Pavasario pranašu laikomos kazimierinės, jau daugybę metų lydimos vadinamosios Kaziuko mugės, kurios ištakos glūdi Vilniaus krašto lenkiškojoje tradicijoje*, kasmet kovo pradžioje jau daugiau nei tris dešimtmečius minimos ir Klaipėdoje.
Šeštadienį nuo pat ryto senamiestyje šurmuliuojančioje mugėje netrūko nei tokių jomarkų metu pardavinėjamų tradicinių liaudies meistrų dirbinių, nei įvairiausių maisto produktų ar rūbų, bet ir Kaziuko mugės simboliais tapusių Vilnijos krašto spalvotų verbų bei kuklesnių – lietuviškų. Jų kainos svyruoja nuo kelių iki keliolikos eurų, priklausomai nuo dydžio.
Palmiros Mart nuotr.
Šiemet mugėje taip pat matyti ir daugybė artėjančių Velykų atributų: daugelyje vietų prekiaujama velykiniais zuikučiais, viščiukais, margučiais ir kitais dirbiniais. Medinius suvenyrinius margučius pardavinėjusi neblogai lietuviškai kalbanti ukrainietė už didesnį medinuką prašė dviejų eurų, už mažesnį – pusantro. Tačiau moteris pripažino, jog priešpiet pirkėjų dar buvo mažoka.
Nuobodžiavo, laukdamas pirkėjų, ir iš tolimo Pakruojo krašto atvykęs Gvidas, prekiaujantis žymiuoju aukštaitišku alumi bei gira. Save grynu linkuviškiu vadinantis vaikinas, raginęs paragauti giros, už vieno litro talpos giros butelį prašė 4 eurų, bet nusileido iki trijų. Tačiau alaus mėgėjams už tokios pat talpos alaus butelį jau tektų pakloti 5 eurus, o už stiklinę karšto vyno – 4 eurus.
Šalia aukštaičio paragauti įvairių duonos ir pyrago gaminių praeiviams aktyviai siūlė kuršėniškė, o įspūdingai pasipuošusi latvė iš Rygos, beje, irgi kalbanti lietuviškai, pirkėjus bandė suvilioto įvairių rūšių skrudintais riešutais.
Nors net keliose vietose uoslę maloniai kuteno kepamų įvairių mėsos ir kitokių patiekalų kvapai, valgytojų pirmoje dienos pusėje buvo vos vienas kitas.
Tuo metu mažieji mugės lankytojai su tėveliais buriavosi prie dviejų ponių, kuriuos iš Žibininkų kaimo atsivežė kretingiškiai, šiuo metu kuriantys savo ponių ūkį.
Nespėjusieji „Kaziuko” aplankyti šeštadienį, tai galės padaryti dar ir sekmadienį: abi dienas mugė uostamiestyje žada veikti iki 17 val.
Primintina, jog dėl to savaitgalį automobilių eismas Tiltų gatve yra uždarytas. Viešasis transportas važiuoja Galinio Pylimo, Pilies, Naujojo Sodo, Danės gatvėmis.
Savo ruožtu Klaipėdos keleivinis transportas įspėja, jog dėl to realūs autobusų grafikai skirsis nuo stotelėse iškabintų popierinių tvarkaraščių ir ragina juos sekti internete bei švieslentėse.
P.S. Mugės lankytoja ponia Regina pranešė, jog šeštadienį po pietų mugėje jau buvo tiršta lankytojų…
*INFORMACIJA
Kaziuko mugė yra Vilniaus krašto lenkiškoji tradicija. Jos ištakos siekia XVII a. pradžią, kai popiežius Urbonas VIII Šv. Kazimierą paskelbė Lietuvos globėju. Šventojo palaikai iki šiol saugomi Katedros koplyčioje.
Spėjama, kad Kaziuko mugės istorija prasideda 1636 m., kai Katedroje imti rengti šv. Kazimiero atlaidai, o neatskiriama atlaidų dalimi visada buvo vadinamasis kermošius, po bažnytinių iškilmių vykstanti prekyba ir pasilinksminimai. Nuo 1827 m. Vilniaus pirkliai išsirūpino privilegiją rengti didesnį, kelias dienas vykstantį prekymetį, vadinamąjį jomarką. Tai jau buvo tikrosios Kaziuko mugės pradžia. Joje jau dalyvaudavo ne tik vilniečiai, bet suvažiuodavo pirkliai iš toliau, Katedros aikštėje būdavo sustatomos vadinamosios „būdos“, laikinos stoginės ar palapinės.
XX a. pradžioje jomarko vieta perkelta į Lukiškių aikštę. Tuo laikotarpiu mugėje ėmė gausiai dalyvauti ne tik pirkliai, bet ir iš kaimų suvažiavę valstiečiai, prekiavę savo namudiniais dirbiniais. Į mugę suvažiuodavo iki 2400 vežimų, Lukiškių aikštės neužtekdavo ir „būdom“ būdavo užstatoma visa Neries pakrantė nuo Žvėryno iki Žaliojo tilto. Šį klestėjimą nutraukė I pasaulinis karas, bet XX a. 3 deš. Vilniaus „Kaziukas“ vėl atsigavo, o ypač suklestėjo nuo 1935 m., kai prie mugės rengimo gausiai prisidėjo Vilniaus studentai, rengę triukšmingas kostiumines eisenas. Ypač dideliu mastu Kaziukas buvo švenčiamas 1938 ir 1939 m.
II pasaulinis karas vėl nutraukė Kaziuko mugės klestėjimą. Pokarį Kaziuką „iškraustė“ ir iš Lukiškių aikštės – ten išdygo Lenino paminklas. Sovietmečiu mugė buvo perkelta į tuometinį vilniečių vadinamą Dzeržinskio (dabar – Kalvarijų) turgų. Šioje vietoje vykstanti mugė nebuvo įspūdinga ir šventiška, kadangi buvo apribota erdvėje ir prekeivių skaičiumi.
Senosios tradicijos atgijo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Kaziuko mugei sugrįžus į senąją vietą Katedros aikštėje bei išplitus po visą sostinės senamiestį.
Nepriklausomybės metais Kaziuko muges imta rengti ir kituose Lietuvos miestuose, tarp jų – ir Klaipėdoje. Šiemet mugė čia jau surengta 32-ą kartą. Pirmosiose mugėse uostamiestyje kelis kartus lankėsi tuometinė politikė Kazimiera Prunskienė. Kazimierinių ir „Kaziuko” tradicijos puoselėtojas uostamiestyje yra Kazimieras Vainoras.
Taigi, reikia surasti kitokią temą mugei Klaipėdoje, o ne Kaziuko, kuri turi tradicijas Vilniuje. Ir šv. Kazimierą, kurio liuteroniškam krašte niekada niekas nei žinojo, nei garbino. Klaipėdoje tiktų Martyno mugė. Kur tie klaipėdiškiai etnospec.? Arba netapatinkime su jokiais vardais mugių. Juk mugėje dabar svarbiausias verslas ir tik verslas. O jau keisčiau negalim sugalvoti, kaip Klaipėdoje pardavinėti Vilniau verbas.Mačiau – jas dabar pardavinėja Vingio pasaže.