Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-08-13 |
Liepos pradžioje Apeliacinis teismas priėmė nuosprendį daugiau nei šešerius metus nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, suformuotoje iš dviejų atskirų bylų: Klaipėdos apygardos teismas 2017 ir 2021 metais buvo nuteisęs naftos verslo atstovus, tarp kurių buvo ir gerai žinomas jau garbaus amžiaus klaipėdietis Jurgis Aušra bei jo bičiulis, eksbankininkas Andrejus Vaičiulis.
Į belangę pasiųsti „Naftos grupės“ vadovas Antanas Urbutis ir jo brolis, bendrovės savininkas Arturas Urbutis vis dar džiaugiasi laisve, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų atrankos kolegija konstatavo, kad yra pagrindas tenkinti jų prašymą ir tokios bausmės vykdymą stabdyti iki galutinį verdiktą priims ši instancija. LAT atstovė ryšiams su visuomene Ieva Mastenica teigė, jog nuteistųjų argumentai dėl bausmės vykdymo sustabdymo, kaip ir teismo motyvai, esą negali būti viešinami, kol byla nėra išnagrinėta.
Laisvės atėmimo bausme nuteistas buvęs „Klaipėdos naftos“ (dabar – „KN Energies“) komercijos direktorius Ričardas Milvydas į policiją prisistatė liepos 31-ąją ir buvo išvežtas į įkalinimo įstaigą, nors dar liepos 19 d. irgi pateikė atitinkamą kasacinį skundą LAT. Kada bus nagrinėjamas jo prašymas dėl bausmės vykdymo sustabdymo, anot I. Mastenicos, dar neaišku.
Tuo metu A. Vaičiulis panoro pats savanoriškai sumokėti iš jo priteistą civilinio „KN Energies“ ieškinio dalį bei pateikė Klaipėdos apygardos teismui prašymą leisti disponuoti banko sąskaitose esančiomis lėšomis, kurioms taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Toks jo prašymas praėjusią savaitę buvo patenkintas iš dalies – teismas leido iš šių sąskaitų tik apmokėti civilinį ieškinį. Ši nutartis dar gali būti skundžiama Apeliaciniam teismui.
„KN Energies“, kuri buvo pateikusi milijoninį ieškinį ir jis buvo paliktas nenagrinėtas, teigė, jog jai atstovaujantys teisininkai šiuo metu vis dar vertina Apeliacinio teismo nuosprendį ir galimybes jį skųsti kasacine tvarka.
Apeliacinio teismo nuosprendį sudaro beveik 400 puslapių. Su visu juo susipažinusi „Atvira Klaipėda“ savo skaitytojams jau pateikė įdomiausias šios bylos detales apie „Naftos grupės“ finansines machinacijas, o dabar supažindina ir su epizodais, susijusiais su „Klaipėdos nafta“ (KN).
Akivaizdi bankininko įtaka
Byloje esantys telefoniniai pokalbiai patvirtina, kad A. Vaičiulis su J. Aušra sprendė konkrečius KN ir „Naftos grupės“ verslo klausimus, nepriklausomai nuo to, ar Arturas Urbutis tuo metu buvo Lietuvoje. Pavyzdžiui, 2008 m. sausį A. Vaičiulis telefoninio pokalbio metu savo žentui Arturui Urbučiui aiškino, jog buvo susitikęs su J. Aušra ir pastarasis patvirtino, kad KN kraus „Naftos grupės“ krovinį, o kitos įmonės krovinio nepriims: „Aš jį išvariau ir jokių šnekų neturiu“.
Po poros savaičių bankininkas žentui telefonu pranešė: „Vadas sako, kad šitą klausimą svarstėm“; „Galima skambinti vadui ir derinti šitą klausimą“.
Apeliacinis teismas akcentavo, kad Arturas Urbutis ir jo uošvis, kalbėdami telefonu, laikėsi konspiracijos, neįvardydami, jog kalbasi apie J. Aušrą. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks bendravimo būdas leidžia pagrįstai spręsti, kad nuteistieji suvokė, jog aptaria neteisėtą įtaką KN vadovui ir norėjo tokius savo pokalbius užmaskuoti.
2008 m. sausio viduryje A. Vačiulis telefonu ragino J. Aušrą eiti greičiau į darbą, nes be jo „velnias ten gaunasi“ – esą bičiulis nebūtų praleidęs rašto, kuris pasiekė „Naftos grupę“.
„Klausyk, tai čia šitą raštą dedu į šoną ir sakau gyvenkime draugiškai, kadangi nėra laiko, reikia krovinius vežti, perkrauti, mano klientų prastovos dvi dienos yra niekniekis, palyginus su chebrytės klientais, kurie prastovi po mėnesį; aš negaliu viso mėnesio pelną atiduoti, tai ką aš ten, ant nulio man klientas dirbs, jūs pasiutot, iš ko man nupirkti kitą, tai man vėl reikia krovinį pirkti“, – dėstė A. Vaičiulis.
J. Aušra pritarė: „Supratau, nebekomentuok, <…>. Tai ne mano raštas <…> Kai būsiu rytoj darbe, pabandysiu išsiaiškinti“.
Nuosprendyje pabrėžiama, kad A. Vaičiulis darė įtaką J. Aušrai pasinaudodamas ir tuo, kad KN buvo Šiaulių banko, kurio filialui jis vadovavo, klientė.
„Bankas pradės pirštu vedžioti šitą raštą, kiekvieną žodį ir ant kiekvieno žodžio kontrargumentų galiu krūvą prikrauti“, – pokalbio metu teigė bankininkas.
Anot teismo, telefoninių pokalbių ir žinučių analizė patvirtina, kad Arturas Urbutis pirmiausia kreipdavosi į savo uošvį, o pastarasis kaip tarpininkas atitinkamą poziciją bei prašymą dėl konkrečios situacijos sprendimo perduodavo J. Aušrai.
Vietoje tanklaivių judėjo šimtai tūkstančių eurų
Apeliacinis teismas konstatavo, kad nuo 2008 m. spalio 6 d. iki 2010 m. liepos 20 d. Arturas Urbutis davė, o tuometinis KN komercijos direktorius R. Milvydas priėmė 3 256 726,85 Eur ir 175 549 JAV dolerių vertės kyšį. Pastarasis vėliau šias į banke RBS „Coutts“ (Coutts Bank von Ernst) buvusią sąskaitą pervestas lėšas legalizavo konvertuodamas į Šveicarijos frankus, pirkdamas vertybinius popierius ir kt.
R. Milvydas teismui aiškino, kad sąskaitą Šveicarijos banke atidarė, nes 2008 m. vasarą viename iš renginių, susijusių su naftos produktais, prie jo priėjo RBS „Coutts“ atstovė ir pasiūlė asmenines bankininkystės paslaugą. Tad jis esą ir nusprendė atsidaryti banko sąskaitą, o įsigyti įmonę jam neva pasiūlė banke ir jis su tokiu pasiūlymu sutiko. Nepraėjus nė dviem savaitėms į šios įmonės sąskaitą jau buvo gautas pirmas 253 719,55 Eur dydžio pervedimas.
Arturas Urbutis tvirtino, kad nežinojo, jog minėtoji įmonė yra kaip nors susijusi su R. Milvydu. Esą jis mokėjimo nurodymus į jos sąskaitą atliko išimtinai tik 2013 m. nužudyto ruso, su kuriuo susipažino 2004-aisiais, nurodymu. Pastarasis esą jam pasiūlė verslo modelį, pagal kurį klientų ekspedijavimo paslaugoms ieškojo ne „Naftos grupė“, bet jis pats, panaudodamas savo sukauptą patirtį, žinias ir plačius ryšius Rusijoje, Baltarusijoje ir kitose Rytų Europos šalyse esančiose naftos perdirbimo gamyklose. Vėliau šis rusas esą pritraukė ir kitus du savo verslo partnerius ir jie visi neva surado klientus, įtikino juos naudotis būtent „Nafos grupės“ paslaugomis, garantavo nuolatinį, didelį perkraunamų naftos produktų kiekį.
Ričardas Milvydas ir Arturas Urbutis. Martyno Vainoriaus nuotr.
Tuo pat metu R. Milvydas tvirtino manęs, kad pinigus periodiškai į jam priklausančią įmonės sąskaitą pervesdavo būtent minėtasis rusas už jo teiktas tarpininkavimo paslaugas – neva teiktą informaciją apie naftos produktų pirkėjus, nesančius KN klientais. Neva rusas už tokios informacijos suteikimą jam pasiūlė mokėti premiją nuo 5 iki 10 Eur už toną.
R. Milvydas aiškino, kad buvo įsitikinęs, jog suteikdamas informaciją apie krovinio ieškančius pirkėjus KN interesų nepažeis, todėl ir priėmė tik vieną kartą Sankt Peterburge sutiko ruso pasiūlymą, bet rašytinės sutarties nesudarė. Vėliau jie esą daug kartų bendravo telefonu, elektroniniu paštu, tačiau susitikę daugiau nebuvo.
Anot teismo, tokią R. Milvydo versiją paneigė 2010 m. rugpjūtį Arturo Urbučio name ir pagalbinėse patalpose atliktos kratos metu rastų ir paimtų duomenų lentelių, pavadintų „Tanklaivių judėjimas“, duomenys. Atlikus lentelėse užfiksuotų duomenų bei pervedimų analizę, matyti, kad Arturas Urbutis čia fiksavo R. Milvydui per įmonę pervedamas pinigų sumas.
Nuo 2008 m. spalio iki 2010 m. liepos pinigų pervedimai į šią sąskaitą buvo atliekami intensyviai – kartą per vieną arba du mėnesius, sumomis nuo 126 661,32 Eur iki 500 tūkst. Eur.
Teismo nuosprendyje pabrėžiama, kad per visą laikotarpį, kai buvo klausomasi Arturo Urbučio ir R. Milvydo pokalbių bei sekamas jų susirašinėjimas, jokių jų kontaktų su minėtuoju rusu telefonu ar elektroniniu paštu nebuvo užfiksuota.
Be to, tame pačiame Šveicarijos banke buvo atidaryta ir įmonės, kurios savininkas buvo būtent Arturas Urbutis, sąskaita. Ši įmonė dar 2008 m. birželį buvo sudariusi sutartį su bendrove, kurią vėliau įsigijo R. Milvydas. Tai, anot teismo, patvirtina, kad jos buvo susijusios dar iki tol, kol minėtą įmonę neva visiškai atsitiktinai įsigijo R. Milvydas.
Nuosprendyje rašoma, kad iš byloje esančių operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų ir užfiksuotų telefoninių pokalbių analizės matyti, kad Arturą Urbutį ir R. Milvydą siejo ne tik darbiniai, bet ir neoficialūs santykiai bei abipusis pasitikėjimas. Jie buvo artimi, glaudžiai bendravo, aptardavo ir asmeninius klausimus. Pavyzdžiui, 2008 m. sausį vienas iš jų telefono pokalbio metu kreipiasi „Sveiks, drauguži“ ir po to aptaria šeimines aplinkybes: „Dukrytę išlydžiu, tai širdį skauda“.
„Nuteistieji, vienas kitu pasitikėdami, derino savo nusikalstamus veiksmus. Arturas Urbutis, pasinaudodamas palaikomais gerais asmeniniais santykiais su „Klaipėdos naftos“ komercijos direktoriumi R. Milvydu <…> galėjo daryti įtaką AB „Klaipėdos nafta“ vadovybei, kad būtų priimti UAB „Naftos grupė“ palankūs sprendimai <…> ir už tai laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 6 d. iki 2010 m. liepos 20 d. R. Milvydui pasiūlė, o pastarasis sutiko už pusę UAB „Naftos grupės“ pelno atitinkantį neteisėtą atlygį veikti palankiai UAB „Naftos grupės“ interesais“, – rašoma nuosprendyje.
2008 m. vasarį Arturas Urbutis informavo savo uošvį, kad jis buvo susitikęs su kaimynu vadinamu R. Milvydu ir jis „paruoš idėją“, kaip keisti sutartį su KN. Jis ir tada davė patarimus, ką konkrečiai turi rašyti „Naftos grupė“ KN administracijai skirtame rašte, kad būtų anuliuotos sąskaitos dėl cisternų prastovų: „Parašyk, kad vadovaujantis tai, kad yra tos trys paros, bet akcentą reikia sudėti visgi tai, kad pats klientas labai didelius nuostolius yra patyręs dėl nesavalaikio išpylimo sausio mėnesį, sausį–vasarį mėnesiais ir viskas; turim realiai galvoti, yra pagrindas tas, kad mes jiems pridarėm kiaulystės labai daug per savo, kaip sakant, ir orą, bet kaip bebūtų jie žiaurius nuostolius turėjo, 30 000 laikyti ant ratų, o supranti ir plius jie į ateitį daro perspektyvas ir kuria planus su mumis dirbti, čia žinai kiršintis tikrai nereikia ir aš pritarsiu šitam laiškui“.
Vienas iš jų pokalbių, anot teismo, patvirtina, kad Arturas Urbutis galimas KN teikiamų paslaugų sąlygas suderindavo su R. Milvydu ir tik paskui, iš pastarojo gavęs reikalingą informaciją ir žinodamas vidinę bendrovės poziciją, oficialiai kreipdavosi į KN.
Kad R. Milvydas teikdavo Arturui Urbučiui su KN klientais ir bendrovės komercine veikla susijusią informaciją, patvirtina 2009 m. rugpjūtį vykęs jų pokalbis, kurio metu jis informavo, jog atsiranda klientų, todėl neaišku, ar jų produktai nesusikirs su „Naftos grupės“ srautais.
Telefoniniai pokalbiai taip pat patvirtina, kad R. Milvydas nesvarstė tiesioginio bendradarbiavimo galimybių mažiausiai su trimis įmonėmis, užsiėmusiomis mazuto, gaminamo Tatarstano gamyklose, gabenimu, ir ėmėsi veiksmų, jog toks bendradarbiavimas nebūtų pradėtas. 2009 m. rugsėjį J. Aušra informavo R. Milvydą, jog pas jį atvyko klientai iš Tatarstano dėl mazuto, dyzelio, benzino krovos, kuri būtų siekusi 100 tūkst. tonų, ir nurodė, jog nori jį pasikviesti aptarti tokį pasiūlymą, tačiau pastarasis kategoriškai atsisakė apsvarstyti teikiamą įmonės pasiūlymą pareikšdamas, kad „mes jo neimsim“.
R. Milvydas bendradarbiavimu besidominčių įmonių atstovus pats nukreipdavo ne pas KN generalinį direktorių, o į „Naftos grupę“.
R. Milvydo palankumą „Naftos grupei“ patvirtina ir 2009 m. spalį vykęs jo pokalbis su šios bendrovės darbuotoju, kurio metu KN komercijos direktorius informavo, kad įmonė nesutiks perkrauti kliento krovinio, jei jis naftos produktus gabens ne per „Naftos grupę“, o per kitą ekspedijavimo paslaugas teikiančią bendrovę.
„Aš jam daviau, sakau, suprast, kad jeigu jisai tvarkingai dabar galvos, tai kaip tą atkrovimą dabar daryt, tai jam toliau tęst mes ir leisim gal tada dar ir gale mėnesio leisim pradėt kraut. <…> Žinai, tada mus, sakau, yra vienareikšmiškai matomas užsivertimas su talpom, tada tegu ir nesvajoja apie šio mėnesio pabaigą. Tai va, dėl to viskas yra kol kas neigiama, o kitą savaitę žiūrėsim, kokie jo veiksmai bus“, – kalbėjo R. Milvydas.
Tų metų lapkritį jis telefoninio pokalbio metu aptarė naftos produktų krovos kiekius, kurie užkirstų galimybę krauti kitiems klientams bei užtikrintų pagrindinės „Naftos grupės“ klientės tiekiamų produktų krovą: „Jūs galite su normaliais klientais, kurie normaliai dirba bendradarbiauti, o tie, kurie neaišku kas, aš manau, kad aš „No“ pridengsiu visą jūsų. <…> Todėl aš tau ir sakau, kad tu skaityk, kad suderinta, jeigu pas tave gruodį – 30, o 4 mėnesiai po 60 – tada mes išstumsime Maskvą“.
2010 m. rugpjūtį, jau po to, kai J. Aušrą KN vadovo pareigose pakeitė Rokas Masiulis, vienas Arturo Urbučio pokalbininkas teiravosi, ar R. Milvydas vis dar veikia „Naftos grupės“ naudai. Pastarasis, laikydamasis konspiracijos, nurodė R. Milvydą vadinti kitu vardu ir teigė, kad šis „pas jį dirba, kaip ir dirbo, ir kaip jie buvo neišskiriami, taip ir buvo“.
Pasak teismo, R. Milvydas koordinavo veiksmus, suteikdamas reikiamą informaciją bei duodamas strategiškai svarbius patarimus, turėjusius įtakos vienos iš reikšmingiausių „Naftos grupės“ klienčių tiekiamų naftos produktų krovos kiekiams. Pavyzdžiui, vienos bendrovės atstovui į jį kreipusis dėl vakuuminio gazolio krovos šiltuoju metų laiku, tokiu pasiūlymu net nesidomėta, nors „Naftos grupė“ tokiu metų laiku ne visuomet užpildydavo terminalo pajėgumus.
„R. Milvydas buvo materialiai suinteresuotas, kad kuo didesni krovinių kiekiai būtų perkraunami per UAB ,,Naftos grupė“, o ne per kitus klientus, nes nuo to priklausė jo neteisėto atlygio dydis“, – konstatuojama nuosprendyje.
Interesų konfliktas, o ne nusikaltimas
Nepaisant visų šių įrodytų kyšininkavimo ir įtakos darymo epizodų, Apeliacinis teismas konstatavo, kad KN susitarimai su ,,Naftos grupe“ žalos jai nepadarė. Nusikaltimu buvo pripažintas tik sprendimas nepagrįstai anuliuoti per 600 tūkst. eurų sąskaitas už cisternų prastovas.
Bylos duomenimis, J. Aušra, 2008 m. sausio pradžioje gavęs vienos įmonės pasiūlymą sudaryti su šia įmone naftos produktų transportavimo per KN terminalą sutartį, pasirašė R. Milvydo su Arturu Urbučiu suderintą atsakymą, kuriuo atsisakyta tokio pasiūlymo. Dėl to minėtoji įmonė vėliau buvo priversta sudaryti sutartį su „Naftos grupe“.
Taip pat J. Aušra Arturo Urbučio prašymą suderinęs su A. Vaičiuliu sutarties papildymo tekstą, 2008 m. vasarį pasirašė su „Naftos grupės“ generaliniu direktoriumi Antanu Urbučiu atitinkamą susitarimą, pagal kurį šiai įmonei iki 2012 m. pabaigos buvo palikta išskirtinė teisė krauti vakuuminį gazolį.
Analogiški derinimai buvo atlikti ir dėl tų metų kovą pasirašyto sutarties pakeitimo, kuriuo KN įsipareigojo kas mėnesį privalomai rezervuoti 100 tūkst. t mazuto perkrovimo galingumus tik „Naftos grupei“ bei po to dėl to nebuvo leista keturioms įmonėms pasinaudoti terminalo paslaugomis, taip pat KN atsisakė sudaryti perkrovimo sutartis su kitais klientais dėl mazuto, gaminto Tatarstano gamyklose.
KN tvirtino, kad dėl visų šių sutarčių patyrė 20 279 052,98 Eur žalą.
Anot teismo, byloje pagrįstai nustatyta, kad tarp „Naftos grupės“ ir KN susiklosčiusiuose verslo santykiuose dalyvaudavo J. Aušros bičiulis A. Vaičiulis, siekęs užtikrinti palankiausias sąlygas ir didžiausią pelną jo žentui Arturui Urbučiui priklausančiai ,,Naftos grupei“. Telefoniniai pokalbiai rodo, kad pastarasis prašydavo uošvio kai kuriuos klausimus suderinti su J. Aušra. Šiedu bičiuliai aptardavo naftos produktų krovos kiekius, kitų KN klientų ketinimus.
Arturas Urbutis palankių sprendimų siekė ir per R. Milvydą. Pavyzdžiui, vieną 2008 m. vasario vakarą jis paskambino R. Milvydui ir informavo, kad pasikonsultavo su juristais bei konsultantais ir norėtų raštą atnešti rytoj, kadangi juos spaudžia klientai, todėl norima greičiau pradėti procesą.
„Gerai, supratau <…>, jeigu toks noras yra, tai manau taip ir padarysim“, – atsakė tada jam R. Milvydas.
Kovo pradžioje sulaukęs Arturo Urbučio skambučio, kurio metu pastarasis informavo, kad sutartis „Naftos grupei“ „puikiai tinka“, nors ir nepatenkins visų jos poreikių, R. Milvydas atsakė, kad „įsipareigojo tiek, kiek gali, o jei bus geresnė situacija, tai galės būti perkraunama ir daugiau“.
Visgi Apeliacinis teismas konstatavo, jog nors įrodymai neabejotinai patvirtina R. Milvydo siekį iš savanaudiškų paskatų užtikrinti „Naftos grupei“ palankias sudaryto sąlygas, bet jie neįrodo pastarojo bendrininkavo su J. Aušra – nėra duomenų, kad pastarasis sutartis pasirašė tyčia, veikdamas ,,Naftos grupės“ interesais ir numatydamas, kad dėl to KN ar valstybei bus padaryta reali didelė turtinė žala.
„Generalinio direktoriaus veiksmai daugeliu atvejų priklausydavo nuo jam pateiktos informacijos apie tam tikrų sprendimų priėmimo tikslingumą ir pelningumą“, – akcentavo Apeliacinis teismas.
Kartu, teismo kolegijos vertinimu, bylos duomenys nepatvirtino, kad KN iš viso buvo padaryta didelė reali turtinė žala. Konstatuota, kad bylos duomenys rodo viešųjų ir privačių interesų konfliktą, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad jis buvo peržengęs baudžiamosios atsakomybės ribą.
J. Aušra teisme dėstė, kad jo vadovavimo bendrovei pradžioje buvo atvejis, kai jis vyko į Londono arbitražo teismą dėl sugadinto vakuuminio gazolio krovinio ir pasiekė, kad būtų sudaryta taikos sutartis ir įmonė nemokėtų baudos už kliento produkto kokybės sugadinimą. Po to esą buvo sprendžiama, kaip dirbti, kad tokių kokybės sugadinimų daugiau nebūtų ir išskirtinė vakuuminio gazolio perkrovimo teisė „Naftos grupei“ buvo suteikta dėl to, kad ji pritrauktų kuo daugiau tokių krovinių, o KN dėl jų kokybės nesulauktų pretenzijų bei jai nekiltų pareiga atlyginti tokiu atveju atsiradusių nuostolių. J. Aušra akcentavo, kad „Naftos grupės“ klientai per aštuonerius bendradarbiavimo metus jokių pretenzijų dėl vakuuminio gazolio kokybės nepareiškė ir tai esą parodo, kad sutartis veikė sėkmingai.
Arturas Urbutis savo ruožtu aiškino, kad žinojo, jog KN neturės techninių pajėgumų užtikrinti, kad klientų kroviniai su skirtingais vakuuminio gazolio parametrais būtų kraunami į atskiras talpas, todėl jis ieškojo klientų, kurių kroviniai pagal vakuuminio gazolio kokybės parametrus būtų panašūs ir juos maišant būtų galima pilti į vieną talpą, iš klientų nesulaukiant pretenzijų.
R. Milvydas tikino, kad tokiu atveju, jei būtų buvę du klientai, vežę vakuuminį gazolį, būtų reikėję iškrovai naudoti antrą estakadą, taip sumažinant mazuto krovą – du kartus per parą išdrenuoti estakadą (tokie darbai užtrunka nuo 4 iki 6 val.), o „Lietuvos geležinkeliai“ praėjus 24 val. nuo cisternos atvykimo konstatuodavo prastovas.
„Byloje nėra tokį nuteistojo R. Milvydo aiškinimą paneigiančių duomenų. Akivaizdu, kad terminalo talpyklų, skirtų kitų naftos produktų krovimui, panaudojimas vakuuminiam gazoliui krauti tiek prieš vakuuminio gazolio krovimą, tiek po to, atitinkamai paruošiant talpyklas, būtų pareikalavęs ne tik papildomų žmogiškųjų, bet ir finansinių išteklių, taip pat turėjęs įtakos perkraunamo mazuto kiekiui, taip pat neatmestina, jog būtų nulėmęs dar didesnį prastovų susidarymą terminale, būtų didėjusios ir naftos produktų perkrovimo sąnaudos. Taigi „Klaipėdos nafta“ fiziškai neturėjo galimybės perkrauti kelių tiekėjų skirtingos kokybės vakuuminį gazolį be papildomų sąnaudų. <…> „Klaipėdos naftai“ buvo naudingiau krauti vieno kliento tiekiamą vakuuminį gazolį“, – rašoma nuosprendyje.
Taip pat teismas akcentavo, kad nebuvo paneigtas R. Milvydo teiginys, jog per jo darbo KN metus nė vienas klientas nesiūlė perkrauti didesnio kiekio vakuuminio gazolio, nei vežė „Naftos grupė“. R. Milvydas taip pat tvirtino, kad po 2010 m., kai buvo padidinti krovos tarifai ir pritaikytas „krauk arba mokėk“ sutarties modelis, KN metinės pajamos už vakuuminio gazolio krovą nė vienais metais nesiekė 2008–2009 m. vidurkio, o nuo 2013 m. drastiškai krito.
Iš bylos medžiagos matyti, kad KN vakuuminio gazolio krova sudarė 2008 m. 1,54 mln. t, 2009 m. – 1,186 mln. t, 2010 m. iki rugpjūčio – 825 tūkst. t, o nuo 2011 m. stebimas vakuuminio gazolio krovos kritimas: 2011 m. – 748 tūkst. t, 2012 m. – 552 tūkst. t, 2013 m. – 489 tūkst. t, 2014 m. – 62 tūkst. t (perkrauta paskutinė siunta).
Nors J. Aušros įpėdinis R. Masiulis buvo pateikęs teismui duomenis, kad sudarius tiesioginę vakuuminio gazolio krovos sutartį sulygtas krovos tarifas buvo 2,45 Eur/t didesnis nei nustatytas „Naftos grupei“ bei buvo numatytas 1,2–1,4 mln. t minimalus perkraunamas kiekis bei sąlyga „krauk arba mokėk“, o tuometinis komercijos direktorius Sigitas Zakalskis nurodė, kad taip per pirmus metus buvo uždirbta apie 10 milijonų litų daugiau, anot teismo, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad toks veiklos vystymo modelis būtų buvęs efektyvus, kai įmonei vadovavo J. Aušra.
Teisėjų kolegijos vertinimu, išskirtinės teisės krauti vakuuminį gazolį „Naftos grupei“ suteikimas galėjo būti siejamas nemažą pelną jai generavusios klientės išsaugojimu, užsitikrinant vakuuminio gazolio tiekimo nepertraukiamumą ištisus metus ir siekiu išlaikyti šio produkto kokybę. Tad J. Aušra, pasirašydamas tokius susitarimus, neveikė tyčia, veikė priešingai KN interesams.
Teismas taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad nė vienas KN valdymo organų – bendrovės valdyba, visuotinis akcininkų susirinkimas ar stebėtojų taryba – iki J. Aušros atleidimo nekvestionavo tokios sutarties su „Naftos grupe“.
Be to, ir vėliau, kai tokia sutartis jau nebuvo vykdoma, KN terminale vakuuminį gazolį 2011-2014 m. krovė tik vienas klientas, nors jam išskirtinė krovos teisė oficialiai ir nebuvo suteikta, o vėliau tokia krova iš viso nebebuvo vykdoma.
Anot teismo, nors Konkurencijos taryba, 2010 m. rugpjūtį atlikusi preliminarią sutarties analizę, padarė išvadą, jog toks susitarimas gali būti vertinamas kaip įtvirtinantis neleistiną konkurencijos ribojimą, vien tokio pažeidimo nustatymas nėra pagrindas daryti išvadą, jog išskirtinės teisės „Naftos grupei“ suteikimas buvo nusikalstamas, „nes nėra duomenų, patvirtinančių, kad taip Lietuvos Respublikos ekonomikai buvo padaryta didelė turtinė ar neturtinė žala“.
„Nėra pagrindo daryti išvadą, kad sprendimas perkrauti tik vieno kliento tiekiamą vakuuminį gazolį neatitiko AB ,,Klaipėdos nafta“ intereso perkrauti kuo daugiau krovinių ir už tai gauti iš savo tiesioginės veiklos kuo didesnį pelną“, – konstatavo Apeliacinis teismas, anot kurio, negalima daryti ir išvados, kad už vakuuminio gazolio, tiekiamo kitų įmonių, krovą KN būtų gavusi daugiau pajamų.
Be to, šiame teisme apklaustas ekspertas Marius Barkauskas patvirtino, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog KN ,,Naftos grupei“ taikyti tarifai, lyginant juos su taikytais kitiems klientams, buvo išskirtiniai.
Tuo metu specialistas Artūras Kapitanovas teisme aiškino, kad KN ir „Naftos grupė“ yra skirtinga ūkine veikla užsiimančios bendrovės, todėl nėra pagrindo lyginti jų taikytų tarifų ir skirtumą tarp jų skaičiuoti kaip negautas pajamas. Anot jo, ,,Naftos grupė“ paslaugas klientams teikė platesne apimtimi – į jas įėjo ir krovos paslauga, geležinkelių bei muitinės mokesčiai ir kt.
Pats Arturas Urbutis teismui aiškino, kad „Naftos grupės“ klientams buvo nustatytas apie 12 Eur tarifas už toną, iš kurio 4,5 Eur buvo „Klaipėdos naftos“ dalis, 6,5 ar 7 Eur – geležinkelio paslaugų kaina ir 0,6 Eur – „Naftos grupės“ marža, iš kurių 0,4 Eur buvo skiriama išlaidoms, o 0,2 Eur – pelnui. Likusi dalis esą buvo skiriama komisiniams už klientų paiešką.
„Byloje nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų, jog UAB „Naftos grupė“ buvo nustatyti mažesni tarifai nei kitiems AB „Klaipėdos nafta“ klientams. Sutarties vykdymo metu AB „Klaipėdos nafta“ valdyba, tvirtindama tarifus, nekėlė klausimų dėl tarifų neatitikties rinkos sąlygoms. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad J. Aušra tyčiniais veiksmais UAB „Naftos grupė“ buvo nustatyti išskirtiniai ir AB „Klaipėdos nafta“ išorinių santykių su klientais politikos neatitikę, ekonomiškai nepagrįsti tarifai. Tai, kad AB „Klaipėdos nafta“ valdybos patvirtinti ir naftos produktų perkrovimui taikomi tarifai buvo konkurencingi bei patrauklūs klientams, rodo inkriminuotu laikotarpiu per AB ,,Klaipėdos naftos“ terminalą perkrauto vakuuminio gazolio kiekiai, kurie buvo akivaizdžiai didesni, negu vėliau sutartį sudarius su kita įmone, kuriai buvo nustatyti didesni tarifai. Kaip matyti iš pirmiau aptartų duomenų, AB ,,Klaipėdos nafta“ nustačius didesnį vakuuminio gazolio krovos tarifą, šio produkto perkrovimas labai sumažėjo, o paskui ir visai nutrūko, ir tai neprieštarauja tam, kad AB ,,Klaipėdos nafta“ terminalas tapo mažiau patrauklus klientams“, – rašoma nuosprendyje.
Anot teismo, byloje nėra ir duomenų, kad dėl to, jog KN suteikė „Naftos grupei“ išskirtinę teisę krauti vakuuminį gazolį ir dar įsipareigojo patvirtinti 100 tūkst. t mazuto kvotą, terminalo galingumai liko neišnaudoti.
Ekspertas M. Barkauskas teisme aiškino, kad „Naftos grupė“ buvo labai svarbi ir pelninga KN klientė – jos perkraunamas mazutas sudarė 37 proc. viso pelno, o vakuuminis gazolis – 8 proc.
Kartu nuosprendyje akcentuojama, jog įmonių sutartyje buvo numatyti abiejų šalių įsipareigojimai dėl naftos produktų krovos kiekio, tačiau atsakomybė už šių sąlygų pažeidimą nebuvo numatyta ir nė vienai iš jų bei nebuvo taikoma. Tad KN be finansinės grėsmės galėjo perkrauti ir kitų klientų krovinius bei užpildyti terminalo pajėgumus.
Bylos duomenys patvirtina, kad Arturas Urbutis veikdamas bendrai su savo uošviu A. Vaičiuliu ir R. Milvydu, lenkė J. Aušrą priimti „Naftos grupei“ naudingus sprendimus ne tik dėl išskirtinės vakuuminio gazolio perkrovimo teisės palankesnių krovos sąlygų, bet ir norėjo, kad būti anuliuotos sąskaitos, išrašytos už dėl pačios bendrovės kaltės susidariusių cisternų prastovas. Taip sukurstytas J. Aušra 2007 m. spalį vykusio KN administracijos posėdžio metu inicijavo ir palaikė sprendimą atsisakyti reikalavimo „Naftos grupei“ sumokėti už cisternų prastovas 2007 m. sausį–vasarį išrašytas per 603 130,04 Eur dydžio sąskaitas faktūras.
Kartu teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, J. Aušra nusikalto ne už jam siūlomą atlygį ar galimą asmeninę kitokią naudą, bet dėl ryšio su A. Vaičiuliu. Tad Arturas Urbutis ir A. Vačiulis buvo įvardinti kaip nusikaltimo kurstytojai, o J. Aušra – kaip vykdytojas.
O Rokutis tik epizodišksi prašmėžavo…. 😁😁😁😁😁 Kažikodėl, a?
Tipiškas klaipėdietiškas ( lietuviškas) vaizdelis. „Buvusiųjų ” draugystės visada buvo ir yra pelningo verslo garantas. Apie draugystę ir pinigus sovietiniais laikais net patarlė buvo sukurta. Žinoma ir tada, ir dabar, jie dirbo ir dirba tik JAI ir tik dėl JOS. Ir toliau būtų sėkmingai ir pelningai dirbe, bet čia priėjo… (ne, ne Kindziulis)
Taip ir išvedžiojo Teismai, kad KN-nepatyrė žalos. Tik p. Ponų Urbučių veikla gal ir nusikalstama?
Tik didėjo, didėjo Jų turtai. Ir užsienyje pirktos vilos. Aišku ne p. Urbučių vardu…
Gal kas gali įvardinti kitą Klaipėdos žurnalistą kuris taip aiškiai, faktais skleistų gyventojams tokią svarbią, įdomią informaciją. Kiek reikia laiko, sumanumo kad surinkti sudėlioti tokią plačią nusijklastamą veiklą apie mums visiems pažįstamus „žymius’ žmonės. Nesitiki, net. J.Aušra buvęs meras paskui tampa Kl. nafta vadovas. Kiti vyrai ,neįtikėtinai greitai praturtėjo vogdami.. Tokiam nedideliame mieste tiek daug svarbių įmonių valdė , galėjo turtinti miesto gyventojus , o jie vogė , susikrovė sau turtus. Melagiai, apgavikai… O kur dar E.Masiulis, o kas darėsi 30 m. KU ligoninėje vadovaujant Janušoniui?Iki šiandie negali atsigauti… Ir t.t.Būtų įdomu sužinoti ir kitų buvusių Klaipėdos merų skleistą meilę ir sąžiningumą miesto gyventojams ar tai buvo tiesa. Gerai, kad visgi skaudūs jiems atpildo laikas (gal ir kalėjimai) atėjo…
Šaunuolis Vainorius. Tikra medžiaga, didelis darbas.. Gal jau atsigauna Tikra Žiniasklaida visą laiką mums pasakoju istorijas iš serijos,, Kaip sudegė degtukas” ar kaip ryte jautėsi atsibudus vietinė O lia lia su dirbtiniais papais :D)
Viesiems kažkaip DZIN tie diedukai ,o vat Vainoriui kažko skauda širdį oi skauda …..NU kodel nesidomi Martynai , kiek per covida buvo plaunama euru ,kiek per laiva gargara Maltų įlankoje ,kiek per gatviu remontus ,pradėtus ir užmirštus projaktus
Žiniasklaida domisi tiek,kiek jiems yra leidžiama.Ir nurodo koki opiuma pateikti LIAUDŽIAI kad pridengti savo juodesnius darbelius.
ir Atvira Klaipėda, ir visada užkliūva neaiškaus plauko komentatoriams.Įdomu, kuo pačiam užkliuvo ?Pačiam laivas gargaras, mums Independence – Nepriklausomybė, jaučiat skirtumą? Ir stovi jis Malkų įlankoje, laikas būtų išmokti tokį paprastą žodį.
Visur taip buvo ir turbūt tebevyksta dabar. Priklauso tik nuo to ar pavyks prasmukti nepagautiems.