28 metų Darja Koliadenko – pabėgėlė iš Donecko srities Časov Jaro miesto, iki karo gyvenusi Kijeve. Likimas ją mėtė ir vėtė: iš pradžių ji išvyko į mažą miestą Kijevo srityje, po to – į Lenkiją, o iš ten – į Airiją. Ten ji susipažino su būsimu vyru lietuviu Gabrieliumi ir praėjusių metų balandį kartu su juo atvyko į Klaipėdą.
„Časov Jare neliko nei mano giminių, nei draugų. Visi mano artimieji išvykto į Poltavą, miestą centrinėje Ukrainoje, ir į Vokietiją, – pokalbį pradėjo jauna moteris. – Mieste iki šiol yra prasta padėtis – jį vis dar apšaudo. Mieste nėra ryšio, trūksta maisto, jis išgyvena tik savanorių, atvežančių produktų, dėka. Iki 2014 m. Časov Jare buvo apie 40 tūkst. gyventojų, dabar liko vos tūkstantis. 2014 m. virš miesto savivaldybės pastato iškėlė vadinamosios Donecko liaudies respublikos vėliavą ir pasakė, kad „pas mus atvyksta Ukrainos tankai ir mes su jais kovosime”. Beje, nei tada, nei dabar miestas nebuvo okupuotas. Tuo metu daugelis vietos gyventojų iš tikrųjų norėjo gyventi Rusijoje, nes Ukrainoje buvo maži atlyginimai ir didelės kainos. Tik vėliau daugelis suprato, kad tai buvo propaganda”.
Kitą dieną išties į Časov Jarą atvyko Ukrainos tankai. Tuo metu dėl savo jauno amžiaus Darija manė, jog Ukraina puola miestą, kurį gyventojai ruošiasi ginti. Dabar jai gėda dėl to, kad ji pasidavė propagandos įtakai ir nesuprato tikrosios padėties.
„Nuo 2014-ųjų iki 2022-ųjų mūsų neapšaudė, tik kartais tolumoje girdėdavosi sprogimai. Supratome, kad vyksta karas, bet tikėjome, jog tuoj tuoj viskas baigsis ir viskas bus gerai. Gyvenome baimėje, bet sugebėjome prisitaikyti. O 2022-aisiais prasidėjo stiprūs apšaudymai, sunaikino daug namų, mokyklų ir Kultūros namus”, – pasakojimą tęsė Darja.
Nukentėjo ir jos šeimos namai. Juos dar galima būtų atstatyti, tačiau ji nebesitiki grįžti atgal. Darjai svarbiausia, kad visi jos artimieji yra gyvi.
Ji Ukrainoje Charkovo kultūros akademijoje studijavo masinių renginių režisūrą, dirbo renginių organizatore, turėjo savo renginių organizavimo agentūrą. Siekdama plačiau išvystyti savo veiklą, persikraustė į Kijevą.
„Tuo metu Ukrainoje jaučiausi kaip žuvis vandenyje. O po to atėjo karas”, – sako ji.
Kad karas prasidėjo, jai ankstų 2022-ųjų vasario 24-osios rytą pranešė paskambinusi mama. Kitą dieną ji turėjo suplanavusi renginį 150 žmonių, bet jį iškart atšaukė. Matė, kaip kaimynai išvysta, susikrovę lagaminus. Ji nusprendė laikinai išvykti į Baltąją Cerkvę, esančią Kijevo srityje, pas draugės tėvus, kur tikėjosi pralaukti pora dienų. Darja manė, jog Ukraina ir Rusija tuojau pat susitars ir viskas baigsis ir kad ji net galės pravesti savo renginį.
Tačiau niekas nesibaigė ir netrukus mergina išvyko į Varšuvą, kur draugai padėjo rasti gyvenamąjį būstą. Po mėnesio ji nusprendė vykti į Airiją, kurioje Ukrainos pabėgėliams buvo teikiama visokeriopa pagalba.
Naujoje šalyje iškilo sunkumų ieškant darbo. Negalėdama rasti darbo pagal specialybę, Darja buvo priversta dirbti virėja, valytoja ir padavėja. Ten ji praleido 11 mėnesių, o po to su vyru išvyko į jo tėvynę.
Klaipėdoje Darja gyvena jau 9 mėnesius. Ji nuoširdžiai vertina lietuvių pagalbą ukrainiečiams ir jų vaikams. Visgi pora planuoja netrukus išvykti. Moteris prisipažįsta, jog ji labiausiai norėtų gyventi Ukrainoje, Donbase, bet supranta, kad ten nėra ateities jos vaikui.
„Dabar niekur nesijaučiu esanti namuose. Man dabar namai – kur yra mano vyras ir vaikas, o kokia šalis – nesvarbu. Kaip Donbaso gyventoja galiu pasakyti, jog karas yra baisus dalykas, didelė tragedija ne tik šaliai, bet ir visam pasauliui. Labai noriu, kad Ukraina laimėtų, kad tauta atsikovotų visas savo teritorijas ir atkurtų visus miestus. Noriu palinkėti visiems ukrainiečiams tikėti pergale, padėti, palaikyti vienas kitą, saugoti kiekvieną akimirką ir aukoti. Gyvenkite čia ir dabar, nes niekas šio laiko mums nesugrąžins”, – pokalbį baigė Darja.
kišti tuos ukrainiečius, atsibodo, nelaimingi eiliniai žmonės, dėl karo netekę namų, ir tiek