Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-11-06 |
Nors žodis prancūziškas, bet skamba gražiai. Chuliganas – tai žmogus, kuris nesilaiko taisyklių, nesilaiko tvarkos. Ir gatvėje, ir įstaigoje. Net mūsų Seime pasitaiko chuliganų.
Jų apsilankymas mažai kam sukelia džiaugsmo, nebent savųjų draugijoje. Chuliganas tarp chuliganų primena paauglių susibūrimus, kur kiekvienas nori išsiskirti ir pasirodyti, nors ne visi išdrįsta.
Politika nėra ta sritis, kuri yra už visuomenės ribų. Čia irgi yra tam tikros tvarkos ir daugelis prie to jau priprato. Neaiškinsiu, kad taisyklės reikalingos tam, jog žmonės jaustųsi jei ne patogiai, tai bent saugiai. Aišku, tai ne visiems priimtina, nes kaip „pakilsi“, jei neišsiskirsi. Reikia ko nors nauja, o nauja turi griauti sena. Taip randasi naujos literatūros srovės, naujos dailininkų grupės, nauji politiniai dariniai. Nebūtinai partijos, galbūt sąjungos, gal dar kas nors.
Galima elgtis padoriai, nelaužant bendrų taisyklių, galima jas neigti ir būti chuliganu.
Paskutinieji dešimtmečiai politikoje, Lietuvoje ar užsienio šalyse, rodo aibę pasikeitimų, kuriuos reikia vadinti chuliganiškais.
Štai Rusijos kraugerys, įsižeidęs, jog jo nepripažįsta lygiaverčiu partneriu, pradeda beprasmius karus. Vengrijos valdovas demonstratyviai prieštarauja Europos Sąjungos taisyklėms ir bendroms nuostatoms. Net naujasis JAV vadovas elgiasi ne taip, kaip visi, laužo visas iki šios buvusias taisykles, o Šiaurės Korėja demonstruoja raketas ir kitus ginklus vietoje ekonomikos pasiekimų.
Kiek neįprasti dalykai kelia klausimą, kas atsitiko?
Kad ir kaip būtų keista, atsakymas paprastas – trūksta lyderių. Lyderis yra politikas, kuris gali priimti ryžtingus sprendimus, kai situacija to reikalauja. Anglijoje tokiais galima įvardinti Vinstoną Čerčilį bei Margarit Tečer. Kitose situacijose vyrauja kolektyvinis sprendimų priėmimas, kas lėtina veiksmus.
Labiausia politinį chuliganizmą skatina bandymas „paauklėti“, tikėjimas, kad gal „pasitaisys“. Laukimas to, kas galėtų būti, yra didelė klaida. Istorijoje ji kartota ne kartą. Galiu priminti hitlerinę Vokietiją, jai užgrobiant Čekoslovakiją, ar Rusiją, jai užgrobiant Krymą.
Bet grįžkime į Lietuvą. Politinių chuliganų turėjome ne vieną. Nevardinsiu buvusių, bet paskutiniuose rinkimuose jo vadovaujama partija gavo apie dvidešimt vietų Seime. Buvo ir kitų, bet jie kažkodėl ne visiems patiko.
Kaip sakiau, chuliganizmas yra esamų taisyklių laužymas. Todėl tenka svarstyti, ar tos taisyklės geros, tai yra pakankamos niekdariams riboti, ar jas reikia keisti, tobulinti.
Asmuo, Konstitucinio Teismo nutarimu sulaužęs priesaiką, vėl patenka į Seimą, kur vėl reikalinga priesaika. Ar turi teisę jis vėl prisiekti ištikimybę Lietuvos valstybei ir jos žemių vientisumui, jei kartą jau pasielgė kitaip? Galima suprasti rinkėjų valią, bet kokios yra taisyklės? Ar remiamės senu posakiu: pažadėjai patiešijai, netesėjai, negriešijai, ar bandome laikytis esamų įstatymų?
Gal reikia įvesti tam tikrą laiką, kai asmuo, sulaužęs priesaiką, negali užimti renkamų pareigų? Pavyzdžiui, penkerius metus. Gal dešimt?
Taigi, išvados. Yra taisyklės, kurios nestabdo chuliganų, todėl būtina jas peržiūrėti. Arba sukurti naujas, kurios tinka esamam laikmečiui, arba taip pakeisti senas, kad jos neleistų chuliganams chuliganauti.
Ar rasis Lietuvoje ir pasaulyje pasiūlysiantys tokius pakeitimus, kurie bus visai visuomenei naudingi? Ar galima taip apriboti politiką ir politikus, kad jie nekenktų aplinkai ir aplinkiniams. Aš nežinau atsakymų, galiu tik užduoti klausimą.
Jei chuliganas būtų prancūziškas žodis, gal ir skambėtų gražiai. Bet jis yra angliškas ir skamba bjauriai.