Daugelyje Vakarų valstybių prieš Izraelio karinę kampaniją Gazos miesto ruože protestuojantys aktyvistai neša plakatus su užrašais beigi garsiai skanduoja „From the river to the sea, Palestine will be free (liet. nuo upės iki jūros Palestina bus laisva)“. Kažkuri vakarietiška medija ta proga pasišaipė surengdama tų aktyvistų apklausą – ar jie supranta ne tik skanduotės žodžius, bet ir prasmę. Paaiškėjo, kad ne itin.

Steve Eason (flickr.com) nuotr.

Respondentai (ypač iš tų Vakarų šalių) nelabai įsivaizdavo, apie kokią jūrą, o juo labiau upę kalbama. Jie buvo gerokai nustebę paaiškinimu, esą upė – tai Jordanas, o jūra – Viduržemio. Kitaip tariant, skambi skanduotė reiškia ne ką kita, o žemės plotą tarp Jordano ir Viduržemio jūros, kuriame neturėtų būti bent jau Izraelio valstybės, oficialiai Jungtinių Tautų čia įkurtos 1948 m. Numanomai ir visų žydų.

Yra ir kitas – stačiai priešingas aspektas. Fundamentalių požiūrių besilaikantys Izraelio judėjai viešai vis dažniau kalba apie „Didįjį Izraelį“ (kitaip – Pažadėtoji Žemė, arba hebr. Eterz Israel), Kuris gerokai lenkia šiuolaikinę Izraelio valstybės teritoriją. Tokio požiūrio šalininkai, savaime suprantama, Didžiojo Izraelio teritorijoje nemato jokio arabų valstybinio darinio.

Pažadėtosios Žemės teritorija aprėpia ne tik šiuolaikinį Izraelį, bet ir dalį dabartinės Libano, vakarines šiuolaikinės Jordanijos sritis, Gazos sektorių, dalį Sinajaus pusiasalio (ten – Egipto suverenitetas), Judėją ir Samariją (Jordano upės vakarinį krantą).

Šio požiūrio negalėtume priskirti dabartiniams Izraelio vadovams – prezidentui Ichokui Herzogui ir ministrui pirmininkui Benjaminui Netanjahu. Tačiau dabartinę valdančiąją politinę koaliciją Izraelyje sudaro B. Netanjahu vadovaujama partija „Likud“ su itin radikaliomis kraštutinės dešinės partijomis, kurioms vadovauja radikalūs politikai Bezalelis Smotrichius (finansų ministras, g. 1980) ir Itamaras Ben-Gviras (nacionalinio saugumo ministras, g. 1976). Su šiais dviem veikėjais vengia kontaktų net ištikimiausia žydų valstybės sąjungininkė – JAV.

O tarp šių dviejų partijų rėmėjų – gausu besilaikančių religinės teorijos apie tai, kad Didįjį Izraelį judėjams padovanojo Dievas. Ir jokių arabų čia neturėtų būti. Na, nebent tie, kurie Izraelio valstybei bus pabrėžtinai lojalūs beigi pripažins, kad ši valstybė visų pirma yra žydų.

Didįjį Izraelį Palestina ėmė vadinti britai, kada ši teritorija (dabartinis Libanas bei Sirija buvo Prancūzijos kontroliuojamos šalys) turėjo Jungtinės Karalystės mandatą. Palestiniečiais buvo vadinami ir visi čia gyvenantys žmonės, nepaisant jų etninės kilmės. Taigi – ir arabai, ir žydai, ir kiti.

Po daugelio XX a. vykusių karų Izraelis pasirašė taikos sutartis su Egiptu bei Jordanijos Karalyste, kuriomis šalys pripažino viena kitų valstybės sienas. Dėl tos priežasties Izraelis tebeturi teritorinių ginčų su Libanu bei Sirija. Tačiau atrodo, kad radikalūs arabų ir žydų veikėjų galiojančios taikos sutartys neužtildo. Juolab po praėjusiųjų metų spalio 7 d. palestiniečių teroristų surengto kraupaus teroro akto pietinėse Izraelio teritorijose. Kada apčiuopiama žydų visuomenės dalis tapo gerokai radikalesnė nei buvo iki šiol.

Toks kontekstas verčia abejoti, ar artimiausiu metu įvairių Vakarų šalių emisarų lakstymas po Artimuosius Rytus duos apčiuopiamų pastangų sukuriant regione tvarią taiką.

Jeigu buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas (1936-2011) yra sakęs, esą didžiausia Rusijos problema yra ta, kad ji nežino nei kur prasideda, nei kur baigiasi. Kodėl ta pati nuostata negali galioti svarstant ir apie žydų ir arabų konfliktą Artimuosiuose Rytuose?