Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-09-26 |
Mane „Inkultūracija“ pagriebė ir nusinešė…jau seniai, 11 metų, esu jos gaivinama ir girdoma. Esu alkana jos įspūdžių: intelektualių pasisakymų ir pokalbių, vaizdų ir garsų, jų sankirtose gimusių minčių – netikėtų, nutvieskiančių, kartais – sukrečiančių pažinimo saldybe ar savigrauža dėl miegančio proto, o kartais – spalvingų kaip tie saulės prisigėrę rugsėjo lapai, nubirę I. Simonaitytės bibliotekos kieme…
Ar Klaipėda yra miestas, ar…kaimas? Kaip mūsų, klaipėdiečių, mentalitetas veikia miesto urbanistinę struktūrą? Prisipažinsiu, šie klausimai, prieš pora metų nuskambėję „Inkultūracijos“ įvadiniame renginyje, ir sužavėjo, ir pralinksmino, ir privertė susimąstyti. Manau, jie pataikė į dešimtuką.
Kokia yra tikroji klaipėdiečių tapatybė, jei jiems, besiveržiantiems įsikurti, išsikelti į aplink esančius kaimus (Slengiai, Ginduliai, Kalotė ir pan.), miestas su savo infrastruktūra, urbanistika ir kultūra tampa beveik nereikalingas. Juk po darbo dienos jau nebegrįžtama į miestą, į centrą. Tai galbūt dažnas klaipėdietis, skubantis prie savo lysvių (tai savaime jokia blogybė), vis dėlto yra kaimietis, tik kol kas nesuvokiantis savo tapatybės?…
Šių metų įvadinį „Inkultūracijos“ renginį pradėjo pokalbis „Distopijos ir utopijos apie miestus ir knygas“ su ukrainiečių rašytoju Jurijumi Andruchovyčiumi ir kultūros istoriku Aurimu Švedu. Almos Žižienės nuotr.
Tai pabiros mintys iš 2022 m. „Inkultūracijos“ įvadinio renginio – diskusijos „Klaipėdos DNR: apie miesto tapatybės kodą ir atjaunėjimo mitą“, kurias, pamenu, labai logiškai struktūrizavo dr. Inga Vadoklienė, išgrynindama kitų garbių diskusijos svečių – filosofų svečio iš JAV, prof. dr. Algo Mickūno ir prof. dr. Aldžio Gedučio bei sociologo dr. Liutauro Kraniausko – filosofines ir sociologines įžvalgas, kurios liejosi panašiais – urbanistikos ir žmogaus mieste – vektoriais, priversdamos auditoriją ošti iš malonumo…(Jeigu gali būti TEKSTO malonumas (Rolano Barto to paties pavadinimo knyga), tai kodėl negalėtų būti SUVOKIMO malonumas?)
Taigi, įvadinio renginio kartelė buvo užkelta aukštai.
2023 m. vykusi įvadinė „Inkultūracijos“ diskusija „Popkultūra mene – jausmų istorijos“ buvo įdomi, tačiau tokia stipria sąsaja nei tarp diskutantų pasisakymų, nei tarp aktualizuojančių diskusijos išvadų nebepasižymėjo. Gal dėl to, jog buvo pasirinkta itin plati tema – joje tilpo ir pasaulinės istorijos, ir vietinių menininkų patirtys. Ne veltui, matyt, jas suvaldyti buvo pakviestas patyręs žurnalistas Rytis Zemkauskas, tačiau kas iš to, jei diskursas – beribis…Įvairių sričių menininkai – rašytojas R. Kmita, dailininkės doc. N. Poškutė-Jukumienė ir J. Vaitkutė, fotografas T. Kazakevičius – kad ir papasakodavo, atverdavo savo akimirkos tiesą arba pateikdavo užsienio pavyzdžių, visa tai nesusilydė į vieningą, išbaigtą pokalbį.
Ką gi šiemet organizatoriai pasiūlė kaip pagrindinį festivalio atidarymo renginį? Tai pokalbis „Distopijos ir utopijos apie miestus ir knygas“ su ukrainiečių rašytoju Jurijumi Andruchovyčiumi ir kultūros istoriku Aurimu Švedu.
Iškart noriu pasakyti: Jurijus Andruchovyčius – įdomi, charizmatiška asmenybė; jo vidinė elegancija, gyvenimo patirtis, europinis akiratis – visa tai iškart atsivėrė, pasimatė diskusijos klausytojams. Nors pokalbyje nedaug tiesmukai buvo kalbama apie vykstantį karą, tačiau per distopijos sąvoką (distopija – vieta ar situacija, kurioje vyrauja blogis, griovimas, prievarta), per kai kurių kitų rašytojų kūrybos kontekstą (pvz., Tadeušo Konvickio „Mažoji apokalipsė“ arba vėliau jaunos žiūrovės pasiūlytą Dž.Orvelo „Gyvulių ūkį“ bei kitus autorius) pamažu skleidėsi Rusijos, kaip socialinės blogio kloakos, vaizdinys.
Pasigirsta nuomonių, jog rašytojas galimai – būsimas nobelistas. Jo kūryba užsienio kritikų prilyginama G.G. Marquezo arba B. Hrabalo kūryba, rašytojų, anot lenkų kritiko Aleksandro Kaczoravskio, „kurių neskaityti neįmanoma, nes tas, kas jų neskaito, kenkia pats sau“.
J. Andruchovyčius kiek juokaudamas apgailestavo, kad mes susipažįstame su jo romanu „Moskoviada“ (išleistas Lietuvoje 2023, l-kla Hieronymus, vertė Vytas Dekšnys), kurį jis pats laikąs, nors ir populiariu (ką tik pasirašyta leidybos sutartis, pvz., su Etiopija), bet vienu iš silpnesnių, o betgi faktai sako, kad tarptautinėje erdvėje jis vertinamas kaip vienas įspūdingesnių atsisveikinimų su Sovietų Sąjunga, savotišku satyriniu manifestu.
Man tiesiog pasisekė, jog prieš renginį dar radau bibliotekos lentynoje ramiai sau gulintį „Moskoviados“ egzempliorių. Šiek tiek paskaitinėjusi, iškart buvau įtraukta į kaskadomis srūvantį humorą, fantazijas ir vaizdinius… – neatsiplėši! Ir visa tai apie tuos laikus, kuriuos patyrėme, kai viskas buvo melas – pradedant visuomenės tvarka, meno, literatūros iškrypėliškumu, baigiant bendrabučio dušo ar aludės peripetijomis, buities detalėmis…
Įdomu, jog pagrindinis herojus (kaip ir pats rašytojas kažkada) studijuoja literatūrą Maskvoje. Murdydamiesi kasdienės beprasmybės jausenoje, herojus ir kiti „studentai“ puikiai jaučia dvilypumą. O čia jau pasipila rašytojo grotesko lavina – kiekvienas žodis, kiekviena situacija žavi meistriškumu, satyra, kandumu…Štai, herojui einant į dušą, „sukruta senų skudurų krūva…- tai Ivanas Novakovskis, pravarde Novokainas, ujamas ir persekiojamas (tai yra kaip atmata) literatas, leidėjas ir kultūrologas, bomžas, jau gal penkiolika metų bandantis nelegaliai nakvoti bendrabutyje…ir siūlantis „Agirdž, nupirk rinkinėlį, – jis iškiša iš skudurų krūvos seno onanisto ranką, joje – papilkėjus kserokopijos knygelė. – Puikios eilės, Nikolajus Palkinas, po rublį, iš jų devyniasdešimt kapeikų autoriui…“.
Grįžtant prie diskusijos, galima teigti, jog pats pokalbis, dialogas, vedamas kultūrologo A. Švedo su magišką realybę puikiai vaizduojančiu ukrainiečių autoriumi pavyko, suintrigavo, sudomino, tačiau nepajėgė atskleisti pavadinime suformuluotos temos.
Pilnai įrodyta, jog romanas – įspūdinga distopija, truputį minimas analogiškų kūrinių kontekstas. Tačiau diskursas apie utopijas liko nepaliestas (utopija – vieta, kurios nėra; idealios visuomenės santvarkos vaizdavimas). Nors utopijos apraiškų, be jokios abejonės, buvo galima paieškoti tiek lietuvių, tiek mums mažiau pažįstamos ukrainiečių literatūros aplinkoje. Taip pat keistoka, kad pokalbį vedęs kultūrologas net neužsiminė apie naujausią, labai ryškų distopijos elementą lietuvių literatūroje – Manto Adomėno romaną „Moneta ir labirintas“ (1 ir 2 dalys), kuriame viena iš pagrindinių siužeto linijų vystoma 2018 m. Nižnedvinske, Šiaurės Rusijos mieste. Šioje gūdžioje provincijoje kiekvieną romano herojaus žingsnį seka grėsmingos FSB akys, pančiojančios mintis, veiksmus, žmogiškąjį orumą…
Taigi, šio nuostabaus kultūros festivalio, rengiamo Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešosios bibliotekos kolektyvo, įžanginiai renginiai – paprastai patys solidžiausi, duodantys toną visam, be galo įvairiam ir įspūdingam kultūriniam maratonui, besitęsiančiam visą savaitę – kol kas labai skirtingi savo gelme ir rezultatais. Laikykit aukštai iškeltąją kartelę, mieli organizatoriai!
Parašykite komentarą