Dmitrijus Krymovas: „Tai, ką kuriu, yra šių laikų paveikslas“

Kultūra
Kristina Sadauskienė
2024-05-02

Iki spektaklio „Requiem“ premjeros Klaipėdos dramos teatre liko kiek daugiau nei savaitė. Abipus Atlanto pripažintam režisieriui Dmitrijui Krymovui tai jau antras darbas šiame teatre. Menininkas, kalbėdamas apie būsimą kūrinį, supinantį iš pirmo žvilgsnio nesuderinamų istorijų epizodus, akcentuoja ne juos, o savo pastangą per meną rasti paguodą sueižėjusiame šiandienos pasaulyje. Paguodą sau, paguodą kitiems.

„Mėgindamas sukurti kiek įmanoma harmoningesnį spektaklį apie kažką svarbaus, tarsi renku aplink mane į šukes pažirusį pasaulį. Dabar toks jausmas, kad visi esame duženose. Gal to maža, bet bandau jas vėl surinkti. Suprantu, kad tai gali būti beviltiška. Bet kito būdo nežinau“, – kalbinamas minėjo režisierius.

Domo Rimeikos nuotr.

Ar galite įvardinti momentą ar jų grandinę, kuomet atėjo „Requiem“ idėja?

Mano profesinėje biografijoje yra toks neturinčių vieningo siužeto spektaklių tipas – jie susideda iš atskirų, daugiau ar mažiau susijusių scenų, kurias apjungia tam tikra tema. Dažniausiai gana pesimistinė tema. Nors pats spektaklis gali būti juokingas.

Taigi, galvoje nuolat ritinėjasi tam tikri karoliukai ir tereikia vieno momento, pavyzdžiui, Tomo, sakančio: „Gal dar vieną spektaklį Klaipėdoje?“ (Tomas Juočys, Klaipėdos dramos teatro vadovas, – aut. past.), ir tie karoliukai ima vienas link kito judėti, lyg magneto veikiami geležies gabalėliai. Tarsi savaime atsiranda kažkoks siužetas be siužeto, kažkokia forma, tema – atsiranda tarsi savaime. Karoliukai susiveria. Mano dėžutėse daug palaidų karoliukų, kai kažkas paprašo vėrinio – tada pradedu juos dėlioti. Taip atsirado ir „Requiem“.

Kaip apibūdintumėte būsimam žiūrovui savo „Requiem“?

Vienas dalykas sugalvoti Requiem, o visai kitas – jį parašyti. Kuomet bet kuris kompozitorius, turintis pakankamai ambicijos ir drąsos parašyti kūrinį Requiem tema, jo imasi, jis mąsto Mozarto lygmenyje. Bet kai pradeda rašyti, kažkas visiems nutinka. Išskyrus Mozartą. Jie atsiduria daug žemesniame lygyje nei Mozartas. Tame yra kažkokie spąstai. Menininkas supranta daugiau, nei jis gali padaryti. Visiems patinka Mozartas arba Faure, puikūs kompozitoriai, parašę Requiem. Imk ir sukurk tokį patį! Bet kažkodėl neišeina. Klausimas, kodėl? Šis klausimas labai įdomus.

Labai sunku ne tik sugalvoti kūrinį, bet ir jį įgyvendinti, nes tam, kad gerai padarytum, reikia teisingai sugalvoti. Visa mano šiuo metu dėliojama grandinė – turiu būti iš anksto įsitikinęs, kad joje yra būtent tai, ko reikia. Taip pat reikia, kad ir mano orkestrantai, aktoriai, tuo tikėtų. Spektaklio kūrime dalyvauja daugybė žmonių ir reikia, kad jie visi būtų suvienyti tame muzikiniame troškime įgyvendinti tai, kas sumanyta.

Man visada norėjosi sukurti spektaklį, kurio šerdis būtų ne siužetas, bet muzikalumas, tai tarsi idealas. Noriu, kad jo pabaigoje žiūrovas apimtas nuostabos pagalvotų „o, aš supratau!“ arba „nesupratau, bet pajutau!“. Tai įdomu. Papasakoti siužetą sunku, bet pasakoti be siužeto dar sunkiau.

Jau ir pernai, kalbėdamas apie pirmąjį savo Klaipėdoje kuriamą spektaklį „Fragmentas“, naudojote muzikinę terminiją. Jūsų biografijoje – scenografija, dailė, o ir pats teatras atrodo didele dalimi yra pasakojimas vaizdais, kodėl imponuoja muzikos kalba ir kodėl būtent Requiem?

Kalbant rimtai, tai, ką kuriu, ir yra paveikslas – šių laikų paveikslas. Net ir muzikinis Requiem. Juk kas yra Mozarto Requiem? Tai paaiškinimas sielai, kur jai eiti po kūno mirties. Tai jos pasitikimas ir padrąsinimas – juk jai tai pirmas kartas, ji pasimetusi, nežino, ką daryti. Taigi Mozarto muzika ją ramina, tarsi sako: „Dabar bus šitai, o po to – tai. Taip, sunku, bet toks tas kelias“.

Dabar lygiai taip pat. Mums visiems reikia Requiem, nes situacija, kurioje esame – visi tarsi mirėme. Ir tie, kas už karą, ir tie, kas prieš karą – visi mirę. Dabar reikia suprasti, ką daryti toliau.

Muzikoje galima nuspausti klavišus, kuriais pasakysi, „Na, mirei. Na, nieko tokio. Kažkas tęsiasi. Tau reikia rasti kelią“. Tai – kažkokia pagalba. Requiem yra pagalba, ne tik mirusiesiems, bet ir gyviesiems jų tragedijoje.

Ši tragedija mus varto ir blaško kaip jūros bangos smėlio kruopeles. Visas pasaulis sutrikęs ir pasimetęs.

Spektaklis labiau apie ateitį ar praeitį?

Tai spektaklis apie dabartį. Mirusiems arba tiems, kas liko gyvi. Žlugdančio, gniuždančio jausmo sujungimas su amžinybe, o tai jau savaime padeda.

Galima pasakoti apie praeitį, fantazuoti apie ateitį, bet visas teatras yra šiandien. Jis skirtas tiems, kas ateis ir žiūrės dabar. Tai, ką jie matys, turi juos sudominti šiandien ir padėti šiandien. O apie ką konkrečiai pasakoju kiekviename karoliuke, iš kurio suveriu spektaklį, iš tiesų visai nesvarbu.

Vis tik skirtingų istorijų segmentai, karoliukai, kaip jūs vadinate, domina – gal galite pasidalinti, kokiu principu juos jungiate?

Iš klausos, intuityviai. Iš tiesų net neturiu aiškaus atsakymo. Man atrodo, kad kuo labiau jie bus nepanašūs vienas į kitą, bet jungiami vidinės temos, tuo bus įdomiau. Juos galiu verti labai įvairiai: pagal muziką, plastiką, tiesiogiai per temą.

Žinote, yra tokia istorija ar anekdotas: kas bus, jei keliems akliems žmonėms duosime paliesti dramblį? Vienam teks koja, tad jis sakys, kad dramblys storas, kitam straublys – jis sakys, kad dramblys yra kažkoks ilgas ir lankstus, dar kitas lies ausį – jam dramblys bus minkštas ir plokščias. Bet visa tai yra dramblys. Jei paliesi vieną koją, po to antrą, trečią ir ketvirtą – jos bus iš esmės vienodos. Bet jei dar paliesime iltį? Ji – kieta, didelė, visai kitokia nei kojos. O jei prijungsim straublį? Minkštas, lankstus. Bet visa tai yra dramblys. Dramblys yra gyvenimas. Mes jį liečiame kaip tie akli žmonės – gabaliukais. Menininkas imasi ambicijos papasakoti apie dramblį per kelis žmones, liečiančius skirtingas jo kūno dalis, žiūrovas, kuris tai mato, supranta, kad visa tai yra dramblys.

Vos pradėjęs „Requiem“ minėjote, kad šis Requiem gimusiems ir dar negimusiems vaikams, patekusiems į nesvetingą mūsų pasaulio glėbį. Gal šiek tiek provokuoju, bet ar mums spręsti vaikų likimą, ar mums priklauso ateitis. Kokios jūsų mintys apie tai?

Jausmai labiausiai neraminantys. Aišku, kiekvienas sprendžia apie save. Aš pats esu be proto sunerimęs. Mėgindamas sukurti kiek įmanoma harmoningesnį spektaklį apie kažką svarbaus, tarsi renku aplink mane į šukes pažirusį pasaulį. Dabar toks jausmas, kad visi esame duženose. Gal to maža, bet bandau jas vėl surinkti į visumą. Suprantu, kad tai gali būti beviltiška. Bet kito būdo nežinau.

Man baisu galvoti apie ateitį. Galvoju apie rytojaus repeticiją – ar bus paruošti kostiumai, ar viskas bus paruošta rytojaus darbui, kad galėtume įgyvendinti tą mūsų kuriamą harmoniją. O toliau, jei ji padės kažkam kvėpuoti giliau – savo užduotį būsiu atlikęs. Jei ji bus nesuprasta, tikėsiu, kad kitą dieną į teatrą ateis tie, kas ją supras. Juk negaliu būti vienas, norintis harmonizuoti sugriautą pasaulį. Harmonija suteikia paguodos. Paguosti gali ne tik dvasininkas, bet ir menininkas.

Savo spektakliuose nevengiate įterpti autobiografinių motyvų. „Requiem“, pavyzdžiui, pasirodo Režisierius. Kodėl įtraukiate save ar, teisingiau, savo alter ego?

Tolstojus rašė apie tai, ką žinojo, jis dalyvavo kare ir parašė „Sevastopolio apsakymus“, nuostabų kūrinį. Jis taip pat parašė „Karą ir taiką“. Aprašomas pasaulis jam buvo puikiai pažįstamas: vyrai, moterys, geri ir blogi, kilmingieji ir valstiečiai. Beje, žodis „mir“ reiškia ne tik taiką, tai ir „pasaulis“. Taigi alternatyva karui yra pasaulis.

Dostojevskis taip pat pažinojo giliai susiskaldžiusiose sąmonės tamsumose panirusius žmones. Jis savęs tiesiogiai nekišo į savo kūrinius, bet jo personažai buvo kolektyvinis jo atvaizdas. Jis buvo jie.

Fellinis ir jo „8 ½“! Marcello Mastroianni buvo režisieriaus alter ego. Fellinis pastatė kūrinį apie režisierių – apie save. Niekada net nebuvo klausimo, apie ką tai.

Pavyzdžiui, Dantė, juk jis nebuvo pragare, bet gyveno tuo laiku, kai buvo tikima, kad pasukus už kampo galima atsidurti pragare. Šiuolaikinis žmogus per daug ciniškas, ironiškas, labiau užsidaręs po šiuolaikiškumo sluoksniais, modernybe. Dantė, manau, buvo atviras, o kai esi atviras, gali atsidurti ir rojuje, ir pragare. Vieni grandioziškiausių momentų jo aprašomoje kelionėje – absoliučiai atpažįstami žmogiški dalykai. Nepaisant to, kad veikia dvasios, pagal jų elgesį toje kelionėje lengva atpažinti žmogišką psichologiją. Dantė rašė apie tai, ką jis žinojo, plius kažką daugiau. Šitame kokteilyje yra paslaptis. Barmeno meistrystės paslaptis – kokiomis degtinės ir pomidorų sulčių proporcijomis jis gamina „Kruvinąją Meri“.

Kūrinyje susijungia asmeninė autoriaus patirtis ir fantazija, taip pat įsivaizdavimas, kokia yra didžioji literatūra, teatras, menas, bet viskas – jo žinių bazės ribose.

„Fragmentas“ nuskambėjo kaip didelis techninis iššūkis, „Requiem“ atrodė bus paprastesnis, bet teko girdėti, kad skirtingiems jo segmentams reikia daugybės įvairių detalių. Viena iš tokių detalių – lėlės, jas taip pat ne kartą naudojote savo spektakliuose, kuo jus jos traukia, kokia jų funkcija?

Lėlės teatre padeda peržengti sąlygiškumo ribą. Viena, jei į sceną atvesi tikrą berniuką – jį šukuosi, ausi batukus, maitinsi, bet visai kas kita, jei atneši kelių žmonių valdomą lėlę ir ją valgydinsi, ausi batukus. Lėlė padeda įveikti nerealybės sieną. Lėlė – labai paslaptingas dalykas.

Ar žinote, kad seniai seniai nebuvo galima gaminti lėlių su vyzdžiais akyse? Buvo tikima, kad tokia lėlė gali iš vaiko atimti sielą. Praėjo daug laiko, tapome civilizuoti – važinėjame mašinomis, dirbame kompiuteriais, bet ta perskyra lieka: gyvūnas yra gyvūnas, žmogus yra žmogus, bet lėlė yra lėlė. Jos prigimties paslaptis išlieka.

Kartais galvoju, kad per daug naudoju lėles, bet negaliu susivaldyti ir, žiūrėk, jau galvoju: „Na, žinoma, naudosiu lėlę“. Su ja galima žaisti ir ji padės pereiti ribą, kurios žmogus pats nesugebėtų įveikti. Jis tam per daug materialus. Kai aktorius valdo lėlę, jis yra ir ji – vyksta susidvejinimas. Aš matau ir jį, ir lėlę. Aš matau, ką jis jai atidavė ir ką pasiliko sau. Ir kaip jis gali tai atgal atsiimti, o ji liks gulėti ant grindų kaip skuduras. Kaip jis vėl gali tai jai duoti ir ji akimirksniu atgis.

Turėjau draugą, lėlių teatre dirbusį su vienu iš senų jas gaminančių meistrų. Žinote, kaip tas meistras jas tikrindavo pagaminęs? Tiesiog numesdavo ir žiūrėdavo, kokia poza ji sukris. Jei ji turi savyje kažką žmogiško, jam pavyko. Jei ne – lėlę gamindavo iš naujo.

Lėlių teatras ne tas pats kaip dramos teatras. Kaip sekasi Klaipėdos dramos teatro aktoriams dirbti su lėlėmis?

Jas tiesiog reikia suprasti ir įsileisti tą supratimą į save. Užvedėte mane ant tos temos ir galvoju, kad dabar man reikia su aktoriais pasikalbėti, nes jų elgesyje su lėlėmis dar šio to trūksta. Choreografė Ania (Anna Abalikhina, – aut. past.) su jais daro teisingus judesius, bet reikia dar ir man pasikalbėti.

Niujorke vadovaujate „Krymov Lab“, papasakokite, kokia jūsų veikla ten?

Jau pastatėme du spektaklius ir ruošiame trečią. Ilgos procedūros, ilgesnės nei čia. „Requiem“ Klaipėdoje atsirado labai greitai – tokios mano galimybės ir tokio lygio teatro pasiruošimas, ten taip neįmanoma. Tiesiog kitokia teatro organizacija. Niujorke statome spektaklius, norisi, kad tai, ką darome, būtų nuostabi veikla nuostabiame mieste.

Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai po „Requiem“?

Apie tolimesnę ateitį kalbėti bijau. O artimiausioje vyksiu į Prahą, Nacionaliniame teatre kursime spektaklį „Trys muškietininkai“. Tai – nuostabus teatras. Ten dirbo Mozartas, dirigavo „Don Žuaną“. Net yra auksinė lentelė, kur įrašyta, kad čia stovėjo Mozartas. Tikrai atsistosiu į tą vietą.

INFORMACIJA

D. Krymovo „Requiem“ premjera vyks gegužės 11, 12 ir 15 dienomis Klaipėdos dramos teatre.

Žymos: | | | | |

Komentarai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti apie klaidą

Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Kultūra, Svarbu

Finansuojant kultūros projektus - tik dvi rimtos nuodėmės (atnaujinta)

Nors pernai Klaipėdos miesto vadovai skambiai skelbė, kad kultūros ir meno dalinio finansavimo lėšos gali būti naudojamos itin neskaidriai, Kontrolės ...
2024-06-04
Skaityti daugiau

Kultūra

„TheATRIUM“ veiks į Kuršių neriją nukelianti „Regykla“ 

Prieš ketverius metus Nidos meno kolonijoje į tyrimų ir rezidencijų programą „Neringos miško architektūra“ įsijungęs radijo žurnalistas ir garso menininkas ...
2024-05-15
Skaityti daugiau

Kultūra

„TheATRIUM“ Lietuvos teatro vitrinoje - spektaklių įvairovė

Gegužės 15–19 dienomis Klaipėdos dramos teatre bus parodyta 10 spektaklių. Kartą per metus vykstantis intensyvus teatrinis maratonas – svarbi tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ ...
2024-05-13
Skaityti daugiau



Pin It on Pinterest

Share This