Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2024-09-24 |
Rugsėjo 27 dieną, penktadienį, Klaipėdos dramos teatro didžiojoje salėje įvyks spektaklio „Sugrįžimas“ premjera, režisuota Nauberto Jasinsko. Šiame pastatyme žiūrovai bus kviečiami susipažinti su radikaliais gyvenimo ir mirties temų interpretavimais, remiantis Čilės rašytojo Roberto Bolaño to paties pavadinimo apsakymu. N. Jasinskas šiame spektaklyje žada sujungti vidinę asmens transformaciją su groteskiškai tragikomiška istorija.
Spektaklio pristatyme, vykusiame antradienio popietę, publika turėjo galimybę pamatyti dvi spektaklio scenas, kurios vizualiai išryškino kostiumų, dekoracijų ir šviesų sintezę kartu su aktorių vaidyba. Šis trumpas teatralizuotas intarpas atskleidė, ko tikėtis iš būsimos premjeros – spektaklis, paremtas ne tik literatūrine R. Bolaño medžiaga, bet ir filosofine žmogaus būties ir mirties analize, palies giliausius žmogaus egzistencijos sluoksnius.
Domo Rimeikos nuotr.
Spektaklio siužetas pasakoja apie 34 metų Maiklą, kuris, išgyvendamas skaudžią skyrybų dramą, bando atrasti naują gyvenimo prasmę ir aistrą. Šis procesas veda jį į naktinį klubą, kur netikėtai baigiasi jo žemiškas gyvenimas – Maiklas miršta. Tačiau tai tik istorijos pradžia. Jo siela atsiskiria nuo kūno ir tampa nebyliu savo kūno gyvenimo stebėtoju Paryžiaus gatvėse. Spektaklis žada unikalų požiūrį į gyvenimą po mirties, kur kūno ir sielos dichotomija tampa pagrindine refleksijos ašimi.
Režisierius N. Jasinskas, kalbėdamas apie spektaklį, akcentuoja radikalios transformacijos svarbą.
„Roberto Bolaño apsakymas pasakoja meilės istoriją, kurios išsipildymui būtina bekompromisė sąlyga – radikali transformacija“, – teigia jis.
Ši meilės ir mirties istorija kviečia žiūrovus permąstyti, ką iš tikrųjų reiškia meilė ir kaip ji gali keistis, susidūrus su pasaulio pabaigos scenarijais.
Pasak režisieriaus, spektaklis suteikia progą susidurti su baime ir įtampa, kurios šiuolaikiniame pasaulyje, ypač karo kontekste, atrodo neišvengiamos.
„Mums karo akivaizdoje svarbu suteikti jėgų ir, sukausčius baimei, neužsidaryti. O didžiulę baimės ir įtampos energiją išnaudoti bendram pavidalo pakeitimui, tokiu būdu iš dalies priartėjant prie tikrojo mūsų būvio, tam tikros dvasinės esaties, be melo ir egoizmo“, – pasakoja režisierius.
„Sugrįžimas“ yra ne tik apie individo vidinę kelionę, bet ir apie visuomenės požiūrio į mirtį ir kūną kvestionavimą. R. Bolaño, kaip autorius, provokuoja atsisakyti tradicinių krikščioniškų dogmų apie mirtį, kūną ir sielą, o N. Jasinskas savo interpretacijoje šį aspektą dar labiau išryškina.
Žiūrovai bus kviečiami stebėti istoriją „iš atstumo, lyg į tragikomediją“, kuri leis ne tik giliau pažvelgti į žmogaus egzistenciją, bet ir „pasidžiaugti teatrinės raiškos galimybėmis“. Režisierius pabrėžia, kad nors ši tema atrodo sunki, spektaklyje esama šviesios pabaigos – tragikomedija nepaliks žiūrovų niūrioje melancholijoje, bet pasiūlys netikėtą išrišimą, kuris leis su viltimi pažvelgti į gyvenimą.
Buvau, patiko. Pora moterų iš pirmos eilės išėjo, neištvėrusios kalbų apie motinos smurtą dukrai. Kas šito spektaklio kontekste labai keista, net ten buvo ir daug baisesnių, mano galva, scenų. Neikite, jei norite klasikinio spektaklio, teatro patirties. Eikite, jei norite dar ir po spektaklio kelias valandas diskutuoti su kartu buvusiais, ką čia matėte ir, svarbiausia, kodėl. Tikėčiausi tokio šviežio, drąsaus kūrinio kokiam Vilniaus lofte, o ne Klaipėdos dramos teatre. Bet nežinau, gal ir gerai, kad normos yra laužomos, o sostinės kultūrinis laukas plečiasi ir nebėra įdomus tik siauram Vilniaus ratui?
Suvaidinta gerai. Bet kūrinys bjaurus, nerekomenduoju šiukšlinti savo galvos, žiūrint į iškrypėlių pasaulį. Norėjo paskatinti žmones apie tai galvoti.. bet kam kišti į galvą pamąstymus apie iškrypėlį, kuris permiega su lavonu. Kam žmogui reikia?