Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-05-01 |
Vis daugėja tekstų įtakingiausioje Europos žiniasklaidoje apie tai, kad europiečiai galėtų rimtai susiburti ir vis dėlto pasiųsti karinių pajėgų į Ukrainą. Taip, kaip siūlė Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas, o dar anksčiau buvusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tuose tekstuose pabrėžiama, esą toks sprendimas galėtų būti įgyvendinamas net ne NATO bloko rėmuose, o sutarus šiam sprendimui pritariančių Europos (nebūtinai vien Europos Sąjungos) valstybių vyriausybėms.
Sakoma, kad partnerių pajėgos nebūtų siunčiamos tiesiai į karo Ukrainoje peklą – vadinamąją „nulinę“ zoną, kurioje vyksta nuožmūs mūšiai. Europiečių kariškiai Ukrainoje galėtų imtis logistikos organizavimo (ypač kalbant apie iš užsienio kovojančiai šaliai tiekiamą paramą), logistikos kelių, galbūt – dar Ukrainos sienos su Baltarusija apsaugos (2022-aisiais iš ten pajudėjo invazinės Rusijos kariuomenės kolonos), be to, idealiausiu atveju, galėtų pamėginti Ukrainos oro erdvės apsaugos sava atsigabenta technika.
Jei tokie sprendimai būtų priimti, analitikų požiūriu, ukrainiečiams pavyktų išlaisvinti iš dabartinių funkcijų kelias dešimtis tūkstančių karių ir pasiųsti juos į frontą tuo metu, kada mobilizacijos šalyje procesas akivaizdžiai patiria trikdžių.
Tačiau kad tokiu rakursu aptariama tema virstų tikrove, gali prireikti intensyvių politiškai-diplomatinių diskusijų, aršių debatų, kad komforte gyvenančioje Europoje būtų dėl to susitarta. Na, kad ir dėl nedidelio simbolinę reikšmę turinčio europietiško karinio kontingento Ukrainoje.
Bent jau šiandien atrodo, kad realios prielaidos tokiam sprendimui atsirasti rastųsi tuo atveju, jeigu padėtis Ukrainos karo frontuose ženkliai pablogėtų besiginančios šalies naudai.
Vis dėlto atrodo, kad Europos šalys turi labiau neatiliotinų ir artimesnių rūpesčių nei jų kariškių teisioginis dalyvavimas Rusijos-Ukrainos kare. Nors ir galima būtų tikėtis, kad toks sprendimas nemenkai išgąsdintų Rusijos diktatorių.
Maždaug keletą paskutinių mėnesių girdime apie kenkėjišką Maskvos ir jos sąjungininkų veiklą, kuri nukreipta prieš gyvybiškai svarbią europiečių infrastruktūrą. Kažkoks kinų laivas tampė inkarą Baltijos jūros Suomių įlankoje tol, kol sugadino „Baltic Interconector“ dujų jungtį tarp Estijos ir Suomijos. Atlikęs savo juodą darbą ramiai išplaukė iš Baltijos jūros ir Rusijos kontroliuojamu Šiaurės jūrų keliu nukeliavo į savo tėvynę.
Bent pusmetį su Rusija besiribojančios Europos šalys skelbia apie tai, kad „kažkas“ slopina globalios GPS sistemos signalą Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Suomijoje, Norvegijoje bei Estijoje. Du oro kompanijos „Finair” laineriai, aną savaitę skridę į Estijos Tartu miestą, dėl tos priežasties negalėjo nutūpti oro uoste ir buvo priversti grįžti atgal į Helsinkį. Po šių incidentų „Finair“ nutraukė visus savo skrydžius į Tartu.
Galima būtų daryti politiškai korektiškas prielaidas apie tai, esą GPS sistemos sutrikimų priežastys kol kas nėra aiškios, ir jas gali nustatyti tik rimtas tyrimas. Greičiausiai tokiu veiklos būdu ir bus kliaujamasi (Estija, Latvija bei Lietuva šią savaitę dėl to žadėjo kreiptis į ES ir NATO partnerius). Nors niekam nepaslaptis, kad Maskva turi priemonių „uždusinti“ GPS sistemą ne tik karo Ukrainoje fronto linijose, bet ir savo didmiesčiuoe. Karo analitikai pripažįsta, kad rusiškos radioelektroninės kovos priemonių technologijos yra pasiekusios nemažo efektyvumo. Tiek, kad kurios vakarietiškos gamybos bepiločių orlaivių priemonės karo laukuose tampa beprasmės.
Tačiau šiuo atveju svarbus yra aiškaus politinio signalo Maskvai klausimas. Kuris galėtų būti suformuluotas taip arba panašiai: patiriame GPS sistemos trukdžių; nesiaiškiname ir nesiaiškinsime, kurioje vietoje yra šių trukdžių ištakos; tačiau jeigu darsyk patirsime, kad GPS sistema yra slopinama, trukdžių patirs visas sausumos (vėliau galbūt vandens bei oro) tranzitas į ir iš Kaliningrado regiono, nepaisant prieš keletą dešimtmečių pasirašytų atitinkam politinių susitarimų tarp ES ir Rusijos.
Galime spėlioti, kokią reakciją paskatintų toks signalas-ultinatumas. Tačiau, ko gero, jis būtų veiksmingas. Kita vertus, kodėl nepabandžius?
Parašykite komentarą