Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-10-30 |
Spalį minėtos Tarptautinės mokytojų dienos proga Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Melnragės padalinio inicijuoto renginių ciklo „Žmonės – Klaipėdos švyturiai“ viešnia buvo Klaipėdos „Litorinos“ mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė, surdopedagogė Sigita Koroliovė.
Už savo profesinę veiklą šiemet mokytoja susilaukė ypatingo dėmesio: Klaipėdoje ji paskelbta Metų mokytoja, jai skirta ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įsteigta Metų mokytojo premija.
Vakaro viešnia pasakojo, kad gyventi į Klaipėdą atvyko devynerių metų, todėl galinti save laikyti šio krašto žmogumi.
„Gyvenimo pradžia prabėgo Grūšlaukėje, tėtis dirbo Darbėnų mokyklos direktoriumi. Vėliau dėl tėčio, iš pedagogikos išėjusio į žurnalistiką, karjeros važinėjome po visą Lietuvą. Po Grūšlaukės buvo Naujoji Akmenė, po to karjera nuvedė į Ignaliną. Nors ten tėčiui sekėsi labai puikiai, jis gavo Ignalinos laikraščio redaktoriaus pavaduotojo vietą, bet Klaipėda šaukė. Grįžo ir į žemesnes pareigas, ir į mažesnį butuką, bet – Klaipėdoje! Tėvai be šito krašto negalėjo“, – vaikystės prisiminimais dalijosi mokytoja.
Jos pačios viso gyvenimo karjera taip pat susijusi su Klaipėda. Paklausta, ar puikios specialistės nebandė pavilioti kiti miestai, S. Koroliovė juokėsi, kad ne tik į miestą, bet ir į „Litorinos“ mokyklą yra įaugusi šaknimis.
„Nors keletas mokyklų kvietė dirbti, bet aš kaip atėjau į šią mokyklą, taip ir esu. Nors sakoma, kad reikia neužsisėdėti ir po septynerių metų keisti darbą, bet aš toje pat mokykloje dirbu daugiau nei 30 metų. Juokiamės, kad mus turbūt išneš. Buvo metas, kai prieš tai buvusi mokyklos vadovė norėjo suburti jauną kolektyvą ir tikėjosi su juo nuversti kalnus. Nenuvertė. Mes, senojo sukirpimo žmonės, verčiame kalnus. Nes jaunimas tik kelerius metus padirba, o mes liekame. Bet ne dėl to, kad bijotume prarasti savo vietą, – tiesiog atradę save. Dabartinės mokyklos direktorės Renatos Aglinskienės dėka sukurta labai gera emocinė aplinka ne tik vaikui, bet ir mokytojui. Jaučiamės ir saugūs, ir įvertinti, ir įkvėpti. Gali jai bet ką pasiūlyti, visada pritars: „Darom, bandom.“ Ji tiki mumis“, – kalbėjo S. Koroliovė.
Paklausta, ar eitų dirbti į paprastą mokyklą, vakaro viešnia nė akimirkai nesuabejojo: „Neičiau. Galėčiau dirbti, kompetencijų turiu, mano trečiasis filologijos diplomas leistų, bet… Aš esu reikalinga šitiems vaikams. Būtent su jais moku dirbti taip, kaip ne kiekvienas gali. Jau esu atradusi kryptį, kaip kiekvienam vaikui pritaikyti užduotį, palengvinti dalyko supratimą. To nesinori išnešti iš mokyklos. Jiems manęs reikia. Kitose mokyklose yra labai gerų mokytojų, neturintys jokių sutrikimų vaikai gali kokybiškiau įsisavinti žinias. Aš atradau savo vietą.“
Atsakydama į klausimą, ar visada norėjo būti mokytoja, S. Koroliovė juokėsi, kad vaikystėje jai labai patiko garsiai čirškiantys kasos aparatai parduotuvėse ir ji svajojo tapti kasininke. Tačiau pasirinko pedagogikos studijas, kadangi nebuvo matematikos stojamojo egzamino.
„Esu visiška humanitarė! – paaiškina mokytoja ir priduria niekada nesigailėjusi tokio pasirinkimo. – Man patinka mano darbas, einu į jį su malonumu. Neatrodo, kad kalnus verčiu. Jeigu mano vaikas, turintis sutrikimą, įstoja į universitetą ar kolegiją, jaučiu didelį pasididžiavimą.“
Savo mokiniams S. Koroliovė atiduoda ne tik darbo valandas, bet ir laisvalaikį. Prisipažino nebemokanti normaliai ilsėtis: „Aš visiškai neturiu laiko. Netgi mano laisvalaikis yra žaidimų, mokymosi priemonių vaikams kūryba. Taip, tai darbas, bet jis man teikia malonumą.“
Moderatorei priminus, kad mokytoja yra ir technologijų fanatikė, viešnia juokėsi: „Esu ligonė. Bet ta liga niekam nekenkia. Man labai svarbu surasti naują programą, sukurti vaikams žaidimą. Dabar aš vedu mokymus visai švietimo bendruomenei, padedu informacines technologijas įtraukti į ugdymo programas. Nes būtent šios technologijos padeda sukurti skirtingo lygio užduotis. O šis pomėgis atsirado mano sutrikusios klausos vaikų dėka. Jie visą informaciją priima akimis. Jei yra žodis, jiems būtinai šalia turi būti paveikslėlis. Jie taip ir mokosi: pirma parašai žodį, po to parodai paveikslėlį, tada jie mokosi to žodžio grafinio vaizdo, jį susieja su paveikslėliu ir taip formuojasi jų kalba, – profesiniais niuansais dalijosi viešnia. – Kai tėvų dėka vieni iš pirmųjų įsigijome kompiuterį, pradėjau ieškoti animuotų paveikslėlių ir kurdavau spalvingas skaidres. Žiūrėdami tas skaidres, vienas kitam po suolu rodydavo gestą, reiškiantį „įdomu“. Vienas mokinukas, pasibaigus pamokoms, paklausė: „Ar čia tu padarei?“ Kai patvirtinau, jo veide buvo visa puokštė jausmų: nustebimas, susižavėjimas, pagarba… O tai buvo tik paveikslėliai…“
Įkvėpta tokių galimybių, mokytoja toliau gilinosi į šią sritį. Nors, sakė, iš pradžių labai bijojusi kompiuterio: „Kai antrųjų studijų metu laikėme informatikos egzaminą, dėstytojas pasakė: kam užtenka septyneto, galite atnešti knygeles ir pasirašysiu. Kam reikia aukštesnio pažymio, tegul pasilieka. Informatika buvo naujas dalykas. Aš buvau tarp tų, kurie nešė knygeles. Nes labai bijojau. Ir pelytė man pabėgdavo (juokiasi). Dabar tuo sunku patikėti. Viskas dėl vaikų, nes jie yra didžiulis motyvatorius.“
Tačiau buvo laikas, kai S. Koroliovė dėl itin didelio darbo krūvio buvo atsidūrusi ant profesinio perdegimo slenksčio. Šiuo metu „Litorinoje“ dirba trys lietuvių kalbos mokytojai.
„Esu labai dėkinga mokyklos direktorei, nes anksčiau mokiau ne tik kurčiuosius, buvo ir labai didelių sutrikimų turinčių vaikučių. Ir pajutau, kad man jau yra nebegerai dėl tokio krūvio, naktimis šokinėdavau iš lovos ir eidavau ruoštis pamokoms. Nes vienoje klasėje buvo 12 vaikų, kuriems reikėjo 6 skirtingų lygių užduočių. Ir tada supratau, kad nebepatempiu, – atviravo viešnia. – O žinote, kaip šiuo metu sunku surasti mokytojų. Mūsų direktorė darė tokius žygius, kad palengvintų krūvį! Dabar grįžau prie to, nuo ko pradėjau – dirbu tik su sutrikusios klausos vaikais. Tai man atvėrė horizontus kūrybai, švietėjiškai veiklai.“
Paklausta, koks jos požiūris į knygą, viešnia atviravo: „Labai geras, bet neturiu jai laiko. Ir kai perskaitau knygą, labai savimi didžiuojuosi, kad sugebėjau atidėti darbus į šoną. O šiaip pastaruoju metu skaitau vaikiškas knygas, nes esu pasiryžusi sukurti užduočių rinkinį pagal perskaitytą knygutę, kad padėčiau vaikams ir suvokti tekstą, ir sudominti juos skaityti. Turiu svajonę „Pinokio nuotykiams“ parengti kiekvienos dienos užduotėlę. Ta knyga yra tikra mokykla, o jei šalia dar būtų kažkokia užduotis… Bet kol kas nerandu tam laiko. Štai toks mano santykis su knyga.“
Mokytoja yra ne tik technologijų aistruolė, bet ir labai aktyvi socialiniuose tinkluose, internetinėje erdvėje. Ji turi dvi paskyras „Facebook“ platformoje, yra susikūrusi interneto svetainę.
„Tinklaraštis kilo iš noro pasidalinti tuo, kas man pavyko. Jei sukuriu kokią įdomią pamoką, iškart keliu į savo svetainę, kad galėtų naudotis bet kas ir bet kada. Sužinojau, kad šiuo tinklaraščiu naudojasi lituanistinės mokyklos. Kai mane pakvietė į pirmus mokymus, skirtus lituanistinių mokyklų mokytojams, būsimi klausytojai džiaugėsi, kad galės susitikti akis į akį su tinklaraščio, kurį jie seka, autore. Labai nustebau. Matydavau, kad iš užsienio yra sekėjų, bet visada galvojau, kad tai mano pažįstami ar giminaičiai iš mandagumo užsuka. Pasirodo, ne. Tai lituanistinių mokyklų mokytojai naudojasi mano sukurta medžiaga. Ir supratau, kodėl. Todėl, kad aš ugdau kurčius vaikus, kurie auga dvikalbėje aplinkoje. Lituanistinėse mokyklose – lygiai tas pat. Ateina į mokyklėles vaikai iš daugiakalbės aplinkos, ir mano sukurtos priemonės jiems labai tinka“, – sakė pedagogė.
Moteris tikino, kad mokytojo darbas jai niekada nenusibosta.
„O kai dirbau logopede, po metų pabėgau. Man labai atsibodo tas garsiuko kartojimas… Dirbau vaikų globos namuose, vaikai po atostogų grįždavo iš asocialių šeimų, ten niekas to garso nekartodavo ir jie vėl jo netardavo. Ir pabėgau, nes man buvo nuobodu, – ankstesnes patirtis prisiminė mokytoja. – Nors mokykloje irgi būna ne vienas iššūkis.“
Mokytoja nuolat dalyvauja įvairiose šalies ir tarptautinėse programose, projektuose. Ji yra parengusi patirtinio ugdymo modelį P.A.T.S. (patirdamas, atrasdamas, tyrinėdamas suprasi), subūrė STEAM ugdymo klubą ir pristatė inovatyvią skaitmeninę įtraukiojo ugdymosi aplinką, leidžiančią vaikams mokytis pagal savo galimybes. S. Koroliovė yra kolegialumo principu paremto respublikinio konkurso „Gera pamoka“ sumanytoja, metodinių priemonių autorė ir bendraautorė.
„Tie projektai užaugino ir mane, ir mano mokinius. Nes kai pradėjau kurti projektus, niekados nerašydavau, kad dalyvaus kurtieji vaikai. Maniškiai klausdavo: o kaip mes bendrausime? Sakau: anglų kalba. Parašysite. Taip dariau, kad ir vaikus paskatinčiau. Kai klausia, ar dalyvaus kurtieji, sakau: ne, dalyvaus vaikai. Kasmet sukurdavau po vieną gražų projektą. Jis gali būti paprasčiausias, sakykim, nuo kalėdinių atvirukų keitimosi ir vaikų anglų kalbos įgūdžių gilinimo iki didžiausių klimato kaitos problemų sprendimo. Programos „eTwinning“ veikla man atvėrė vartus į „Erasmus“ projektus. Sukūrėme tokį šaunų meno terapijos projektą, kad jo lyderiai nusprendė, jog jį reikia išauginti iki „Erasmus“ lygio. Ir išauginome taip, kad Europos Komisijos sąvade jis pateiktas tarp 15 geriausių Europos projektų, turėjusių įtakos ukrainiečiams, nukentėjusiems nuo karo. Šis projektas man padėjo įlieti iš Ukrainos atvykusius kurčius vaikučius per meno terapiją. Meno terapija – dar vienas mano pomėgis. Pritaikau ją labai daug kur, netgi tėvų susirinkimuose“, – pasakojo S. Koroliovė.
Paklausta, iš kur tiek kūrybiškumo, atsakė nežinanti. Ir pridūrė: „Greičiausiai paveldėjau iš tėčio – buvusio „Klaipėdos“ dienraščio redaktoriaus pavaduotojo Romualdo Norkaus. Jis labai kūrybiškas žmogus. Išėjęs į pensiją parašė tris publicistines knygas. Matyt, kūrybiškumą gavau su genais.“
Parašykite komentarą