Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-09-28 |
Lina Beata Norkutė (g. 1985 m., Klaipėdoje) – tapytoja, festivalio „Inkultūracija“ metu pristačiusi debiutinę parodą „Ryšys“ Baltojoje galerijoje, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekoje.
Andrej Gurjanov nuotr.
Visada labai giliai jutau pasaulį, stipriai gilinausi į žmonių patirtis, išjausdavau jas per save. Dažnai pasineriu į apmąstymus, kaip mes visi skirtingai patiriame akimirkas, net jei dalyvaujame toje pačioje dabartyje. Pirminės parodos mintys kilo vartant nuotraukų albumus su draugais, stebint pasakojimus ir besikeičiančias emocijas atvertus vis naują nuotrauką – tai buvo tiesioginis priminimas apie įvykius ir patirtis tam žmogui. Pasidarė įdomiau, kai namuose vis atsirasdavo daugiau paveikslų, sustatytų kampuose, ir draugams juos apžiūrint mane labai nustebino, kaip atsiverdavo kažkoks naujas pasaulis tarp matomo vaizdo ir žiūrovo patirčių, emocijų.
Ateitis yra dabar. Aš mėgstu žaisti savotišką keliavimą laiku. Tarkime, laukiu kažkokio įvykio arba žinau, jog ateityje tas įvykis, tikėtina, vis tiek bus (svarbus arba nereikšmingas). Dabartyje primenu sau, kad būdama laukiamame įvykyje, priminčiau sau, jog ateitis jau dabar. Ir tą akimirką, net aplink vykstant daug veiksmo, patiriu buvimą. Labai įdomu fiksuoti – pabandykite. Pajusti akimirkos gylį man padėjo meditacijos technika. Nepraktikuoju jos kasdienybėje, bet pritaikau pramoktą techniką, norėdama užfiksuoti tai, ką patiriu. Man tai padeda išbūti ir pasinerti į ją. Jei neturiu laiko, o jaučiu, jog noriu dar toje akimirkoje išbūti, ją fiksuoju galvoje, užrašuose arba fotografijose. Vėliau, sulėtinus tempą, jas išsitraukiu ir pabūnu dar ir dar.
Dažnai keliu klausimą, kada menininkas žino ar nusprendžia, kad kūrinys baigtas, idėja išpildyta. Kai kuriu ir kas nors pamato procesą, neretai žiūrovui kyla klausimas, ar darbas jau baigtas, ar dar kažką darysiu. O aš klausiu, ką reikėtų dar padaryti? Taip prasideda kūryba žiūrovo galvoje. Ir mąsčiau, o jei jie galėtų patys viską pratęsti? Net tie, kurie nepiešia ir netapo, yra kūrę, paišę ant laikraščiuose išspausdintų nuotraukų, mokyklos vadovėlių. Todėl idėja buvo paveikslą jau būti pradėjus, kad nekuriančiam atsirastų pirminis noras, drąsa pratęsti siužetą, papildyti savo idėjomis. Ryšio zona sukurta taip, kad esant poreikiui galėtumėte likti vieni su kūriniu ir niekas netrukdytų kūrybinio proceso. Atidarymo metu buvo smagu stebėti besikeičiančius darbus ir užmegzti ryšius per kūrybą.
Mes tokie skirtingi. Jei kažkam bendravimas yra laimė, kitam tai sukelia didelį diskomfortą. Aš pati vis dar ieškau balanso tarp šių priešingybių. Kuri man daugiau suteikia džiaugsmo, aš dar neradau atsakymo. Manau, tai kaitos ratas, kuris neturi pabaigos. Balansą mes dažniausiai įsivaizduojame kaip svarstykles – tobulai sustojusias per patį centrą, kai vienoje svarstyklių pusėje vienatvės yra tiek pat, kiek ir kitoje bendravimo. Mano pačios balansas daugiau primena muzikos ritmą, tik mano ritmas panašus į džiazą. Tokiame bendravimo ir vienatvės „džiaze“ jaučiuosi geriausiai. Todėl, manau, ne būsenos turi įtakos laimei, o jų kaitos ritmas.
Jei kalbame apie ryšį su žmogumi, dažniausiai galvojame apie gilų santykį, išspręstas ar sprendžiamas problemas. O jei ryšio nesukūriau, vadinasi, santykio nepavyko sukurti dėl kokių nors patirčių su tuo žmogumi. Laikas šiame santykyje turi didelės įtakos. Kartais nesukūrus santykio atrandame naują požiūrio kampą su praeitimi ar dabartimi. Mano darbuose šiandien gal nerasite jokio ryšio, bet atsiradus naujoms patirtims gali atsirasti naujų jungčių, kurios žvilgsnį į tą patį darbą gali pakeisti kardinaliai.
Manau, mano paroda ir jos žinutė puikiai papildo festivalio temą. Džiaugiuosi, kad kuratorė Danguolė Ruškienė patikėjo mano idėja ir pakvietė būti festivalio dalimi.
Aš, kaip ir daugelis šio pasaulio keleivių, vis dar neradau būdo, kaip tai padaryti. Tai procesas, ieškojimas. Informacinis triukšmas kartais toks garsus, jog negirdžiu net savo pačios minčių. Vis dažniau sąmoningai pavyksta atitolti nuo ekranų, leisti sau pabūti su mintimis, susidraugauti su savimi. Aš sau nuolat primenu neskubėti, kai tempas sulėtėja, įvyksta daug nuostabių dalykų. Tada gali ramiai išbūti akimirkoje, pajusti jos gylį ir svarbą. Ar tai būtų kūryba, parodos lankymas, buvimas su artimais ar su savimi. Sustojimas akimirkoje atveria kitus horizontus.
Tikrai nemažas iššūkis buvo kovoti su savo vidiniu kritiku. Mes su juo vis dar ieškome bendros kalbos. Netikėčiausia ir maloniausia buvo pamatyti, kiek daug žmonių susirinko į parodos atidarymą. Suvokiau, kiek daug palaiko mane ir mano kūrybą. Nuostabu. Tai tikrai suteikia daug tikėjimo ir truputį nutildo vidinį kritiką.
Svarbiausia sukurti ryšį su savimi, labai linkiu visiems jį rasti.
Parašykite komentarą