Praėjusįjį savaitgalį Izraelyje į aršias demonstracijas (buvo blokuojamos svarbios Tel Avivo ir Jeruzalės transporto arterijos, kur kliūtis šalino raitoji policija) išėjo dvi socialinės grupės.
Pirmoji – pernai spalio 7 d. teroro akto metu HAMAS organizacijos smogikų pagrobtų įkaitų artimieji ir jiems prijaučiantys. Šiems žmonėms atrodo, kad šalies vyriausybė nededa pakankamai pastangų, kurios padėtų įkaitus išlaisvinti ir grąžinti juos namo. Dalis politikos analitikų pripažįsta, kad toks požiūris į premjero Benjamino Netanjahu vyriausybės pastangas nėra iš piršto laužtas. Juolab kad vienas iš dabartinės Izraelio valdančiosios koalicijos dalyvių – finansų ministras Bezalelis Smotrichius – aną savaitę žurnalistams gana negrabiai pareiškė, esą įkaitų išlaisvinimas nėra pirmaeilis šios [kariaujančios] vyriausybės prioritetas.
Antroji grupė – žydų ultraortodoksai, protestavę dėl grėsmės, kad ultraortodoksų jaunuoliai gali būti šaukiami į kariuomenę privalomosios karinės tarnybos, kuri Izraelyje galioja ir vaikinams, ir merginoms.
Kitaip tariant, demonstravo ne dėl imperatyvaus reikalavimo autis kareiviškus batus, o dėl prielaidos – šalies Aukščiausiasis teisingumo teismas (mūsų Aukščiausiojo ar Konstitucinio teismų atitikmuo) priėmė sprendimą pareikalauti vyriausybės paaiškinimo, kodėl ultraortodoksų jaunuoliams pilna apimtimi netaikomas karo prievolės įstatymas. Ir dar šiuo metu vykstančio karo metu, kada kariuomenės vadovybė politikų prašo padidinti šaukiamojo amžiaus žmonių (taip pat rezervistų, kurie sudaro kariuomenės pagrindą) tarnybos kariuomenėje laiką keliais mėnesiais.
Kariškių pozicija yra logiška. Kaip daugelio civilizuotų šalių politikai, izraeliečiai buvo nutarę, kad išlaikyti šauktiniais ir nuolat apmokomais rezervistais grįstą kariuomenę – pernelyg brangiai kainuojanti prabanga. Esą geriau viską sumažinti ir šalyje palikti mažą, mobilią kariuomenę, kurios esminė funkcija – sėkmingai vykdyti specialiąsias operacijas.
Aktuali tikrovė iš tokios koncepcijos tik pasišaipė. Viena vertus, šalies kariuomenė pernai spalį radosi tarp tų specialiųjų valstybės institutų (šalia žvalgybos ir vidaus saugumo, dar iš dalies ir policijos), kurie nesugebėjo tinkamai ir laiku sureaguoti į kruviną teroristų išpuolį. Dėl perdėto įtikėjimo savo nenugalimumu, aplaidumo. Kita vertus, po spalio 7-osios izraeliečiai patyrė, kad savo pašonėje turi ne HAMAS, bet ir „Islamo džihadą” (šios organizacijos teroristai taip pat spėjo „pasismaginti” Izraelio teritorijoje teroro akto metu), o dar ir visą plejadą su Iranu susijusių teroristinių musulmonų-šiitų organizacijų, veikiančių šiaurinėse kaimynėse – Libane, Sirijoje bei Irake. Ir maža, moderni beigi mobili kariuomenė neturi daug galimybių visų šių grėsmių apžioti.
Žydų ultraortodoksai – ypatinga Izraelio visuomenės socialinė grupė. Kai kurie analitikai pabrėžia, esą, ultraortodoksų požiūriu, dabartinis Izraelis yra niekinė valstybė, nes sukurta pasaulietiniu pagrindu. Diskusijos dėl jų socialinio statuso prasidėjo dar tada, kada valstybė tik kūrėsi. Vienas šios valstybės įkūrėjų – Davidas Ben Gurionas – laikėsi nuostatos arba buvo kitų įtikintas, kad žydai-ultraortodoksai yra judėjų Toros tiesų tyrinėtojai, kurie jos išmintį turi perduoti iš kartos į kartą. Esą II pasaulinio karo nacių vykdyto Holokausto metu šios misijos skleidėjams buvo kilusi išnykimo grėsmė, todėl Izraelyje turi būti sudarytos tokios sąlygos, kad Toros tyrinėtojai (tąsyk buvo kalbama apie kelis šimtus išskirtinių žmonių) neturėtų pašalinių rūpesčių ir visą gyvenimą nuo religinės mokyklos – ješivos – suolo užsiimtų tik Švento rašto tyrinėjimu ir jo aiškinimu. Viena numatytų privilegijų – galimybė išvengti privalomosios karinės tarnybos.
Anksčiau maždaug dešimtmetį galiojo atsitinkamas įstatymas, tačiau dabar šaukimą gavęs ultraortodoksas privalo ateiti į šaukimo punktą, kur jis nukreipiamas į alternatyviąją tarnybą arba gauna šalies gynybos ministro skelbiamą tarnybos atidėjimą.
Ultraortodoksų rėmėjai tuo pat metu pažymi, kad tos dalis bendruomenės narių kariuomenėje tarnauja, tačiau tenykštė aplinka nesudaro sąlygų ten jiems laikytis savų nuostatų – netarnauti kartu su motermimis, laikytis švento šeštadienio (Šabo) nuostatų bei ritualų.
Į dabartinę šalies valdančiąją koaliciją įeinančios Izraelio karštutinės dešinės partijos (taip pat ir atstovaujančios ultraortodoksų rinkėjams) prieš paskutinius rinkimus žadėjo, esą šiai socialinei grupei įprastos išskirtinės privilegijos ne tik bus išsaugotos, bet bus ir platesnės beigi įformintos įstatymais. Žadėta padidinti pašalpas ultraortodoksų bendruomenės nariams, taip pat religinėms ješivoms skirti analogišką finansavimą kaip kitoms – pasaulietinėms – mokykloms.
Šios politikos kritikai tvirtina, esą religinių mokyklų absolventai, kaip taisyklė, turi nepakankamus užsienio kalbų (pirmiausiai anglų) įgūdžių ir tiksliųjų mokslų žinių. Jų nuomone, todėl „haredim” (taip vadinami ultraortodoksai judėjai Izraelyje) negali lygiai su visais konkuruoti darbo rinkoje ir gyvena gana patirdami nepriteklių.
Ultraortodoksų kritikai be to sako, esą priešpriešos tarp jų ir likusios visuomenės nebūtų, jeigu ultraortodoksus atstovaujančios politinės partijos nustotų žongliruoti jiems skirtomis privilegijomis. Pirmiausia – socialinėmis pašalpomis. Tačiau regis, prie jau jau visi įpratę ir yra visai tuo patenkinti. Net karo su teroristais metu.
Atsakydamas į žiniasklaidos atstovo klausimą, Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausiojo žvalgybos direktorato vadovas generolas Kirilas Budanovas pareiškė, kad „Aleksejus Navalnas nebuvo nužudytas Rusijos kalėjimų kolonijoje – jis mirė pats“.
Ukrainos karinės žvalgybos tarnybos vadovas pabrėžė, kad A. Navalnas iš tikrųjų mirė dėl staigaus sveikatos pablogėjimo – susidariusio kraujo krešulio.
– Galbūt aš jus nuvilsiu, bet mes žinome, kad jis mirė nuo kraujo krešulio, – atkreipė dėmesį Budanovas.
Tačiau Budanovas savo tolesniuose atsakymuose dar labiau sukrėtė Vakarų žiniasklaidos korespondentus. Būtent jis pažymėjo, kad pasirodžiusi informacija apie tolimojo nuotolio balistinių raketų iš Irano buvimą Rusijos ginkluotosiose pajėgose neatitinka tikrovės.
Iš esmės jų iš viso nėra (Rusijos pajėgų ginkluotėje). Kalbant apie Maskvos prieinamumą panašios Šiaurės Korėjos gaminamos amunicijos, jis buvo labai mažas ir praktiškai jo nebuvo.
– Rusija neturi Irano raketų, o smūgiams buvo panaudotos tik kelios Šiaurės Korėjos gamybos raketos, ir tai nedideliu mastu, – aiškino Budanovas.