Viena iš laipiojimo ir bendradarbystės erdvės „Fabrique“ įkūrėjų, ilgametė „DFDS Seaways“ darbuotoja Tatjana Kochetkova įsitikinusi – reikia mažiau skųstis ir daugiau dirbti patiems, kad gyvenimas taptų toks, kokio norisi. Moteris kartu su sutuoktiniu stengiasi praplėsti klaipėdiečių ir miesto svečių akiratį, juos supažindinti su šiuo alternatyviu laisvalaikio leidimo būdu ir stiprinti laipiojimo entuziastų bendruomenę, rašoma „Klaipėda ID“ pranešime žiniasklaidai.

T. Kochetkova pasakoja, kad drąsos kurti laipiojimo centrą ji įgijo gyvendama Danijoje ir stebėdama vietos gyventojų elgesį, jų polinkį išbandyti naujus dalykus.

„Studijavau Vilniuje ir Olandijoje, ilgesnį laiką darbo reikalais taip pat teko pagyventi Danijoje. Gyvendama Kopenhagoje mačiau daugybę pavyzdžių, kaip žmonės nebijo elgtis keistai, nestandartiškai, nebijo klysti. Tik daug kartų suklydus ateina sėkmė. Tokie pavyzdžiai mane prieš 10 metų kartu su vyru įkvėpė pabandyti įkurti laipiojimo centrą Klaipėdoje“, – apie savo veiklos pradžią pasakoja moteris.

Esate klaipėdietė, tačiau darbo reikalais daug būnate užsienyje, net svarstėte gyventi svetur. Kodėl visgi nusprendėte likti Klaipėdoje?

Su vyru susipažinome laipiojimo metu – jis yra kilęs iš Kaliningrado, bet daugiau nei 10 metų gyvena Lietuvoje ir yra daug prisidėjęs prie laipiojimo bendruomenės kūrimo. Su šeima anksčiau galvojome įsikurti Švedijoje, Geteborge, nes ten geresnės sąlygos laipioti, geresnė darželių sistema – auginame mažą vaiką. Tačiau planai nepavyko – tuomet ėmėme mąstyti persikelti į Vilnių. Visgi mūsų aplinkoje atsirado klaipėdiečių, kurie mus paskatino pasilikti ir kartu išjudinti Klaipėdą, nors kurti kitoniškus dalykus čia yra sudėtinga. Kartais su jais pasikalbėdavome, kad Klaipėdoje trūksta kai kurių laisvalaikio vietų, pavyzdžiui, nėra kur nueiti brunch’o – tenka važiuoti į Kauną ar Vilnių. Tuomet paklausėme savęs – kas, jei ne mes? Turime prisiimti atsakomybę už tai, kur mes gyvename, ir turime sau bei kitiems kurti laisvalaikio alternatyvas.

Prieš 10 metų įkūrėte laipiojimo centrą „Scala Dream“, šiais metais atidarėte laipiojimo ir bendradarbystės erdvę „Fabrique“. Kodėl prireikė antros erdvės šiam užsiėmimui?

Mūsų ir partnerių, kartu prieš 10 metų kūrusių „Scala Dream“, požiūriai išsiskyrė, ateitį matėme skirtingai. Dabar šis centras labiau orientuotas į pramogas, vaikų šventes, gimtadienius, šeimų laisvalaikį. Mudu su vyru laipiojimą norėjome pateikti kaip gilesnį, intelektualų užsiėmimą, kaip vieną iš žmogaus tobulėjimo formų.

Ilgą laiką dirbu verslo vystymo srityje ir žinau, kad asmeninis, profesinis tobulėjimas turi daug panašumų su laipiojimu – abiejose srityse reikia žinoti tikslą ir atkakliai jo siekti. Tad laipiojimą galima matyti kaip tobulėjimo būdą – tuomet šis užsiėmimas įgauna gilesnę prasmę.

Ar dėl to jus ir sužavėjo laipiojimas?

Laipiojimas man pirmiausia padeda pasiruošti didesniems tikslams – pavyzdžiui, užkopti į kalną – ir padeda įgyvendinti tikslus bei pažinti pasaulį, pažinti gamtą.

Taip pat ši veikla primena meditaciją, buvimą čia ir dabar, to pasiekti sunku kitose sporto rūšyse, pavyzdžiui, bėgime – bėgdami imame galvoti apie įvairiausius dalykus. O laipiojant reikia susikoncentruoti, jausti kūną ir kiekvieną jo tašką – tik taip galima pasiekti norimą tikslą.

Laipiojimas žmogui yra natūralus procesas – kūdikis pirmiau pradeda laipioti, o tik tada eiti ir bėgti. Laipiojimo erdvėje apsilankę ir šį užsiėmimą išbandę žmonės dažnai iš pasąmonės prisimena, kad kadaise jau yra bandę lipti aukštyn, kad tai nėra kažkas baisaus ar ekstremalaus, kaip kartais sakoma.

Ši veikla gali būt tiek laisvalaikio leidimo, tiek bendravimo, socializacijos forma.

Ką galima rasti „Fabrique“? Ar šis laipiojimo centras pritraukia ir ne profesionalus?

Pirmiausia tai yra laisvalaikio erdvė. Visai nesvarbu, ar žmogus laipioja, ar ne, kokia kalba kalba – ši erdvė atvira visiems 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Stengiamės, kad visiems čia būtų komfortiška. Džiaugiamės, kad pas mus lankosi ne tik daug lietuvių, bet ir prancūzų, italų, vokiečių.

Žiemą panašios erdvės yra itin svarbios – nors lauke gražu, daug sniego, tačiau pabuvus 40 minučių jau darosi šalta, o vien kavinės greitai pabosta.

Dažnai iš pirmą kartą čia apsilankančių žmonių išgirstame: „o, pas mus atkeliavo Europa!“ Erdvės daugeliui primena užsienyje matytus pavyzdžius, kai sėkmingai renovuojami industriniai rajonai, kur istorija susitinka su inovacijomis.

Kaip jūsų akyse keitėsi ir vis dar keičiasi Klaipėda, kokiu miestu tampa?

Mieste vyksta pokytis į gerąją pusę. Nors daug kas sako, kad daug klaipėdiečių išvažiuoja, tačiau vyksta natūralus procesas: baigę mokyklą jaunuoliai išvažiuoja studijuoti kitur, bet vėliau, įgiję patirties, dažnai grįžta, kuria verslus arba mieste dirba nuotoliu.

Klaipėdoje atsiranda vis daugiau įdomių, alternatyvių laisvalaikio vietų, pavyzdžiui, renginių erdvė „Hofas“, riedlenčių parkai ar mūsų laipiojimo erdvė. Veiklos ir užsiėmimų čia užtektinai: vieną dieną galima nueiti į keramikos studiją, kitą – palaipioti, trečią – nuvykti prie jūros.

Ar pakankamai jaučiasi žiemos švenčių laukimas Klaipėdoje? Kokia vieta mieste jums labiausiai asocijuojasi su šiomis šventėmis?

Žiemos švenčių laukimo nuotaikos negali būti per daug. Labiausiai su žiemos šventėmis man asocijuojasi Klaipėdos teatro aikštė su dailia, skoningai pasipuošusia girliandomis eglute ir čiuožykla bei nameliais, kuriuose galima vaišintis arbata ir kakava. Kai studijavau Olandijoje, man patiko, kad tokius namelius įsirengia kiekviena parduotuvė ir kavinė visame nedidelio miesto centre, kalėdiniu laikotarpiu jos dirbdavo ilgiau nei įprastai. Tikiu, kad ateityje ir mes išmoksime savo iniciatyvomis labiau prisidėti prie šventinės nuotaikos kūrimo visame miesto centre, gal tam reikia kiek daugiau paskatinimo ir palaikymo iš miesto valdžios.

Kaip pati kuriate tą šventinę nuotaiką? Galbūt turite kokių nors ritualų, tradicijų?

Man patinka Kalėdos, jos kelia man didelį bendrumo jausmą – visi kartu puošiame eglutę, susitinkam su šeima ir draugais. „Fabrique“ erdvė, kurioje praleidžiu daug laiko, jau pripildyta kalėdiniais akcentais, kurie kuria šiltą nuotaiką. Prieš Kalėdas visada kaip filmą mintyse peržiūriu visus praėjusius metus ir surandu šio filmo pagrindinius herojus – žmones, kurie padėjo, dėl kurių įvyko mano asmeninis augimas. Dažnai tai būna geri pažįstami, kurie net nenutuokia, kad stipriai paveikė mano sprendimus ir gyvenimą. Šiems žmonėms nepamirštu paskambinti arba parašyti ir už tai padėkoti.

Ko norėtumėte palinkėti Klaipėdai?

Nuolat augti ir būti patrauklesniu miestu atvykstantiems iš kitur. Žinome, kad kai kur, pavyzdžiui, Vilniuje, gyventojai jau nebetelpa – kviečiame atvykti pas mus. Klaipėdoje galime gyventi ekologiškiau – čia mažiau automobilių, nebūna kamščių, todėl galima daugiau visko suspėti: susitikti su draugais, užsiimti mėgstamais dalykais.