Mūsų pasaulyje yra daug keistų dalykų. Sakykim, skulptūrų. Vienos jų primena realius daiktus, kitos su ja turi mažai bendra. Kitaip sakant, dalis tokių kūrinių rodos natūralūs, kita – kaip rakštys ar inkliuzai.

Kodėl kai kurie meno kūriniai mums nepriimtini, o kiti vadinami šedevrais? Jau mokykloje vaikams yra pristatoma meno istorija, kuri gali būti vadinama tradicine. Čia jie mokomi piešti, lipdyti, dainuoti ar net šokti. Per tokias pamokas sužinoma daugiau nei iš knygų. Dailės parodų, galerijų, operos ar liaudies muzikos festivalių lankymas moko daugiau nei mokytojo/os žodžiai. Deja, tai tik meno suvokimo abėcėlė. Suaugus tenka pereiti nuo paprastesnių meno formų prie sudėtingesnių.

Tačiau čia kyla ne viena problema. Galima nesunkiai pamatyti, kad turime bent dvi meno rūšis: klaikinį (tradicinį) ir naują (kitą meną). Su pirmuoju kiek paprasčiau, yra kanonas, t.y. taisyklės. Graikų filosofai ir viduramžių teoretikai apibrėžė muziką, kaip natų melodijas, išdėliotas horizontaliai ir harmoniją užrašytą vertikaliai. Muzikos teorija šioje srityje studijuojama su prielaida, kad muzika yra tvarkinga ir jos klausytis malonu. Tradiciniai arba klasikiniai muzikos išraiškos elementai Europoje pirmiausia įvardijami tie, kurie turėjo daugiausia įtakos Europos klasicizmo muzikoje: melodija, harmonija, ritmas, tonų spalva, tembras ir forma. Išsamiau apibrėžiami garso išraiškos elementai: aukštis, tembras, garsumas ir trukmė. Viskas lyg ir aišku, bet gimsta Arnoldas Šionbergas (vok. Arnold Schoenberg) – austrų ir amerikiečių ekspresionizmo kompozitorius, teoretikas, pedagogas, ir išranda dodekafoniją arba atonalią muziką. Literatūroje net Lietuvoje praeitame šimtmetyje randasi keturvėjininkai, kurie kritikavo tradicinius literatūros kanonus, tautinį romantizmą, simbolistų bei estetų kūrybą, maištavo prieš savo meto vyresniąją rašytojų kartą. Piktinosi turtingąja miesčionija, išorine prabanga. Tik vienas pavyzdys iš ano meto spaudos: „Taip tai provokuoja Dievą S. Šemerys. Šiam be talento ir mokslo dekadentėliui pritaria šiek tiek gabesnis, bet didybės manijos pagautas Butkų Juzė šaukdamas:

Joti joti…

Žemės merdinčios skriaudėją

pirmąjį pastvėrus vėją

tvoti.

Už pasaulio vargą klotį.

Kumštis gniaužkim,

tik į dangų

įsilaužkim

Dievui miegančiam grumoti.“

Naujovės užplūdo visas ankstesnes menų formas, jau vien ką reiškia breikas, kuris turi ryšį su šokiu tiek, jog naudoja muziką.

Dabar jau reiktų pažvelgti į vaizdus. Aišku, kad čia pasikeitimų pernelyg daug, todėl gal apsiribosiu vaizduojamaisiais menais. Sakykim, skulptūra ar tapyba. Klasikinė turėjo tam tikras taisykles, kurios nusistovėjo šimtmečiais. Tačiau XIX amžiaus pabaigoje tapyba panoro išlipti už standarto ir radosi impresionizmas, puantilizmas, ekspresionizmas… Pernai peržiūrėjau meno krypčių pavadinimų knygą, kurioje radau daugiau nei 80 atvejų. Daugelis paprastų žiūrovų net neįsivaizduoja, kas ir kodėl taip vadinama. Aišku, galima numoti ranka ir palikti tai vadinamiesiems specialistams, bet pati problema išlieka. Aiškiausiai įvardijama yra pirmoji dalis: ar tai menas, ar tai meno kūrinys? Vienas atvejis:

Panašių pavyzdžių marios, tai darbai, už kuriuos mokama dešimtys milijonų dolerių, „specialistai“ žino šimtus tokių autorių. Jų darbai vertingi. Tiesa, nereikia pamiršti, jog brangiausiai kainuoja visgi klasikiniai kūriniai. Tačiau menas nepriklauso grynai ekonomikai. Jo paskirti visai kita, nors be pinigų ir jį kurti sudėtinga.

Meno kūrinys remiasi tam tikru jutimu. Labai dažnai girdima – man patinka. Ir tai tiesa. Bet kita šio „medalio“ pusė yra ta, jog ne kiekvienas gali pajausit tai, ką įdeda autorius. Tam būtinos priemonės, kurias vardiname „sugebėjimu pamatyti“. Jei jo nėra, darbas lieka už jausenos ribų. Tuo pačiu ir už meno supratimo. Galiu daryti išvadą, kad žiūrovai turi būti „šviečiami“, auklėjami meno įvairovės įsisavinimui, nes kitaip menininkai ir žiūrovai nueis skirtingais keliais.

Meną reikia ne suprasti, pajausti.