Klaipėdos statybos objektas Nr. 1: didžiulės taršos, aistrų ir neatsakytų klausimų istorija IV (1)

Svarbu, Unikali urbanistinė istorija
Avatar photoMartynas Vainorius
2024-03-11

„Atsirado tada jau ir Būtingės variantas, galiausiai prasidėjo ten statybos, bet tyliai ramiai liko Klaipėdos terminalas, nors buvo kalbama, kad pastačius naują pastarojo nebeliks mieste. Šiuo atveju mus išdūrė”, – „Atvirai Klaipėdai”, rašančiai apie tai, kaip išskirtinėje Klaipėdos miesto vietoje – ties uosto vartais – įsikūrė naftos pramonė, kaip augo jos apetitas ir kaip buvo bandoma jį pažaboti, sakė pirmosios po nepriklausomybės atkūrimo Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas Vytautas Čepas. 

Apie šį išdūrimą ir apie tai kaip savo rankomis buvo sukurtas konkurentas pasakoja ketvirtasis rašinys iš pernai pradėto ciklo „Urbanistiniai jubiliejai”.  

„KN Energies“ archyvo nuotr.

Dėl rekonstrukcijos įkūrė naują įmonę 

Nors ir buvo kalbama apie naftos pramonės iškėlimą iš Klaipėdos miesto, realybėje naftininkai ir toliau leido savo šaknis Melnragėje, ties uosto vartais.  

Dar tebevykstant batalijoms dėl naujo terminalo statybos vietos, baigiantis 1992-iesiems, dienraščio „Klaipėda” žurnalistė Zita Tallat-Kelpšaitė pranešė, jog Valstybinėje naftos įmonėje valstybei komisijai buvo aprodoma per pusmetį įrengta technologinė linija, kuri iš tanklaivių leis priimti mazutą.  

„Estakados pralaidumas apie dešimt tūkstančių tonų mazuto per parą. Praktiškai įmonė kas ketvirtą parą gali priimti ir iškrauti trisdešimties tūkstančių tonų talpos tanklaivį. Kol kas būtino reikalo atsigabenti mazutą laivais nėra. Tačiau gal šios technologinės linijos neištiks toks likimas, koks ištiko blokados metu pastatytą, dabar vadinamąją Prunskienės naftos priėmimo liniją. Antys apie atplaukiančius laivus su Norvegijos nafta purptelėjo ir išskrido, o linija liko. Tiesa, dalis jos įrangos panaudota dabar, statant šią mazuto priėmimo liniją. Ne viskas tinka, nes mazuto transportavimui reikalinga dar aukštesnė temperatūra negu naftai. Naujoji linija perspektyvi ir tuo, kad mazutą galima priimti ne tik iš laivo į rezervuarą, bet ir atvirkščiai”, – rašė žurnalistė.  

1993-iųjų birželio 16-ąją Adolfo Šleževičiaus vyriausybė priėmė nutarimą „projektuoti ir statyti Būtingėje ankstyvojo naftos ir jos produktų importo bei eksporto plūduro sistemos terminalą”, tačiau apetitas pradėjo augti bevalgant ir dar tų pačių metų spalio viduryje „atsižvelgdama į sunkią Lietuvos energetikos būklę ir gamtosaugos, priešgaisrinės apsaugos bei laivybos saugumo problemas Klaipėdos valstybinėje naftos įmonėje, taip pat į būtinumą skubiai imtis priemonių energetikos išteklių tiekimui gerinti”, ji nutarė, kad senoji įmonė turi būti rekonstruota ir pritaikyta mazutui, bitumui, tepalams importuoti bei eksportuoti.  

Numatyta, kad po rekonstrukcijos įmonės metinė naftos produktų apyvarta turėtų siekti 6,8 mln. tonų (iš jų – 6 mln. tonų mazuto).  

Energetikos ministerija pasiūlymus dėl tokios rekonstrukcijos turėjo parengti 1994 m. I ketvirtyje, patys rekonstravimo darbai turi būti atliekami nestabdant gamybos ir užbaigti 1998 m. Taip pat ji kartu su Susisiekimo ministerija buvo įpareigotos 1993 m. IV ketvirtyje išspręsti klausimus, susijusius su krantinių rekonstrukcija.  

1994-ųjų sausį „Vakarų ekspreso” žurnalistas Alvydas Ziabkus pranešė, jog visuomenei pristatytas Nyderlandų inžinerinės konsultacinės kompanijos „Tebodin” ir Lietuvos „Pramprojekto” institutų specialistų parengtas Naftos eksporto įmonės rekonstrukcijos projektas, jai kainavęs 40 000 JAV dolerių.  

„Jau šiemet prasidėsianti rekonstrukcija vyks dviem etapais: 6 naujų rezervuarų zonos įrengimas bei talpyklų prijungimas prie estakados ir naujų, modernesnių estakadų, siurblinės, naujos katilinės statyba. Naujų 6 rezervuarų talpa bus 120 tūkst. kubinių metrų. Įmonės rezervuarinis pajėgumas padidės dvigubai. <…> Be paminėtų objektu statybos, buvusio karinio dalinio teritorija bus skirta vandens valymo įrengimams. Šalia numatyta rezervinė teritorija tepalų rezervuarams, bitumo talpoms, tačiau šiuos naftos produktus priimti įmone pradės ruoštis tik pabaigus pirmąją rekonstrukcijos dalį. <…> Rekonstrukcija turėtų kainuoti 92,8 mln. JAV dolerių. 17 mln. iš šios sumos bus skirta statiniams, likę pinigai – naujai technologinei įrangai. Dar nėra aišku kaip bus finansuojama rekonstrukcija. Vienas variantas yra steigti bendrą Naftos eksporto įmonės ir užsienio firmos įmonę, su sąlyga, kad klaipėdiečiai turės akcijų paketą. Užsienio įmonė, prisidėjusi prie rekonstrukcijos, vėliau gaus pelno pagal išsipirktų akcijų skaičių. Dar viena, bene pati svarbiausia, detalė – rekonstrukcija vyks esamos įmonės teritorijos ribose. Beje, per rekonstrukciją Naftos eksporto įmonė dirbs ir toliau”, – rašė A. Ziabkus.  

Tų pačių metų gegužę buvo paskelbta, kad Energetikos ministerijos sudarytas ekspertų komitetas, kuriam pirmininkavo Naftos įmonės generalinis direktorius Martinas Gusiatinas, iš rekonstrukcijos projektavimo konkursui pateiktų pasiūlymų geriausiu pripažino tapo pačios „Tebodin” pateiktą variantą.  O birželį A. Šleževičiaus vyriausybė dar priėmė ir nutarimą, kuriuo pritarė Energetikos ir Susisiekimo ministerijų pasiūlymui organizuoti šviesiųjų naftos produktų perkrovimą Klaipėdos valstybinės naftos įmonės teritorijoje. 

Liepos pradžioje ši Vyriausybė priėmė sprendimą leisti Klaipėdos valstybinei naftos įmonei kartu su JAV kompanija „Lancaster Steel Co. Inc” steigti įmonę. Buvo nustatyta, kad užsienio kapitalo dalis bendros įmonės įstatiniame kapitale neturi viršyti 49 proc. „Lancaster Distral group” tarybos pirmininku buvo Vytautas Didžiulis, o jo brolis Algis buvo kompanijos operacijų Pietų Amerikoje vadovas.  

Dienraščio „Klaipėda“ straipsnis. Martyno Vainoriaus nuotr.

„Mes už dyką nedirbame ir nenorime dirbti. O iš esmės, kur ir kiek beuždirbtume, paliekame toje šalyje. Vadinasi, ką čia uždirbsime, paliksime Lietuvoje. Bet tai nereiškia, kad tuos pinigus padovanosim. Investuosime į kitą įmonę, kad kapitalas toliau produktuotų – duotų tam tikrą pelną. Tiesa, mes su broliu sakėme, kad mums pinigų daugiau nereikia. Tačiau galioja anksčiau sakyta nuostata – mums pakanka 15 procentų uždarbio”, – apie sprendimą dalyvauti tokiame projekte „Klaipėdos” žurnalistui Alfonsui Piparui tada sakė V. Didžiulis.  

Rugsėjo pradžioje jau buvo įregistruota Lietuvos ir JAV AB „Klaipėdos nafta”.  

Ankstesnių vyriausybių energetikos ministras Leonas Vaidotas Ašmantas savo knygoje „Laisvės skausmas” rašo, jog dėl tokios rekonstrukcijos atsiradusi „Klaipėdos nafta” yra tas objektas, dėl kurio buvo trukdoma naftos terminalo statyba naujoje vietoje Būtingėje.  

„Nustūmus jo statybą kaip galima toliau nuo Klaipėdos <…> pasiektos puikios galimybės toje pačioje Klaipėdoje įsteigti terminalą su privačiu kapitalu”, – rašo jis.   

Protestai jau nebepadėjo 

Prieš tokius naftininkų užmojus ir vėl sukilo dalis visuomenės. Jau rugpjūtį dienraštyje „Klaipėda” buvo paskelbta, rezoliucija, kuria reikalauta atšaukti Vyriausybės sprendimą dėl tokios rekonstrukcijos, nes jis „sugrąžina Naftos terminalo statybos planus iš Būtingės į Melnragę”.  

Nepaisant protestų rekonstrukcijos planai judėjo toliau. „Klaipėdos terminalas bus vienas moderniausių Vakarų Europoje“, – viešo projekto rekonstrukcijos projekto pristatymo metu Nyderlandų kompanijos „Tebodin“ tarptautinio skyriaus direktoriaus Vim van Piuten pasakytus žodžius 1994-ųjų lapkritį citavo „Klaipėdos“ žurnalistas A. Piparas.  

1995-ųjų sausio viduryje jis jau rašė apie pirmajam mazuto terminalo rekonstrukcijos etapui paruoštą statybų aikštelę – AB „Avižieniai“ išardė du senus 5 tūkst. tonų talpos rezervuarus, pašalino po žeme buvusius inžinerinius tinklus, naftos produktais užterštą gruntą išvežė į Kiškėnų utilizacijos cechą. O tuometinis Lietuvos ir JAV akcinės bendrovės „Klaipėdos nafta“ generalinis direktorius Petras Šidiškis informavo, kad iš penkių pretendentų tapti generaliniais rangovais buvo pasirinkta UAB „Hidrostatyba“, rezervuarus ir kitus įrenginius montuos bendra Lietuvos, JAV ir Kolumbijos UAB „Distralmonto“.  Vokietijos įmonėje „Preussag“ pagamintą metalą rezervuarams montuoti tiekė JAV „Lancaster Steel“, vamzdynus – Nyderlandų bendrovė „Van Leeuwen buizen“, krovos įrengimus kita šios šalies kompanija „Kanon“, gaisrinės sistemos siurblius ir pagrindines siurblines – Prancūzijos ir Italijos kompanija „Ingresolldresser“, gaisro gesinimo įrangą – Nyderlandų įmonė „Alax“. 

1995 m. kovo 24 d. surengtos simbolinės statybų pradžios ceremonijos metu į vieno iš dvylikos būsimų naujų rezervuarų pamatus buvo įmontuota kapsulė su laišku ateitiems, kurį pasirašė ir renginyje sudalyvavęs premjeras Adolfas Šleževičius.

Dienraščio „Klaipėda“ straipsnyje paskelbta iliustracija. Martyno Vainoriaus nuotr.

Būsimus darbus palaimino klebonas Boleslovas Jonauskas.  

Dienraščio „Klaipėda“ straipsnis. Martyno Vainoriaus nuotr.

Tų metų rugpjūčio pabaigoje „Klaipėdos“ žurnalistas A. Piparas rašė, kad statybvietėje jau buvo sumontuota pusė naujųjų rezervuarų.  

„Garo katilai naujai katilinei atkeliaus iš Kolumbijos, iš JAV – plieno armatūra, iš Argentinos į Klaipėdos uostą du laivai jau atgabeno pirmuosius technologinius vamzdžius“, – tuomet šiam žurnalistui sakė P. Šidiškis. 

Pykosi su miesto valdžia  

Spalį jau buvo pranešta, kad „Klaipėdos nafta” sudarė sutartį su Kolumbijos firma „Distral”, kad ji rekonstruojamo terminalo teritorijoje pastatytų šviesių naftos produktų – benzino ir dyzelino – perkrovimo įrenginius. Jų bazinį projektą paruošė ta pati Nyderlandų kompanija „Tebodin”. Tuo metu gruodžio viduryje 13 iš 21 miesto Tarybos narių balsavo už tokios statybos sustabdymą.  

„Balsuojant nuspręsta statybą, kuriai nebuvo gautas savivaldybės leidimas, sustabdyti. AB Naftos terminalas vadovai po balsavimo sakė dėl šio sprendimo teisėtumo nusprendę kreiptis į teisėsaugos institucijas“, – rašė „Klaipėdos“ žurnalistė Vida Kažuro.  

Galbūt po tokio naftininkų spaudimo miesto politikai jau po kelių dienų vėl sugrįžo prie šio klausimo. Posėdžio metu P. Šidiškis prisipažino, jog su visomis instancijomis suderinta statyba „per neapdairumą“ buvo pradėta be oficialaus savivaldybės leidimo.  

„Diskutuojant paaiškėjo, kad miesto taryba, savaitgaliui sustabdžiusi benzino įrenginių statybą, viršijo savo įgaliojimus. Klaipėdos apskrities statybos inspekcijos viršininko S. Astrausko teigimu, leidimai pradėti arba stabdyti statybas – apskrities valdytojo administracijos prerogatyva. <…> Apskrities administracija savavališkai montuojamus benzino įrenginius pastebėjo, kai užsakovai į terminalo statybą spėjo investuoti 23 milijonus litų. S. Astrauskas patikino tarybos narius, kad apskrities valdytojas uždraus šviesiųjų naftos įrenginių statybą, jei „Klaipėdos nafta” nepateiks jai žemės nuomos sutarties ir su savivaldybe suderinto projekto. Atsižvelgę į tai, kad ankstesnis sprendimas peržengia kompetencijos ribas, miesto tarybos nariai sutiko balsuoti už kitaip suformuluotą sprendimo variantą. Atsisakiusi ketinimo sustabdyti benzino įrenginių statybą, taryba sutiko „nepritarti jai, kol užsakovai neįvertins visų savivaldybės reikalavimų”, – rašė „Lietuvos ryto“ žurnalistas Gediminas Pilaitis.  

1996-ųjų kovo pabaigoje „Vakarų ekspreso“ žurnalistas Artūras Šulcas rašė, kad šis naftininkų ir miesto valdžios ginčas tuomet dar nebuvo pasibaigęs.  

„Valdyba nusprendė rekomenduoti miesto Tarybai nepritarti šviesiųjų naftos produktų įrengimų statybai. Tokio sprendimo motyvas gan paprastas: AB „Naftos terminalas” neturi lėšų, idant patenkintų visus Savivaldybės „kontribucinius” reikalavimus už tokios statybos sąlygų suderinimą“, – rašė A. Šulcas.  

Po kelių dienų jis informavo, kad Klaipėdos miesto taryba priėmė sprendimą kreiptis į Klaipėdos apskrities valdytojo administraciją su pasiūlymu neduoti leidimo ir sustabdyti šviesiųjų naftos produktų perkrovimo įrenginių statybą, nes nebuvo susitarta dėl savivaldybės į tokių statybų sąlygas įrašyto reikalavimo, jog AB „Klaipėdos nafta“ skirti 7,4 mln. litų keliams ir sankryžoms „Melnragės pusėn“ rekonstruoti ir 6,5 mln. litų Melnragės inžineriniams tinklams tiesti.  

Kad miestui ir „Klaipėdos naftai“ pavyko „galų gale susitarti“ buvo paskelbta tik 1997-ųjų balandį. „Vakarų ekspreso“ žurnalistas Kęstutis Oginskas citavo „Klaipėdos naftos“ generalinį direktorių M. Gusiatiną, kuris tvirtino, jog „su apskrities ir miesto vadovais pavyko sutarti visais klausimais“. „Klaipėdos nafta“ sutiko ketvirtį iš reikiamos 3,5 mln. Lt sumos Melnragės inžinerinių tinklų rekonstrukcijai bei prisidėti prie Kosmonautų (dabar – P. Lideikio) gatvės pertvarkymo.  

Pats šviesiųjų naftos produktų krovos terminalas buvo baigtas statyti tik 2001-ųjų pavasarį – gegužės 1-ąją buvo benzinu buvo pakrautas pirmasis tanklaivis. Juo tapo su Suomijos vėliava plaukiojęs „Uikku“. Jam skirtas benzinas buvo atgabentas 300 cisternų iš Mažeikų naftos perdirbimo įmonės.  

Nukentėjo nuo bankų griūties, pavedė projektuotojai 

1996-ųjų liepą „Vakarų ekspreso“ žurnalistė Vida Bortelienė rašė, jog „greitai bus metai, kai dėl finansinių problemų – ir pradžių dėl Vakarų banko, po to LAIB krizės – pradėjo griūti naftos įmonės rekonstrukcijos planai“. Šiuose bankuose prašapo 22,2 mln. naftininkų dolerių.

Ji taip pat informavo, kad finansinės problemos pakoregavo rekonstrukcijos projektą – nutarta atsisakyti naujų estakadų statybos ir rekonstruoti senas, kad būtų sutaupyta 20 mln. JAV dolerių. Preliminari naftos įmonės rekonstrukcijos kaina tada buvo įvardijama 99 mln. dolerių. 

Tuo metu jau buvo rekonstruojama ir 1-oji krantinė. Čia, anot V. Bortelienės, darbavosi „Lenmorniiprojekt” specialistai, kurie ilgai netrukus turėjo vietą užleisti „Hidrostatybai”.  

Dienraščio „Klaipėda“ straipsnyje paskelbta iliustracija. Martyno Vainoriaus nuotr.

„Pagilinus prieplauką, prie jos galės švartuotis 40 tūkst. t talpos tanklaiviai. Rugsėjo mėnesį Uosto direkcijos vadovas V. Greičiūnas pažadėjo pradėti II prieplaukos rekonstrukciją“, – rašė V. Bortelienė.  

Rekonstrukcijos darbai. „KN Energies“ archyvo nuotr.

1997-ųjų kovo 1-ąją „Klaipėdos nafta“ pradėjo tris mėnesius turėjusį trukti „objektų pirmosios fazės bandomąjį eksploatavimą“ (pastatyti šeši 20 000 tonų talpos tamsiųjų naftos produktų rezervuarai, vamzdynai, siurblinė, įrengta nauja priešgaisrinė sistema). Tada jau skelbta, kad terminalo rekonstrukcija, įvertinta jau 120 mln. dolerių, peržengė į antrąją fazę ir bus baigta 1998 m. kovą. Jos metu turėjo būti griaunama dešimt senų 5 000 tonų talpos rezervuarų ir vietoje jų statoma 12 naujų, 20 000 tonų talpos, įrengiamos dvi naujos geležinkelio estakados, o dvi senos rekonstruojamos. Kartu buvo skelbiama, kad 1-osios krantinės rekonstrukcija Uosto direkcijai atsiėjo 11 mln. litų.  

Visgi apie pirmojo eatpo rekontrukcijos pabaigtuves buvo paskelbta tik 1997-ųjų gruodžio 5-ąją, kai simbolinę juostelę perkirpo premjeras Gediminas Vagnorius ir Klaipėdos meras Eugenijus Gentvilas.  

Dienraščio „Klaipėda“ straipsnis. Martyno Vainoriaus nuotr.

Apie antrojo rekonstrukcijos etapo pabaigą buvo paskelbta 1998-ųjų kovo pradžioje, o oficiali atidarymo ceremonija buvo surengta kovo 20-ąją – tada juostelę jau kirpo prezidentas Valdas Adamkus.  

Tačiau tokia ceremonijos dar nebuvo visų darbų pabaiga – 1998-ųjų birželį „Klaipėdos naftos“ atstovė spaudai V. Bortelienė pranešė, jog įmonės valdyba nusprendė kreiptis į tarptautinį arbitražą dėl Nyderlandų projektuotojų ir statybos prižiūrėtojų „Tebodin“ nevykdomų įsipareigojimų ir dėl to vėlavusių rekonstrukcijos darbų.  

Oficialiai rekonstrukcija buvo užbaigta 2002-ųjų kovo 28 d. komisijai pasirašius priėmimo eksploatacijon aktą. Bendrovės atstovė spaudai Ramunė Visockytė ta proga rašė, kad iš viso rekonstrukcija atsiėjo 519,76 mln. litų.  

Kas ir kodėl toje pačioje teritorijoje sukūrė konkurentą? 

Šiuo metu gana didelę dalį „Klaipėdos naftos“ teritorijos nuo uosto akvatorijos skiria bendrovė Krovinių terminalas, įsikūrusi ties krantine Nr. 3. „Atviros Klaipėdos“ surinkti duomenys rodo, jog šios teritorijos perleidimo istorija siekia dar 1996-uosius. Kodėl valstybė atsisakė tokios vertingos vietos ir turto, istorijoje dalyvavę asmenys tikina šiandien jau negalintys pateikti aiškaus atsakymo.  

1996-ųjų rugpjūtį vykusio valstybės valdyto AB Naftos terminalas akcininkų susirinkimo metu buvo pritarta UAB „Skuja“ siūlymui įsigyti 340 000 litų vertės steigiamos bendrovės Krovinių terminalas (KT), kuri turėjo krauti įpakuotus krovinius, akcijų. Sprendimas buvo motyvuotas tuo, kad tai esą leistų išnaudoti laisvas Naftos terminalo teritorijas, nes jis to negali padaryti dėl finansų stokos. Akcijos įsigytos perduodant nekilnojamąjį turtą, kuris tapo pagrindu KT išsinuomoti teritoriją prie 3-iosios krantinės.  

KT buvo įsteigta 1996-ųjų rugsėjį. Jos akcininkais tapo po 34 proc. akcijų valdę UAB „Skuja“ ir Naftos terminalas, 27 proc. priklausė UAB „Adalgisa“ (pastarąją valdė Vakarų Lietuvos finansų ir pramonės korporacija), likę 5 proc. – UAB FMĮ „Vilfima“.  

Beje, KT steigimo iniciatorė UAB „Skuja“ savo akcijas įgijo įnešdama 250 600 litų pinigais ir 86 000 litų įvertintu turtu, iš kurio vertingiausias buvo keli kompiuteriai, mobilusis telefonas, lazerinis spausdintuvas, o visa kita sudarė tokie daiktai kaip dulkių siurblys, televizorius, faksas, įvairūs baldai, kiliminė danga ir kt.   

Po poros mėnesių Naftos terminalas ir KT pasirašė žemės subnuomos sutartį. O 2000-aisiais jau buvo pasirašytas ir susitarimas, pagal kurį „Klaipėdos nafta“ atsisakė dalyvauti konkurse dėl 3-osios krantinės nuomos bei įsipareigojo prijungti KT įrenginius prie savųjų, tiekti tamsiuosius naftos produktus pagal suderintą grafiką.  

1999-aisiais jau ėmė keistis KT akcininkų struktūra. Stambiausiu – su 39 proc. paketu – tapo Šveicarijoje registruota kompanija ARDAGA AG, 27 proc. valdė Vakarų Lietuvos finansų ir pramonės korporacija (VLFPK), kurios vienu iš akcininkų buvo buvęs Naftos terminalo vadovas M. Gusiatinas. Jis, beje, jau kitais metais KT akcininkų susirinkime atstovavo ARDAGA AG.  

1999 m. rudenį Naftos terminalo valdyba nusprendė parduoti KT akcijas už ne mažesnę kaip nominali vertė ir netrukus sudarė atitinkamą sandorį su Klaipėdos jūrų krovinių kompanija („Klasco“), sumokėjusia už jas 400 000 litų.   

2000-aisiais dar kartą pasikeitė KT struktūra – „Klasco“ jau valdė lygiai pusę akcijų, 11 proc. – VLFPK, po 9,75 proc. pastarosios akcininkai Rimandas Stonys, Antanas Bosas, Sigitas Paulauskas ir M. Gusiatinas.  

Dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsnis. Martyno Vainoriaus nuotr.

Po dar keleto akcijų persiskirstymų galiausiai 2006-aisiais vieninteliu KT akcininku tapo greta jo įsikūrusi „Klasco“. Tada žiniasklaidoje skelbta, kad 49 proc. KT akcijų koncernui už neskelbiamą sumą nutarė parduoti S. Paulauskas, R. Stonys ir Audrius Pauža. 2009-aisiais KT akcijas pradėjo valdyti „Klasco“ savininkas koncernas „Achemos“ grupė.  

M. Gusiatinas, „Atviros Klaipėdos“ paklaustas, kodėl buvo kuriamas KT ir koks buvo jo vaidmuo šiame procese, tikino, kad iniciatorius buvo Bronislovas Lubys, o nurodymas esą buvo gautas iš Susisiekimo ministerijos ir Uosto direkcijos, kad būtų efektyviau naudojama teritorija, nes pats Naftos terminalas to nesugenėjo padaryti.  

M. Gustianas tikino, kad KT akcijų turėjo tik VLPF, o ne jis pats asmeniškai.  

Tuo metu Valentinas Greičiūnas, tuomet vadovavęs Uosto direkcijai, teigė, kad tokie M. Gusiatino teiginiai yra netiesa.  

„Jie patys padarė projektą, kad rekonstrukcija vykdoma tik prie dviejų krantinių, o vėliau trečiosios, kuri liko tuščia, iš viso atsisakė. Direkcija ir krantines rekonstravo pagal jų parengtą projektą“, – sakė V. Greičiūnas.  

Savo ruožtu tuometinis susisiekimo ministras Jonas Biržiškis „Atvirai Klaipėdai“ dėstė, kad tuomet buvę tokie bendri sprendimai „leisti privačiam verslui dirbti, o uostas turėjo užsiimti nacionaliniais reikalais“.  

„Daug terminalų taip atsirado, bene geriausia pavyzdys yra „Bega“, kuri dabar spindi, o iki tol ten buvo sąvartynas, drožlių krova. Reikia labai gerbti mūsų privatininkus, kad sukūrė tokį uostą, koks yra dabar“, – kalbėjo J. Biržiškis. 

KT įskurimo iniciatorės UAB „Skuja“ didžiausią, bet ne kontrolinį akcijų paketą tada valdė Vytautas Venckus, šiek tiek daugiau nei trečdalis akcijų priklausė Virginijui Šaltėnui, o 17 proc. valdė A. Pauža, vėliau tapęs KT, „Klasco“ generaliniu direktoriumi. Pastarasis tikino nebepamenanti KT steigimo aplinkybių.  

„Buvo ten ir tikrinimų, perpatikrinimų, bet viskas buvo gerai, viskas pagal įstatymus padaryta. Aš buvau tik mažasis „Skujos” akcininkas, išsiskyrėme seniai ir nebepamenu kaip ten viskas buvo“, – sakė jis. 

„Atviros Klaipėdos“ duomenimis, viena iš ankstesnių „Klaipėdos naftos“ vadovybių analizavo galimybę pateikti prokuratūrai ieškinį ginčijant turto perdavimą ir reikalauti, kad KT perduotų valstybei įgytą turtą, taip pat prašyti kelti ieškinius buvusiems įmonės vadovams. Tačiau to taip ir nebuvo padaryta.  

Paskutinėje ciklo dalyje:  

Kaip buvo nukirstas dar vienas kelias prie jūros 

Naujas naftininkų etapas – suskystintosios gamtinės dujos 

Ar iškils naujas administracinis pastatas? 

Žymos: | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | |

Komentarai (1):

Įrašo “Klaipėdos statybos objektas Nr. 1: didžiulės taršos, aistrų ir neatsakytų klausimų istorija IV” komentarų : 1

  1. siaips parašė:

    Neblogas straipsnis apie tu laiku maklius. Gal tik per daug pozityvo straipsnyje. Ir tik tarp eilučių gali išskaityti kaip vyko Dalybos valstybes turtu ir pinigais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti apie klaidą

Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Politika, Svarbu

Europarlamento rinkimuose geriausiai pasirodė konservatoriai

Naktį į pirmadienį, po vidurnakčio, Vyriausioji rinkimų komisija paskelbė Europos Parlamento (EP) rinkimų rezultatus Lietuvoje. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai surinko ...
2024-06-10
Skaityti daugiau

Svarbu, Unikali urbanistinė istorija

Piliavietės grįžimas miestui: istorija jau siekia pusšimtį metų II 

1974-ųjų balandžio 5-ąją Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas (VK) priėmė istorikų kompromisiniu vadinamą sprendimą, tapusį pirmuoju atspirties tašku dešimtmečius trukusioje piliavietės ...
2024-06-08
Skaityti daugiau

Verslas

„MET Group“ žada įsigyti kontrolinį „Achemos grupės“ akcijų paketą

„MET Group“, viena sparčiausiai augančių integruotų Europos energetikos bendrovių, kurios pagrindinė būstinė įsikūrusi Šveicarijoje, skelbia ketinanti įsigyti 54,07 proc. Baltijos ...
2024-06-06
Skaityti daugiau



Pin It on Pinterest

Share This