1923 m. rugsėjo 17–23 dienomis įvyko pirmasis visuotinis Lietuvos gyventojų surašymas. Kad suprastume mūsų šalies per 100-metį padarytą pažangą ir pokyčius, trumpai apžvelgsime šio surašymo rezultatus, didesnį dėmesį skiriant surašymo Kretingos apskrityje rezultatams.

Kretingos Turgaus aikštė turgaus dieną. 1919–1920 m. Nuotrauka iš autoriaus archyvo

Visuotinio gyventojų surašymo būtinybė buvo jaučiama nuo pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m., tačiau dėl įvairių priežasčių, ypač dėl valstybės sienos nepastovumo, anksčiau tai negalėjo būti įgyvendinta.

1922 m. spalio 11 d. einantis šalies prezidento pareigas Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis (1885–1969) ir ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas (1882–1967) pasirašė visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo įstatymą, numatantį šalies piliečių pareigas ir atsakomybę, kad surašymas praeitų sklandžiai ir per jį būtų pateikti teisingi duomenys. Už tai buvo numatyta griežta atsakomybė, nes atsisakiusieji pateikti duomenis ar suteikę galimai melagingas žinias galėjo būti baudžiami administracine pinigine bauda iki 100 litų arba areštu nuo 1 dienos iki 3 mėnesių. Visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo komisijos pirmininku Ministrų Kabinetas paskyrė teisininką Antaną Merkį (1887–1955).

Visa Lietuvos teritorija, išskyrus Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą ir neseniai prie Lietuvos prijungtą Klaipėdos kraštą, buvo padalinta į 24 apygardas, ir kiekvienoje jų organizuota apygardos surašymo komisija. Apygardomis buvo laikoma 20 apskričių ir 4 miestai: Kaunas, Panevėžys, Šiauliai ir Vilkmergė (Ukmergė). Apygardos buvo skirstomos į rajonus, kuriuose darbą organizavo vedėjai, o rajonai – į apylinkes. Apygardų komisijų pirmininkais buvo skiriami apskričių viršininkai, kuriems talkino jų pavaduotojai ir 3 komisijos nariai, o 4 miestuose – jų burmistrai.

Kretingoje apygardos komisijos pirmininku buvo paskirtas tuo metu apskrities viršininku dirbęs Viktoras Misiurevičius, pavaduotoju notaras Jonas Kentra, nariais – savivaldybės tarnautojai Antanas Tiškus, Stasys Buivydas ir Petras Vitkauskas.

Surašymui vykdyti Ministrų kabinetas skyrė 605 593 litus, kurie buvo panaudoti blankams, algoms, surašinėtojų ženkleliams, raštinės reikalams, telefono ir telegrafo išlaidoms ir pan. Po surašymo suskaičiuota, kad vieno asmens surašymas kainavo 20 centų. Prie jo vykdymo prisidėjo beveik visa inteligentija: valdžios įstaigų tarnautojai, mokytojai, dvasininkai, aukštųjų ir specialiųjų mokyklų moksleiviai ir kiti. Per laikraščius, atsišaukimus, bažnyčiose iš sakyklų ir panašiai buvo stengiamasi visuomenę informuoti apie surašymą ir jo tikslus.

Prasidėjus surašymui, informacija iš apygardų telefonu, telegrafu apie jo eigą buvo siunčiama į Vyriausiąją komisiją, iš jos – į Centrinį statistikos biurą. Surašymo darbas ėjo gana sklandžiai, nors būta ir pasipriešinimo, melagingo žinių skleidimo, dėl ko apie 50 asmenų buvo nubausti iki 100 litų bauda.

Gerai savo pareigas atlikusiems gyventojų surašymo dalyviams buvo išduoti 3 127 Ministrų kabineto patvirtinti pasižymėjimo ženklai, o ypatingai pasižymėjusiems komisijų pirmininkams, jų nariams, taip pat rajonų komisijų vedėjams išduoti 183 pagyrimo raštai. Jais buvo apdovanoti ne tik 5 Kretingos apygardos komisijos nariai, bet ir pasižymėję rajono komisijų vedėjai: Salantų kunigas Pranciškus Urbonavičius, Antanas Pocius ir Pranas Serapinas.

Pagrindinis surašymo dokumentas buvo asmens lapelis, kuriame apie kiekvieną asmenį buvo renkami tokie duomenys, kaip: vardas ir pavardė, lytis, amžius, šeiminė padėtis, tikėjimas, tautybė, ar moka skaityti ir rašyti, gimimo vieta, adresas, pragyvenimo šaltinis, fiziniai (kūno) trūkumai (aklas, nebylys, kurčias, šlubas, kuprotas) ir sužalojimai-luošumai (be vienos ar be abiejų rankų, kojų), fizinių trūkumų priežastys. Buvo pildomi ir kiti lapeliai, kaip, tarkim, Pasaulinio karo dalyvio registras ir pan.

Visa surinkta surašymo medžiaga buvo susisteminta ir skelbiama 1924–1925 m. „Statistikos biuletenyje“, o galutiniai duomenys paskelbti 1926 m. F. Sokolovskienės ir G. Lano spaustuvėje Kaune lietuvių ir prancūzų kalba išleistame 311 psl. leidinyje „Lietuvos gyventojai“. Jame skelbiama, kad 1923 m. rugsėjo 17 d. Lietuvoje gyveno 2 028 971 gyventojas. Iš jų – 967 560 vyrų ir 1 061 411 moterų. Pagal tautybę: lietuvių – 1 701 863, arba 83 proc., žydų – 153 743, arba 7,68 proc., lenkų – 65 599, arba 3,28 proc., rusų – 50 460, arba 2,59 proc., vokiečių – 29 231, arba 1, 4 proc., ir kt.

Tuo metu lietuviai miestuose sudarė tik 57,1 proc. nuo bendro gyventojų skaičiaus, kai žydai – 32,2 proc., miesteliuose – 66,4 proc. ir 28, 7 proc., kaimuose 91 proc. ir 0,5 proc.

Surašant Lietuvos gyventojus buvo užregistruota net 30 tikėjimų, bet turinčių daugiau negu 1 tūkst. žmonių – tik 7: katalikų – 85,7 proc., judėjų – 7,65 proc., evangelikų-liuteronų – 3,3 proc., sentikių – 1 proc., stačiatikių – 1,1 proc. reformatų – 0,53 proc. ir musulmonų – 0,05 proc. Tarp lietuvių tautybės žmonių 98 proc. save laikė katalikais, tokia pat proporcija buvo ir tarp lenkų. O tarp žydų tik 35 žmonės pareiškė išpažįstantys kitus tikėjimus negu judėjų.

Užsienio šalių piliečių užregistruota 7 179. Šalies miestuose tuo metu gyveno 14,9 proc., o kaimuose ir miesteliuose – 85,1 proc. gyventojų, kai 2021 m. 68,2 proc. ir 31,8 proc.

Kretingos apskritį 1923 m. sudarė Andriejavo, Darbėnų, Gargždų, Kartenos, Kretingos, Kulių, Mosėdžio, Palangos, Platelių, Salantų, Skuodo, Veiviržėnų valsčiai, joje gyveno 93 875 gyventojai, iš jų 50 565 moterys ir 43 310 vyrų.

Gyventojų surašymo instrukcijose raštingais buvo laikomi visi mokėjusieji skaityti ir rašyti bet kokia kalba, o pusiau raštingi – mokėjusieji tik skaityti, taip pat mokėjusieji pasirašyti tik savo pavardę. Tokių Lietuvoje buvo 55,9 proc., kai Kretingos apskrityje nemokančiųjų nei skaityti, nei rašyti buvo 51,7 proc., ir šiuo skaičiumi ji lenkė tik Trakų apskritį su 55,3 proc., kai mažiausiai – 32,1 proc. – jų buvo laikinojoje sostinėje Kaune.

To meto Lietuvos gyventojų tankumas siekė 38,3 žm. 1 kv. km. Kretingos apskrityje jis buvo 36,4 žm. 1 kv. km, tankiausiai – 52,7 žm. 1 kv. km – buvo gyvenama Skuodo valsčiuje. Dabartinis 2021 m. užfiksuotas gyventojų tankumas Kretingos rajone siekia 38 žm. 1 kv. km, tad jis per 100-metį mažai pasikeitė.

Norint išsiaiškinti tiesiogines šalies aukas I pasauliniame kare kiekvienam jo dalyviui buvo užpildomas atskiras lapelis. Žuvusiems ar be žinios dingusiems karo dalyviams lapelis buvo užpildomas remiantis artimųjų informacija. Lietuvoje karo dalyvių buvo užregistruota 64 628, iš kurių fiziškai nukentėjo 29 885, arba 46,3 proc. Iš jų žuvusiųjų – 11 173, arba 17, 3 proc., o sužeistųjų – 18 712, arba 29 proc.

Netiesioginės karo aukos dėl gimusiųjų skaičiaus sumažėjimo ir mirusiųjų padidėjimo sudarė 126 tūkst. žmonių. Kretingos apskrityje buvo surašyta 3 020 karo dalyvių, iš jų žuvusių, mirusių nuo žaizdų ir dingusių be žinios – 573, dar 899 buvo sužeisti, iš kurių 291 liko neįgaliais asmenimis.

Svarbi gyventojų surašymo dalis buvo jų pajamų šaltinis. Kretingos apskrityje, kaip ir visoje šalyje, daugiausia – 50 481 – gyventojas dirbo žemės ūkyje, kai pramonėje – 3 558, transporte – 236, prekyboje – 1 232, valstybinėse ir visuomeninėse įstaigose – 786. Kitus pragyvenimo šaltinius turėjo 4 717 žmonių, iš jų 346 gyveno iš sukaupto kapitalo, 1 264 – iš patarnavimo namuose, 2 284 – iš įvairių padienių darbų. Buvo surašyti ir 599 elgetos, iš kurių 465 buvo moterys ir 134 vyrai. Visoje apskrityje pensijas gavo tik 12 gyventojų, tai buvo vien moterys. Nors 1926 m. buvo priimtas socialinio draudimo įstatymas, tarpukario Lietuvoje senatvės pensija buvo retas dalykas.

Valstybė pensiją mokėjo tik kariams, valstybės tarnautojams ir pasižymėjusiems visuomenės veikėjams. Valstybės tarnautojai pensiją galėjo gauti ištarnavę na mažiau negu 25 metus, o jos dydis siekė apie 60 proc. buvusios algos. Dauguma gyventojų nebuvo socialiniai apsaugoti, o žemės ūkyje dirbantieji pagyvenę žmonės turėjo būti išlaikomi jų šeimos narių ar giminaičių.

1923 m. įvykęs visuotinis gyventojų surašymas tarpukario Lietuvoje taip ir liko vieninteliu, nes vėliau dėl įvairių priežasčių jų daugiau nebuvo surengta. Vėlesni gyventojų surašymai vyko nacistinės ir sovietinės okupacijos metais: 1942, 1959, 1970, 1979, 1989, o po nepriklausomybės atkūrimo – 2001, 2011 ir 2021 m.

1923 m. visuotinis Lietuvos gyventojų surašymas – svarbus įvykis to meto šalies gyvenime – išliks jos istorijoje, kaip jaunos valstybės ir jos žmonių organizuotumo ir entuziazmo pavyzdys. O mūsų šalies per 100-metį padarytą pažangą parodo tai, kad 2021 m. pirmąjį elektroninį gyventojų surašymą, pasinaudojant 13 registrų ir 5 informacinių sistemų duomenimis, atliko tik 5 darbuotojai.