Teko girdėti nusistebėjimus, kad Lietuvoje yra dvi liberalų partijos. Jei toks žmogus pažvelgtų į Danijos politines partijas, rastų jų dar daugiau. Įdomu, kad jei vienos yra valdžioje, tai kitos gali likti opozicijoje. Bet aš ne apie tai.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Per dažnai kartojami žodžiai dažnai netenka savo prasmės. Tokiu pernelyg vartojamu tapo ir liberalizmas, dėl ko daugelis visai tiksliai ir nežino, ką jis turėtų reikšti ne tik teorijoje, bet ir realiame gyvenime.

Nesiimsiu kartoti enciklopedijų ar vadovėlių, pasakysiu, jog būtina matyti bent tris jo sandaros lygius: ekonominį, politinį ir vertybinį. Apie pirmų dviejų sandūrą (konfliktą) ir yra šios pastabos.

Viena iš svarbesnių žymių, priskiriamų liberalizmui, yra laisvė. O tai nėra visai tikslu, jau vien dėl to, kad už visišką (absoliučią) laisvę pasisako anarchizmas, kurio šaknys kyšo Rusijoje, dar XIX amžiuje. Liberalizmas kilo Anglijoje kaip kovos prie absoliutinė monarchiją forma. Aišku, kad pirminis siekis buvo apriboti karaliaus valdžią, todėl jį galima vadinti politiniu.

Ekonominio liberalizmo „teoretiku“ tapo Adamas Smitas, siūlydamas visas ekonomikos problemas spręsti per rinką. Taip XX amžiuje tapo populiariu posakiu „nematoma rinkos ranka“, kuri, atsieit, viską sutvarkys. Tai jau visa istorija.

Ekonominio liberalizmo srovių yra ne viena. Aš jų nevardinsiu, nes vargu ar tai bus visiems įdomu. Tiesa, visos jos turi tą bendrumą, jog pasisako už laisvą rinką, bet su vienais ar kitais apribojimais. Taigi, vieni ekonominiai liberalai reikalauja riboti taip vadinamas monopolija (natūralias ar gigantiškas) tokias kaip „Meta“, „Apple“, „Google“ ir panašiai. Kiti reikalauja pajamų tarp atskirų gyventojų sluoksnių tarp skirtingų visuomenės sluoksnių mažinimo, gyvenimo lygio vienodinimo ir pan. Pastarieji artėja prie socialistų, bet tai – atskira tema.

Klasikinis XIX amžiaus liberalizmas reikalaudavo absoliučios verslo laisvės, kas civilizuotoje visuomenėje pasidarė neįmanoma. Pavyzdžiui, statybose reikalinga inspekcija, siekiant, jog ateityje namai negriūtų, o iš gydytojų reikia reikalauti licencijos, kad šarlatanai nepultų gydyti. Todėl galima išskirti bendrą kryptį – liberalizmas siekia, kad verslas remtųsi privačia iniciatyva ir asmuo pats atsakytų už veiklos pasekmes.

Susivienijimai greičiau būtų laikini, nes jie mažina asmeniškumą ir atsakomybes. Nei miesto Taryba, nei Seimas negali sėsti į kalėjimą, nes jie kolektyvas. Taigi, ekonominis liberalizmas tarsi skaldo visuomenę į „atomus“, į pavienius asmenis.

Politinis liberalizmas vystėsi priešinga kryptimi. Siekiant įveikti stipresnį priešininką reikėjo vienytis su visais tais, kuriems nebuvo parankus senas režimas. Čia būtini sutarimai ir kompromisai. Todėl šis liberalizmas siekia mažinti centralizuotos valstybės įtaką, plečiant nevyriausybinių ir nevalstybinių struktūrų veiklą. Tokie tikslai kertasis su taip vadinamų ekonominių liberalų tikslais. Supaprastintai tai būtų galima įvardinti taip: paskutinieji eina link asmenų (galbūt pavienių), o jei politiniai liberalai eina link susivienijimų, kartais ir labai keistų.

Dar vienas svarbus politinio liberalizmo bruožas yra kontrolė. Kas ir kaip privalo matyti ar sėkmingai valdomi visuomenės resursai, kuriai sričiai juos nukreipti? Kitaip sakant, kas nustato svarbą ir lėšų kiekį. Valstybė ar NVO? Gatvės komitetas, bažnyčia ar savivaldybė? Senasis socialistinis mąstymo modelis – reikia pasitikėti savo valstybe ir jos institucijomis – jiems nėra absoliutus. Valstybė gali klysti, todėl jai reikia ne tik paramos bet ir priežiūros.

Prieštaravimai tarp ekonominio ir politinio liberalizmo skiriasi ten, kur randasi atsakomybės. Ekonomikoje gali bankrutuoti ir į tavo vietą rasis kitas. O politikoje klaidos gali kainuoti tiek, kad viena ar kita dalis visuomenės gali išnykti, o to leisti negalima. Todėl randame ne tik skirtingus požiūrius, bet ir įvairias liberalų partijas.