Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-09-02 |
Santuoka su jūra nėra tik gražus ir romantiškas apibūdinimas. Atskleisiu tris istorinius kontekstus, kuriuose ryšys su jūra deklaruotas būtent per savitus ritualus – pasižadėjimus jūrai. Jie siejami su Venecija, Lenkija ir Lietuva.
Lietuvis turi pamatyti jūrą
„Į jūrą aukštaičiai, į jūrą žemaičiai, į jūrą visa Lietuva!”, „Lietuvi, plauk į jūrą, ten tavo turtai ir ateitis!“ ir panašiais šūkiais prisipildydavo tarpukario Lietuvos viešoji erdvė prieš Jūros švenčių renginius pajūryje. Skambūs šaukiniai, išsamūs ir įpareigojantys įtikinėjimai ir jūros reikšmės Lietuvai aiškinimai, visa tai turėjo pasitarnauti lietuvių tautos „sujūrinimo“ reikalui. Jūros pamatymas ir pažinimas turėjo tapti įvadine šio vyksmo sąlyga.
Jūrinės propagandos lozungai, iškilę ir svarbą įgiję Lietuvos vidaus politikoje po 1933 m., kai pradėjo sparčiai prastėti ekonominiais santykiai su radikalėjančia Vokietija, savo kulminacinį tašką pasiekė 1934 m. rugpjūčio 11 d. vakare Melnragės paplūdimyje. Tądien prie Klaipėdos uosto šiaurinio molo vyko neeilinės iškilmės. Savotiška Lietuvos ir jūros santuoka.
Toks palyginimas įmanomas ne vien dėl apeiginių Jūros dienos kalbų, kuriose garsiai skambėjo santuokos sakramentą primenantys pasižadėjimai. Krikščioniškojo pasaulio tradicijoje galima atrasti ir daugiau simboliniais ritualais apipavidalintų, glaudžius valstybės ir jūros santykius reprezentuojančių apeigų analogijų.
Plačiau apie jūros švenčių Lietuvoje tradiciją galima susipažinti mano straipsnyje LRT.lt.
Venecijos santuoka su jūra
Venecijos Respublika, dėka laivybos ir prekybos ekspansijos klestėjusi Viduržemio jūros regione X–XV a., turėjo savitą valdymo formą (Repubblica Marinara). Pagrindinis valdymo organas buvo Didžioji Taryba išrinkta iš kilmingų šeimų atstovų. Ji rinko vyriausiąjį magistrą (dožą), kuriam patikėdavo aukščiausiąją valdžią. XI a. Venecijoje įsitvirtino tradicija per Kristaus dangun žengimo šventę (Šeštinės) rengti laivų ceremoniją, kuri simbolizavo politinį ir ekonominį Venecijos uostamiesčio-valstybės įsigalėjimą Dalmatijos regione ir Adrijos jūroje. Jos metu buvo prašoma jūros būti ramiai ir gailestingai jūros prekeiviams. 1177 m. popiežius Aleksandras III, atidėkodamas už politinę paramą, įteikė Venecijos dožai žiedą ir įpareigojo kasmet per šventinę laivų procesiją mesti aukos atitikmenį į jūrą ir taip su ja susituokti. Metant auksinį žiedą į jūrą dožas ištardavo: Desponsamus te, mare, in signum veri perpetuique domini („Teisingo ir amžino Dievo akivaizdoje aš vedu jūra, Tave…“). Sekusi malda (ištrauka): „…mums ir visiems, kurie plaukia, jūra, būk rami ir tyki“. Šis ritualas, iki šiol atliekamas Venecijos mero, simbolizuoja neišardomą Venecijos ir jūros ryšį. Miesto galvos į jūrą plaukdavo specialiu apeiginiu laivu – ceremonine barža bucintor. Viena iš versijų teigia, kad laivo pavadinimas venecijiečių kalba reiškė „įlankos laivas, padengtas auksu“.
Venecijos miesto magistrato salėje įrašas ant sienos skelbė: „Venecijos miestas, Dievo Apvaizdos sutvarkymu įkurtas vandenyse, bangų žaidimo apgaubtas, jūra naudojasi vietoj sienų. Tatai kas, vis tiek kuriuo būdu, norėtų padaryti žalos viešiems vandenims, tas bus pasmerktas kaip tėvynės priešas.“
Lietuvos jūrų muziejuje saugomas bucentauro modelis, padarytas pagal ketvirtosios apeiginės dožų galeros pavyzdį. XVIII a. galera buvo 35 m. ilgio, bortų aukštis siekė 8 metrus. Dviejų denių laivą aptarnavo 168 irkluotojai prie 11 m. ilgio irklų ir 40 pagalbinių jūreivių. Dožo sostas buvo laivo gale, laivo priekyje – deivės Justicijos, laikančios rankose kardą ir svarstykles, skulptūra. Laivas buvo sunaikintas Napoleono Bonaparto įsakymu 1798 m. Prancūzijai nukariavus Veneciją. Prancūzų kariai laivo auksines detales išsigabeno ant 400 mulų nugarų.
Lenkijos santuoka su jūra
Kita analogija siejasi su kaimyninės Lenkijos istorine raida tarpukariu. Šaliai po Pirmojo pasaulinio karo ir Versalio taikos sutarties pasirašymo (1919 m. birželio 28 d.) atiteko Pomeranijos sritis. 1920 m. vasario 10 d. Lenkijos kariuomenės daliniai, vadovaujami generolo Jozefo Halerio, ties Pucku pasiekė Baltijos jūros pakrantę. J. Haleris su raitų ulonų pulku nujojo į paplūdimį atlikti Lenkijos vedybų su jūra apeigų. Po katalikiškų mišių buvo pašventinta ir iškeltas ant pakrantėje įstatyto stiebo Lenkijos karinių jūrų pajėgų vėliava. Mesdamas į apledėjusią jūrą platinos žiedą ceremoniją vainikavo generolas, ištaręs žodžius: „Šventos Lenkijos Respublikos vardu aš, generolas Jozefas Haleris, perimu valdžion šį senovės slavų Baltijos jūros krantą“.
Vėliau, statydami Gdynės uostą ir plėsdami savo jūrų laivyną ir prekybą lenkai tik patvirtino savo pasižadėjimus jūrai. Nenustebtume, jei panašios tradicijos egzistuoja ir kitose kultūrose, ir nebūtinai krikščioniškose. Kas galėtų paneigti, kad lietuvių inteligentai nesinaudojo kaimynų lenkų patirtimi tautos „sujūrinimo“ darbe. Jų (Lenkijos ir Lietuvos) startinės pozicijos turėjo panašumų: abi buvo naujos valstybės, atsiradusios po pasaulinio karo; abi gavo trokštamą išėjimą prie jūros, nors ir minėjo ilgą antijūrinės egzistencijos istoriją; abi turėjo kurti jūrinę kultūrą ir tradicijas. Jei ir toliau gretintume Lenkijos ir Lietuvos įdirbį jūrinėje politikoje tarpukariu, pastarąją matytume atsilikusios (bent 15 metų) vaidmenyje.
Pasižvalgę po analogijų pilną jūrinių tautų ir valstybių kultūrinį paveldą grįžtame į karštą 1934 m. rugpjūčio 11 d. pavakarę Klaipėdoje, kurios sakraliai šventinė atmosfera po tokių sugretinimų rodosi labiau pažini, labiau suprantama. Ceremonija „atviro oro bažnyčioje“ (tribūnoje) prasidėjo katalikų ir evangelikų pamaldomis už žuvusius jūroje. Jų metu buvo išdidžiai prisiekta „…amžinai ginti Lietuvos pajūrį, nesigailint net savo gyvybės ir kraujo“. Šios priesaikos fone bei nuotaikoje sklido šeštadienį ir sekmadienį tribūnoje kalbėjusiųjų žodžiai. Savo mintis, perpildytas jūrinės ir tautinės kultūros sąsajomis dėstė ir ragino lietuvius, tiksliau didlietuvius, atsigręžti į jūrą Klaipėdos įgulos viršininkas Juozas Lanskoronskis, Lietuvos Šaulių sąjungos viršininkas Mykolas Kalmantas ir Klaipėdos krašto skautų vadovas M. Kukutis. Simboliškai, lyg ir sekant apžvelgtus santuokos su jūra ritualus, uosto kapitono lydima delegacija su laivu „Perkūnas“ išplaukė į jūrą nuleisti vainiko žuvusiems ties Klaipėdos molu trims jūrų skautams pagerbti. Iškilmingai pašventintas ir jų atminimui mole įmūrytas kryžius. 1933 m. vasarą ant šiaurinio uosto molo užneštas sudužo jūrų skautų burlaivis „Budys“. Trijų jūrų skautų – V. Amulevičiaus, Eduardo Jasiukevičiaus ir Vinco Šidlausko – žūtis tautinės propagandos buvo įvardinti kaip Lietuvos auka jūrai, nelyginant auksinis ar platininis žiedas. Tuo pat metu, kai iš „Perkūno“ į jūrą buvo leidžiamas vainikas ant pietinio uosto molo išsirikiavę baidarininkai mėtė į jūrą Nemuno pakrančių gyventojų dovanotas gėles, pagerbdami „…žuvusius jūroje ir dėl jūros“.
Sekmadienio, rugpjūčio 12 d., rytą Lietuvos Šaulių sąjungos centrinis choras, sugiedojęs „Lietuviais esame mes gimę!“, antrą dieną iš eilės kvietė minias į Melnragės paplūdimį, kur iškilmingam Jūros dienos atidarymui tribūnoje susirinko aukščiausios Klaipėdos krašto ir Lietuvos Respublikos valdžios atstovai. Pamaldas laikė Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Kalbėjo organizacinių komitetų pirmininkai Zenonas Bačelis (Kauno) ir Jonas Šimoliūnas (Klaipėdos), Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas gen. Vladas Nagevičius, jūrininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Aleksandras Rasiulis, Klaipėdos miesto vyr. burmistras Erdmonas Simonaitis, Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas Balys Sližys, Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas Martynas Reizgys, Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Navakas, lietuvninkas Martynas Jankus ir, galiausiai, šalies prezidentas Antanas Smetona. Jų kalbos, persmelktos pasiryžimu įsitvirtinti prie jūros, naudotis visais jos teikiamais turtais ir ginti nuo svetimšalių, buvo transliuojamos per radiofoną tiesiogiai visai Lietuvai.
Sakralinė priesaikos ceremoniją Melnragėje, vykusią šeštadienį ir prasitęsusią į sekmadienį, vadintume esmine pirmosios Jūros dienos akimirka, kurioje atsiskleidė ideologinis šventės turinys. Lietuva prisiėmė savo įsipareigojimus jūrai ir ryžtą jų laikytis. Turėtume pripažinti, kad Jūros dienos renginiai ir po jų sekę politiniai sprendimai Lietuvos užsienio prekyboje (suaktyvėjusi uosto eksploatacija) ir laivininkystėje (prakybos ir karinio jūrų laivyno įkūrimas) žymėjo lūžį politiškai deklaratyviame lietuviškumo ir jūriškumo santykyje.
Manyčiau, šiandien Lietuvos ir jūros santuokiniai ryšiai yra kaip niekada glaudūs. Svarbi pradžia tarpukariu, sovietinės sąlygos (kad ir okupacinės) bei paskutinis trisdešimtmetis žengiant į vakarų pasaulio laisvąją rinką formavo lietuvio santykį su jūrą. Kartu formuojasi stipri ir nepriklausoma Lietuva.
Jūrinės kultūros tekstų rengimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Parašykite komentarą