Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-08-30 |
Klaipėdos ir Vilniaus buriavimo mokyklų jaunuoliai praėjusią savaitę išbandė Šventosios uosto akvatoriją sportiniam buriavimui. Paplūdimyje buvę poilsiautojai stebėjosi matydami šį vaizdą – Šventosios uostas paskutines kreiserinių jachtų bures matė 2011 metais, kai po uosto atidarymo praėjus vos 10 dienų farvateris buvo užneštas smėliu, o uostas vėl uždarytas.
Šventojoje trijų dienų treniruotės įvyko sėkmingai, nors vėjas buvo silpnas, sportininkai džiaugėsi pagaliau paleidę laivus į savo jūrą. Klaipėdos buriavimo sporto mokyklos direktorius Laurynas Juodeška sako, kad pirmas kartas tik patvirtino teisingą mokyklos kryptį – į jūrą.
Agnės Bukartaitės nuotr.
„Bandomoji treniruotė tik pradžia, ketiname tęsti, kitąmet jūroje treniruočių darysime daugiau, gal pavyks surengti varžybas, o dar šį rudenį ketiname į buriavimą pakviesti Palangos moksleivius“, – sako Laurynas Juodeška, kurio vadovaujamos mokyklos ketvirtaisiais dalininkais šią vasarą tapo Palangos savivaldybė.
Vilniaus „Gero vėjo klubo“ buriavimo mokyklos treneris Matas Kabaila po tris dienas vykusių treniruočių jūroje su ILCA klasės laivais įsitikino, Šventoji – unikali galimybė Lietuvos sportininkams.
„Jausmas labai geras! Iki šiol jūroje tekdavo buriuoti tik pas kaimynus Lenkijoje, Latvijoje arba šiltuose kraštuose. O, pasirodo, Šventojoje ne ką prasčiau. Žinoma, dar trūksta saugaus išplaukimo į jūrą, molų ir gilesnio kanalo, tačiau infrastruktūra, galima sakyti, jau yra. Slipas didžiulis, erdvės daug, uostas saugus. Nėra patalpų persirengimui, bet tikiu, čia tik laiko klausimas. Manau, Šventoji bus puiki vieta treniruotis aukštesnio lygio buriuotojams ir pagaliau tapsime konkurencingi tarp kitų jūrinių valstybių. Mums, vilniečiams, labiausiai nutolusiems nuo jūros, tiek geografiškai, tiek politiškai, tai labai svarbus įvykis“, – sako jis.
Istoriniu momentu buriuotojų pirmąjį žingsnį į jūrą pavadino ir Palangos meras Šarūnas Vaitkus. Visgi atstatomo Šventosios uosto laukia daug darbų. Molų projektiniai pasiūlymai jau pateikti, Palangos savivaldybė turi tam sutelktas lėšas. Tikimasi, kad molų statyba bus pradėta jau kitų metų gale. 2026 metais planuojama pradėti ir Buriavimo mokyklos statybą, kur sportininkai savo reikmėms turėtų apie 300 kv. m plotą. Mokyklos projektavimo konkursas jau paskelbtas, o naujas uosto pastatas, pasak Palangos mero, turėtų tapti reprezentaciniu uosto objektu, todėl jis ragina architektus pasitelkti fantaziją.
Prabėgo lygiai trisdešimt metų, kai Lietuvos sportininkai paskutinįsyk ragavo jūros. Buriuotojas Linas Tamkvaitis prisimena 1994- uosius, kai paskutinį kartą vyko Lietuvos buriavimo čempionatas jūroje, po to varžybų jūroje niekas neberengė, nes nebuvo sąlygų, nebuvo lydinčių laivų, katerių.
„Nesaugu išleisti vaikus su šverbotais Optimist, Luč, 470 klasės jachtomis be tinkamos palydos, o resursų nebuvo”, – pasakoja buvęs treneris.
Pasak jo, Klaipėdos uoste nėra palankių sąlygų buriuojančiam jaunimui, vartuose su sunkumais susiduria ir daug didesnės jachtos, situaciją komplikuoja ir tolimas atstumas iki vartų, ir intensyvi laivyba. ‘
„Nors Šventojoje sąlygos ne kitokios, tačiau uoste nereikia plaukti toli, laivyba mažesnė, saugiau. Sportinis buriavimas Šventojoje, aišku, įmanomas, juk be jūros gerų įgūdžių neįgysi, norint dalyvauti rimtose varžybose – reikia jūros“, – įsitikinęs buriuotojas.
Kreiserinėms jachtoms, anot buriuotojo, Šventosios uostas irgi labai svarbus, juk ne tiek daug uostų rytinėje pakrantėje.
„Švedijoje, sakykime, pora valandų ir kitas uostelis. Taip be vargo jie defiliuoja iš vieno į kitą. O pas mus marinų mažai, visos esamos perpildytos, kainos auga, konkurencijos nėra“, – aiškina buriuotojas.
Buriuotojo, jachtos „Lietuva“ kapitono Osvaldo Kudzevičiaus jaunystė prabėgo Smiltynės jachtklube, kur buvo įsikūrusi Klaipėdos buriavimo mokykla. Tačiau ir sovietmečiu jūra jauniesiems buriuotojams buvo retas malonumas. Pasak O. Kudzevičiaus, Olimpinės varžybos, Pasaulio buriavimo čempionatai vyksta jūrose, todėl mūsų sportininkai negali lygiavertiškai konkuruoti net su kaimyninių šalių jaunimu. Lietuva vienintelė šalis turinti jūrą, bet neturi jaunimui sporto bazės ir galimybių treniruotis. Todėl, pasak buriuotojo, Šventoji galėtų tapti sportinio jūrinio buriavimo meka.
„Jūroje turime treniruotis, priprasti prie bangos, srovių, per savaitę stovykloje pas kaimynus nieko nepasieksi, jūra turi būti kasdienybė“, – sako O. Kudzevičius, pabrėždamas, kad Šventoji galėtų tapti baze ir kitoms vandens sporto šakoms.
Šventosios uosto pilnavertė veikla pakeistų patį miestelį, turėtų įtakos visam regionui, dėsto argumentus O. Kudzevičius, daugiau laivų turėtų priežastį užsukti į Klaipėdą, daugiau laivų iš Klaipėdos rinktųsi dienos maršrutą jūra.
„Šeštą išplaukęs iš Klaipėdos, dešimtą valandą galėtum švartuotis Šventosios uoste ir įsilieti į miestelio pramogas“, – sako kapitonas.
Tačiau ne visi buriuotojai sutinka, kad Šventosios uostas būtų tinkama vieta sportiniam buriavimui. Nidiškis kapitonas Arūnas Burkšas abejoja dėl vyraujančių vėjų ir galimybės vaikams saugiai buriuoti.
„Pernelyg atvira jūra, kaip mes benorėtume, tačiau mūsų jūra per retai suteikia ar suteiktų galimybę mažiesiems saugiai treniruotis ir rimtam darbui, ir rezultatui tiek būtų per mažai. O alternatyvaus baseino greta, deja, nėra“, – įsitikinęs kapitonas A. Burkšas.
Su šia nuomone nesutinka O. Kudzevičius. Pasak jo, klimatas Lietuvoje yra smarkiai pasikeitęs ir buriavimo sezono metu kasmet prastėja sąlygos Kuršių mariose, silpnesnis vėjas, daug žolių.
„O vakarų, šiaurės vakarų vėjai, kurie trukdytų saugiai išplaukti ir buriuoti darosi vis silpnesni, vasaros pradžioje dominuoja rytų vėjas. Manau, kad Šventoji Nidai sudarytų didelę konkurenciją, gal net Kuršių marių regata galėtų paskelbti jūrinį etapą iki Šventosios uosto“, – šypsosi jachtos „Lietuva“ kapitonas.
Šventosios uosto planas ilgus dešimtmečius buvo tarsi užkeiktas, nors planų jį stiprinti turėjo dar prieškario politikai.
Tarpukario geografo, profesoriaus Kazio Pakšto idėjos dažnai buvo vadinamos utopinėmis, tačiau jo suręsti jūrinės valstybės pamatai kaip niekada aktuliai skamba šiandien. K. Pakštas buvo išgryninęs dešimt Lietuvos jūrinių uždavinių, kuriuos įgyvendinus šalis taptų tikra jūrine valstybe. Tarp tų uždavinių minimas ne tik Jūros departamento steigimas, tautinio laivyno kūrimas, Klaipėdos uostas, bet ir Šventosios uosto statyba. Aistringas keliautojas buvo įsitikinęs, kad jūra yra drąsiųjų mokytoja ir charakterio formuotoja. Tačiau laisvos Lietuvos jūrinei idėjai sutrukdė istoriniai pokyčiai, o pusę amžiaus trukusi sovietinė okupacija paliko gilius randus.
„Buvo laikas, kai į jūrą buvo neįmanoma išplaukt, mes jos nepažinome“, – pasakoja patyręs buriuotojas Linas Tamkvaitis.
Vyras prisimena, kaip pirmą kartą 1964 metais įvyko Lietuvos buriavimo čempionatas, tuo metu jūra buvo tokia, kad dalis dalyvių patys prašėsi į krantą.
Visą sovietmetį, pasak buriuotojo ir buriavimo trenerio, norint į jūrą išplaukti reikėdavo pavasarį pateikti sportininkų ir buriuotojų sąrašus, jie buvo perduodami atitinkamom tarnybom, pasieniečiams, o jei tavęs nebuvo tuose sąrašuose, tu išplaukti į jūrą negalėjai. Sportinėms jachtoms reikėjo turėti ir laivo dokumentus, nurodyti plaukimo maršrutą. Iš jūros su sportinėm jachtom buriuotojai dažnai grįždavo šlapi, todėl pasieniečiai gaudavo įmirkusius skudurėlius, prisimena L. Tamkvaitis. Kontrolinis pasieniečių punktas buvo, kaip ir dabar, Kopgalyje, ten reikėdavo sustoti išplaukiant ir grįžus.
„Pasieniečiai lakstydavo suplukę, turėdavo patikrinti visų pasus, žmones, antspaudą uždėti. Būdavo visokių cirkų su tais „plan pochoda“, – juokiasi sovietinius suvaržymus prisiminęs pašnekovas.
Lietuvos, kaip ir kitų socialistinio lagerio šalių buriuotojai, galėjo plaukti tik rytine Baltijos pakrante ir ne toliau nei 8 jūrmylės nuo kranto. Pasieniečiai sekdavo jachtas galingais prožektoriais, bijojo, kad nepabėgtų „laimingiausi“ piliečiai. Vakarų šalys buvo uždarytos.
Tiesa, L. Tamkvaitis stebisi, kad ir nepriklausomoje Lietuvoje buriuotojai plaukdami į jūra turi pranešti pasienio tarnybai, kad išplaukia valandai paburiuoti, paaiškinti kelionės tikslus, trukmę. Šis reikalavimas galioja ir sportuojantiems vaikams, plaukiantiems keletui valandų į treniruotę jūroje.
„Likusi mūsų uostuose sovietinė tvarka“, – sako varžybų teisėjas ir buriuotojas L. Tamkvaitis.
Ir iš tiesių, buriuotojai sunkiai prisimena uostą, į kurį įplaukiant ar išplaukiant turėtų prasinešti pasieniečiams: „Plauk, kur nori – niekas nieko neklausia. Atsimenu, atplaukiam į Halifaksą, bandome prasinešti, kad tokia tokia jachta, tiek žmonių, o ten klausia, ko jūs norit? Yra taisyklės, kurių turi laikytis, jei jas pažeisti, tave nubaus, bet jei viskas gerai, niekam esi neįdomus. Žemdirbių kraštas, vis išlenda tos žagrės“.
Prieškario keliautojas K. Pakštas rašė, jog „jūra labai nemėgsta tinginių ir apsileidėlių, bet drąsiems ir darbštiems, judriems ir iniciatyvos pilniems ji dar keleriopai prideda tų didžių pilietinių dorybių, apkrauna juos turtais ir net pačio Dievulio palaima“.
Parašykite komentarą