Grįžt į Tėvynę tampa vis sunkiau emociškai. Dėl to, kad čia nėra karo jausmo, jo grėsmės suvokimas išnyksta kartu su kilometrais, tolstant nuo Sloviansko, Avdijivkos, nuo draugų, kurių negaliu ir negalėjau išgelbėti.

Paskutinį vakarą prieš išvažiuojant kalbėjausi su vienu iš tų tobulų savo tautos sūnų, kurie užaugo su istorinės atsakomybės jausmu ir žino savo dalią. Bijo tos ateities, bet ją pasirenka, kai ateina laikas žengti tą žingsnį. Visada turime ką aptarti, tačiau šį kartą daug liūdesio mūsų pokalbyje.

Demokratija kaip nežaboto kapitalizmo valdžios priedanga

Aš vis dar esu įsitikinęs Ukrainos pergale, tačiau kaina tuoj uždengs saulę ir kažkuriuo metu taps nepakeliamos psichologinės katastrofos priežastimi, kurios jau net ir pergalė negalės pakeisti. Mane nuo mažens mokė knygos, filmai, menas, kurio buvo pilna tėvo dirbtuvėse. Aš ir skaičiau, ir mačiau, jog gėris nugali blogį, o herojui vėliau tik per barzdą varva ir jokių pasekmių.

Jau porą metų nebegerbiu Vakarų pasaulio, kurio vertybių krizės mes dar nematome. Pamatysime tik pasekmes. Demokratija, pasirodo, dažniausiai yra tik nepažaboto kapitalizmo valdžios priedanga, bet blogiau tai, jog apie alternatyvas kalbėti išvis nesinori.

Žmonių gyvybės yra nieko vertos, kai kalbame apie gerbūvį. Tą matom kasdien ukrainiečių kovoje dėl kiekvienos sušiktos raketos ar parūgusio leopardo. Vis sunkiau grįžti namo, nes širdimi esu su tais, kurių likimas sukaustytas okupantų veiksmų. Norisi būti su jais amžinai, nes bent taip jie nesijaučia visai vieniši.

Rusakalbių mokyklos skatina segregaciją

Grįžęs namo ir pradėjęs skaityti naujienas pradedu jaustis vienišas ir pats — tiek daug atkaklaus problemų ignoravimo ir nenoro ruoštis lyg Ukrainoje 2013 metais. Matau politikus ir šiaip inteligentų/šviesuolių gretoms save priskiriančius veikėjus, kuriančius gynybinius tekstus apie tai, koks nekonstitucinis ar antidemokratiškas sprendimas yra reformuoti rusakalbes mokyklas. Tarsi pažeidžiame teises kažkieno. O ką jeigu pasakysiu, jog tokios mokyklos yra ksenofobijos požymis? Mūsų uždarumo ir mažos tautos kompleksų simptomas?

Rusakalbės mokyklos propaguoja segregaciją ir mažina integraciją. Visų pirma, mes stumiame žmones likti savo kultūriniame kontekste nuo pat mažumės. Nepratiname vaikų kurti tarpetninių ryšių. Tokiu būdu išlaikydami atskirtį šalies viduje. Antra – ukrainiečiams, baltarusiams kuriame lengvesnį kelią, kuris veda tolyn į rusifikaciją, o ne į integraciją. Kiek atidarysime ukrainietiškų mokyklų ateityje? Ar finansuosime ir baltarusiškas? Tai, be jokios abejonės, bus išnaudota tų jėgų, kurios jau dabar skatina visuomenės nepasitenkinimą, o mokytojų protestas, garantuotai, buvo pirmasis iš daugelio. Mes nesuvienysime visuomenės tokiu būdu, o tik toliau leisime kurti separatizmo židinius.

Rusijai preteksto nereikia

Ar daug žinome šalių, kuriose svetima kalba edukacijoje yra apmokama iš tos pačios šalies biudžeto? Kai kas sako, jog tai bus pretekstas Rusijai. Mielieji, jeigu mes nebūtume įšokę į NATO 2004-ais, tai karas būtų buvęs ne Gruzijoje, o pas mus. Po II-ojo Čečėnijos karo apetitą pajutęs kraugerys tokią pat propagandą, kurią vėliau vykdė prieš Ukrainą, kelis metus konstravo Baltijos šalių kryptimi. Nacistai, nacistai, fakelų eitynės, miško broliai, nacistai, SS legionai, nacistai.

Rusijai nereikia preteksto, nes jiems jau nusispjauti į daugybę dalykų. Iki Gruzijos karo jie dar prisibijojo Vakarų reakcijos, po Krymo okupacijos jie suprato, jog ieškoti gudrių propagandinių schemų neverta visai, todėl 2022 metais tiesiog užpuolė Ukrainą. Sekančiam karui jie gali jau išvis nieko nesakyti, nes niekas nesikeičia – pasauliui iš esmės nelabai rūpi, nes visi nori kituose rinkimuose vėl būti valdžioje, tai kam tie ekscesai?

Aš tikiu, jog JAV nustos matuotis savo razinomis, nes dabar ten vyksta neakivaizdus ginčas, kas laimės karą Ukrainoje. Respublikonai nenori atiduoti pergalės Baidenui, nes taip jie prarastų dar vieną prezidento kadenciją. Per 15 metų tik 4 iš jų buvo respublikonų. Neramu jiems — sutikit.

JAV iš esmės nelaimėjo nė vieno rimto karo politiniame kontekste. Iraką dabar per naftos gavybą jau pradeda valdyti „Lukoil” ir Rusija, Afganistane – vėl teroristai. Apie visokias sirijas net nekalbu.

JAV kažkodėl planuoja pralaimėti karus Artimuosiuose Rytuose iš anksto, nes niekaip nesiteikia stabdyti Irano branduolinio ginklo gamybos. Ukrainos karą jie nori laimėti, bet jiems dabar svarbiau, kas jį laimės.

Tuo tarpu matau draugo liūdną veidą ir žinau, jog netrukus jam vešiu apkasų žvakes.

Vienatvė yra pats šlykščiausias jausmas…