Prasidėjus tretiesiems Rusijos sukelto grobikiško karo metams, antradienį Klaipėdoje lankėsi svečiai iš Ukrainos – Nacionalinės gvardijos atsargos majoras, ekspertas Oleksiy Hetman, istorikas, profesorius Oleksandr Levčenko ir juos lydėjęs Mykolo Romerio universiteto politologas Alvydas Medalinskas. Pastarasis Ukrainoje lankosi nuolat ir įvairiose TV laidose bei viešojoje erdvėje dalinasi savo įžvalgomis apie šio karinio konflikto priežastis, eigą bei perspektyvas.

Ryte jie susitiko su Klaipėdos universiteto bendruomene, o vakare Ievos Simonaitytės bibliotekoje pristatė knygą „Tarp būties ir nebūties“. Joje penkiasdešimt žymiausių Ukrainos intelektualų – rašytojų, vertėjų, žurnalistų, filosofų – dalijasi pirmųjų karo metų išgyvenimais ir patirtimis.

Visgi į susitikimą atėjusius klaipėdiečius labiau domino dabartinė situacija Ukrainoje bei karo perspektyvos.

O. Levčenko priminė, jog karas Ukrainoje prasidėjo dar 2014-ais metais, Rusijai okupavus Krymą, ir esą Vakarų politikų nuolaidžiavimas ir pataikavimas Putinui buvo vienas iš veiksnių, atvėrusių jam kelią tolimesniems veiksmams.

„Man vasario 24-tą dieną [2022 m.] prasidėjęs karas nebuvo joks siurprizas. (…) Kartais aš buvau vienumoj sėdėdamas tarp kitų politologų, tvirtinusių, kad karo nebus, aš jaučiausi nejaukiai, bet vis tiek sakiau, ką galvojau”, – prisiminė A. Medalinskas, jau nuo 2016 metų nuolat lankęsis Ukrainoje ir esą visiems tada įrodinėjęs, jog Putiną reikėjo stabdyti dar Donbase.

Savo ruožtu O. Hetman net kelis kartus pakartojo, jog pasakymai esą karas priverčia žmones permąstyti savo gyvenimą, keičia jų pasaulėžiūrą yra nieko verti stereotipai.

„Įsivaizduokit, jog jūsų mieste atsitinka didelė stichinė nelaimė, dangus maišosi su žeme, lūžta medžiai, dingsta elektra, vanduo, o po to dar ir užplūsta žiurkės. Ką jūs darytumėt? Kiekvienas pagal galimybes imtumėt su tom žiurkėm kovoti”, – vaizdžiai karo pradžią palygino jis, neromantizuodamas pirmųjų ukrainiečių pasipriešinimo veiksmų okupantams.

Nors svečiai pripažino, kad po dvejus metus trunkančio karo tarp civilių jau ir jaučiamas nuovargis, tačiau teigė, jog niekas nesutiktų atsisakyti rusų okupuotų teritorijų mainais į karo pabaigą.

Pasak O. Hetman, šiuo metu tiek karių skaičiumi, tiek ginkluote – artilerija, aviacija ir kt. – rusai ukrainiečius lenkia „kartais”.

„Mes kur galime – ginamės, kur negalime – atsitraukiame, tačiau tai nėra fronto linijos pralaužimas, kalbant apie Avdijevką, tai yra tik taktiniai Rusijos pasiekimai”, – santūriai dabartinę situaciją komentavo jis.

Kartu svečiai neslėpė nusivylimo vangia Vakarų pagalba Ukrainai, nors pripažino, jog pastaruoju metu Europoje ir imama veikti aktyviau.

Pasak A. Medalinsko, Ukraina turi vieną stipriausių armijų Europoje ir jei karo pradžioje ji būtų gavusi reikalingos technikos, karo eiga būtų galėjusi pasisukti visai kita linkme. Deja, dėl amunicijos stokos šiuo metu dalis profesionalių karių jau yra žuvę.

Atsakydamas į susitikimo dalyvio klausimą, galbūt Vakarai taip elgiasi, bijodami III pasaulinio karo, fizikas pagal specialybę O. Hetman, pats dalyvavęs mūšiuose, retoriškai klausė: „Jei tam, kad III pasaulinis karas neprasidėtų, pasak kai kurių „taikdarių”, reikia paaukoti kokią nors vieną šalį, kodėl tai turi būti Ukraina? O ne, pavyzdžiui, Vokietija ar Prancūzija?”

Ir pridėjo: „Mes prieš Rusiją nekapituliuosim, mes su Rusija kovosim iki galo”.