu, kaip su google vertėjo pagalba kviečiau lietuves ateiti pas mane koreguoti antakių ir darytis makiažo. Savo paslaugas klaipėdietėms siūliau išbandyti nemokamai, mokėti reikėjo tik už antrą procedūrą. Pirmosios klientės ateidavo į mano nuomojamo buto virtuvę, vėliau persikraustėm į holą. O netrukus mane ėmė kviesti viena Klaipėdoje žinoma grožio mokykla. Taip augo mano klienčių ratas. Patenkintos moterys mane rekomenduodavo savo pažįstamoms, nuolatinių klienčių ratas didėjo, ir aš supratau, jog laikas ieškotis profesionalesnės aplinkos. Pažįstama kolegė mane parekomendavo vienai kirpyklai, kur mane pasitiko nuostabi jos savininkė Giedrė. Iš darbo gamykloje teko išeiti, nes nebespėdavau aptarnauti klienčių. Taip palaipsniui pradėjau užsiiminėti mėgstama veikla, iš kurios jau galėjau pragyventi. Dar po kurio laiko, gavę banko paskolą, įsigijome butą, kuris suteikė nuolatinių namų jausmą. Gyvendama Ukrainoje visada užjausdavau žmones, neturinčius savo kampo, bet atsidūrusi jų vietoje supratau, jog tai nėra jau taip baisu. Svarbiausia, kad būtų taika, saugi vieta ir mylimi žmonės šalia”, – įsitikinusi ukrainietė.

Išsiskyrė su vyru

Galinai tapus pripažinta savo srities meistre, stiprios ukrainiečių mokyklos grožio srityje atstove, į ją ėmė kreiptis moterys, prašydamos išmokyti jas dirbti pagal jos metodiką. Ir ji ėmė rašyti mokymo programas bei rinkti savo mokinius.

„Susirinko didžiulės grupės, ir man vėl teko ieškotis naujų, didesnių patalpų mokymams. Iš viso įrengiau tris studijas, kuriose šiuo metu jau dirba nauji savininkai. Bandžiau aprėpti keletą veiklos sferų: teikti paslaugas klientėms, mokyti naujas meistres, suteikti joms galimybę dirbti pas mane bei suvaldyti visus procesus ir dar vadovauti. Čia ir pravertė ekonomikos specialybė bei sugebėjimas tiksliai organizuoti darbą! Tačiau jei karjeros srityje viskas ėjosi puikiai, santykiai su vyru ėmė buksuoti. Išsiskyrėme ir aš dar labiau pasinėriau į darbą. Sulaukiau iš žinomo Ukrainos prekės ženklo prašymo platinti jų produkciją Baltijos šalyse, dar prisidėjo meistriškumo kursai, mokinių eilė jau buvos sudaryta metams į priekį, tarp jų buvo atstovų iš Vokietijos, Anglijos, Airijos, Norvegijos, Italijos, Ispanijos, Švedijos, Lenkijos ir kitų šalių. Atvykdavo net mokinių, besimokančių pagal Erasmus programą! Mano studijoje taip pat vykdavo žinomų vizažistų, kirpėjų iš Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos seminarai”, – apie savo išsiplėtusią veiklą pasakojo Galina.

Vienu iš savo reikšmingiausių projektų Galina vadina organizuotą vasaros stovyklą paauglėms „Grožio anatomija”.

„Tai buvo mano įkvėpimas, mano kūdikis! Man buvo svarbu suteikti maksimumą jaunoms panelėms, išmokyti jas pamatyti savo grožį ir sugebėti jį pabrėžti – ne ryškiai ir vulgariai, o su meile sau ir savo išvaizdai. Su merginomis dirbo visa meistrų ir specialistų komanda – psichologai, meno terapeutai, autorinių papuošalų meistrai, kirpėjai, kosmetologai. Stovyklos užduotis buvo padėti mergaitėms neprarasti savo vertybių sudėtingu paauglystės laikotarpiu, sustiprinti santykius su mama, išmokyti būti tvarkingoms, rūpintis savimi, pabrėžti, bet ne pervertinti savo grožį. Per keletą metų aš išleidau ne vieną grupę merginų, kurios iki šiol palaiko su manimi ryšius. Man tai yra sėkmė, darbo įvertinimas. Juk ne viską gyvenime lemia pinigai ir jų kiekis. Kai kas nors iš tiesų patinka ir tu eini savojo tikslo link, tau būtinai pasiseks”, – neabejoja Galina.

Nauja šeima ir nauji planai

Tačiau netruko ateiti pandemija su visais savo apribojimais, kurie ypač skaudžiai trenkė grožio specialistams – niekas nežinojo, kada tie ribojimai baigsis. Nukentėjo visi meistrai, o kai kurie net nebesugebėjo grįžti į darbus atlaisvinus draudimus.

„Dabar aš net esu dėkinga tam periodui, kuris leido padaryti pauzę darbuose, įsiklausyti ir pajusti, ko aš noriu. Karantinas man leido suprasti, jog savo kolektyvui esu reikalinga tik kaip sėkmingai veikiančios studijos šeimininkė, vadovė, mentorė, visada pasiryžusi darbui, nors tuo metu manęs laukia šeima – sūnus ir tėvai. Taip pat supratau, jog po skyrybų mane palaikęs senas draugas yra puikus vyriškis, pamilęs mane ir mano sūnų. Tuo sunkiu periodu aš sutikau meilę ir ėmiau lauktis kūdikio”, – koronavirusinės pandemijos atneštais džiugiais atradimais dalinosi Galina.

Kai 2020-ųjų vasarą atšaukė draudimus ir moteris grįžo į darbą, ji jau buvo priėmusi naują sprendimą.

„Pradžioje aš nusprendžiau atsisakyti organizacinio darbo ir parduoti studiją. Pavyko – pirkėją radau iškart. Vietoj didelės studijos išsinuomojau mažą kabinetą sau ir savo mylimai mokinei, su kuria kartu dirbame iki šiol”, – naujus pokyčius komentavo moteris.

Paskutinį nėštumo mėnesį Galina persirgo koronavirusine infekcija ir 2021-ųjų sausį pagimdė dukrytę. Nors pogimdyvinis periodas nebuvo lengvas, ji ir vėl… ėmė kurti ateities planus!

„Vaikystėje aš svajojau tapti gydytoja, kad galėčiau padėti žmonėms. Žinoma, padėjau ir dabartine savo veikla – įkvėpdavau, mokiau, kėliau klienčių savivertę. Bet man pasirodė to per mažai ir aš vėl nusprendžiau surizikuoti”, – pasakojimą tęsė aktyvioji ukrainietė.

Kai dukrytei sukako šeši mėnesiai, Galina įstojo į Klaipėdos universitetą mokytis slaugos specialybės. Įstojo ne kaip užsienio, o kaip Lietuvos pilietė, tad jokių nuolaidų nei dėl kalbos, nei dėl dokumentų pateikimo jai nebuvo taikyta.

„Pavyzdžiu man tapo mano mama, kuri jau daugybę metų dirba slaugytoja ligoninėje ir kuri mane palaikė. Prižiūrėti dukrą padėjo vyras, o aš pasinėriau į mokslus. Žinoma, teko laikytis labai griežto grafiko: rytais mokslai, dieną – šeima, vakare – darbas, naktį – konspektai. Ir taip kasdien. Didžiausiu iššūkiu tapo kalba. Lietuvų kalbą buvau išmokusi savarankiškai, bet buitiniu lygiu, o mokytis juk teko universitete. Buvo ir sunku, ir labai įdomu. Norėjosi kiekvieną dėstytojų žodį įsidėti giliai į širdį, juk mums dėstė žymūs gydytojai, profesoriai ir docentai, sugebėję teorinius dalykus įgyvendinti praktikoje, – kalbėjo Galina, kurios įskaitų knygelėje po pirmojo kurso puikavosi devintukai ir dešimtukai. – Ir štai baigus pirmą kursą sužinau, kad vėl laukiuosi! Iš pradžių išsigandau, kaip reikės visą suspėti, bet baimė bemat dingo, vos tik monitoriuje išvydau mažą taškelį. Net nekilo minties mesti mokslų, imtis akademines atostogas. Dar atkakliau kibau į mokslus, atlikau išankstinę praktiką. Lapkritį gimė mažylė, o jau gruodį priėmiau pirmąją klientę ir ėjau laikyti sesijos”.

Išties, sunku patikėti, kaip ši moteris viską spėja, tačiau Galinos receptas paprastas: kuo labiau eisi užsiėmęs, tuo daugiau padarai ir viską spėji.

„Esu labai reikli sau, bet gyvenu visavertį gyvenimą – ir darbe, ir namie, ir universitete. Man patinka laiką leisti prasmingai, ne prieš televizorių ar lindint socialiniuose tinkluose telefone. Bet nesmerkiu žmonių, ten sėdinčių – kiekvienas turi galimybę rinktis. Svarbu išlikti sąžiningam pirmiausia prieš save patį”, – įsitikinusi ukrainietė.

Darboholikė nepamiršta ir labdaros, apie kurią prisipažįsta kalbėti nenorinti. Be to, kad nuo pirmos karo Ukrainoje dienos ji padėjo rinkti būtiną pagalbą kovojantiems tėvynainiams, nepamiršta ir vėžiu sergančių moterų.

„Po chemoterapijos žmonės netenka visų kūno plaukų, o moterys, slėpdamos nuo aplinkinių diagnozę, ir toliau nori atrodyti gražiai. Tokioms moteris nemokamai darau permanentinį antakių makiažą, kad jų veidus puoštų puošnūs antakiai, kurių jos neteko dėl medicinos procedūrų”, – sako ji.

Per devynerius gyvenimo Lietuvoje metus Galinai teko daug ką patirti – ji sukūrė verslą, išmoko lietuvių kalbą, surado mylimą žmogų, sukūrė gausią šeimą bei papildė Klaipėdos universiteto studentų gretas.

„Tai neįkainojamas laikas. Per šį gyvenimo tarpsnį susipažinau su daugybe žmonių, kurie suteikė naujų patirčių. Čia išmokau eiti pirmyn, nepaisydama prognozuojamų nesėkmių. Ateity manęs dar laukia daug tikslų, pakilimų ir, žinoma, nesėkmių, kurios neišvengiamos. Tačiau šiuo metu turiu mylimą šeimą, mėgstamą veiklą bei žmones, kuriems galėsiu padėti, pradėjusi dirbti slaugytoja. Mūsų gyvenimas – nenuspėjama kelionė, kurioje niekada nežinai, kas mūsų laukia už artimiausio posūkio. Bet aš tikrai žinau, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių ir norint galima pasiekti aukščiausias viršūnes”, – pokalbį baigė optimizmu trykštanti pašnekovė.