Viena blogio arba diktatūrų ašies pasaulyje atstovių – Irano Islamo Respublika – šią savaitę raketomis apšaudė kaimyninių šalių teritorijas. Islamo revoliucijos sargybinių korpusas (šiitų dvasininkų režimo Irane atrama) atakavo Irako Kurdistano regioną, o vėliau ir Pakistaną. Irano diplomatai paaiškino, esą tai buvo atsakas teroristų organizacijoms už prieš kelias savaites surengtą savižudžių ataką per ketvirtąsias IRSK generolo Kassemo Sulleymani žūties metines. Kapinėse susisprogdino du savižudžiai kartu Anapilin nusinešdami iki 90 gedulo procesijon susirinkusių žmonių.

Po kelių dienų atsakomybę už išpuolį Irane prisiėmė Islamo valstybės organizacija. Ji prieš keletą metų buvo įsitvirtinusi daugiausiai Sirijos ir Irako teritorijoje, kol šios organizacijos ginkluotųjų grupių nesutriuškino tarptautinės pajėgos kartu su vietos kurdų savanoriais.

Irakas, kurio mažiausiai du trečdaliai gyventojų sudaro musulmonai-šiitai (taigi ta pati religinė grupė kaip ir vyraujanti Irane) po atakų iš Teherano atšaukė savo pasiuntinį. Pakistano atstovai (čia vyrauja musulmonai sunitai) pažadėjo nepalikti raketų atakos be atsako. Visas pasaulis ta proga prisiminė, kad ši Pietų Azijos šalis, kaip ir kaimyninė Indija disponuoja branduoliniu ginklu bei moderniomis raketomis.

Globaliai susigūžta dar ir dėl kitos priežasties. Ligišiol, jei neimtume domėn Irano kariškių išpuolių prieš tarptautinę laivybą Persų įlankos Hormūzo sąsiauryje (tiesą sakant, dėl jų toji laivyba niekada nebuvo sustojusi), Teherano režimas Artimuosiuose Rytuose savo destruktyvią politiką siekė įgyvendinti įvairiose šalyse pasitelkdamas artimus sąjungininkus. Tačiau netiesiogiai. Tokiomis Irano proksi-pajėgomis (angl. proxy) buvo laikomi husių judėjimas Jemene, Hisbollah Libane, iš dalies „Islamo džihado“ ir HAMAS organizacijos Palestinos autonomijoje, kai kurios šiitų organizacijos Sirijoje bei Irake. Dabar gi Iranas atakavo kaimynines šalis tiesiogiai ir be didesnių įspėjimų. Apie tai, kokios gali būti tokio įsidrąsinimo priežastys ir svarsto Artimųjų Rytų politikos žinovai bei ekspertai.

Vieniems atrodo, kad platesne prasme Iranas taip siekia užimti atsilaisvinusią regiono prievaizdo/policininko poziciją, nes ne tik ekonomiškai galingesnės kaimynės, bet ir Jungtinės Amerikos Valstijos vangiai reaguoja į tam tikras regionines problemas. Saudo Arabijos ekspedicinis korpusas per keletą metų taip ir nesugebėjo palaužti „husių“ sukilėlių Jemene, nors patyrė apčiuopiamų karinių nuostolių. Maža to, Irano remiami „husiai“ tarsi pasityčiodami surengė kelias sėkmingas raketų atakas prieš saudiečių valstybinės naftos kompanijos ARAMCO objektus Saudo Arabijoje ir net apšaudė Mekos miestą.

Amerikiečių karo bazių apšaudymai įvairiose arabų šalyse per keletą metų tapo kone kasdieniu reiškiniu. O amerikietiškai paauklėti „husių“ gentis, kurios dabar sutrikdė laivybą Raudomojoje jūroje ir Sueco kanalu, susizgribta gal tik po 25 raketinių atakų prieš prekybos laivus.

Daugeliui ekspertų toli gražu neatrodo, kad raketų atakomis Iranas sumanė kaip nors rimtai pakariauti su Iraku, Pakistanu ar Persų įlankos monarchijomis. Tačiau žaidžiama su ugnimi, kurią vėliau užgesinti nebus įmanomai net ir labai norint. Juo labiau – regione netrūksta šalių,
kurių režimai dėl sunkios socialinės-ekonominės padėties visai nebūtų prieš surengti „mažą pergalingą karą“.

Ir beveik neišvengiamai toje analizėje vis pasirodo buvusio JAV prezidento Barako Obamos pavardė, kuris ypač savo dviejų kadencijų Baltuosiuose rūmuose Vašingtone pradžioje platino naratyvą apie tai, kaip bloga, kada Amerika kišasi į kitų šalių vidaus reikalus. B. Obamos administracijoje viceprezidentu buvęs Joe Bidenas dabar atrodo gal ir „kietesnis“ už pirmtaką, tačiau vis vien Artimuosiuose Rytuose labiau vertinama jėga, o ne diplomatija ir supratingumas.