Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-05-08 |
Remiantis duomenimis, informacine Rusijos propagandos aplinka, karine doktrina ir geopolitine situacija, galima pagrįstai kelti hipotezę, kad viena iš galimų karinių ar hibridinių agresijos krypčių prieš Lietuvą – tai ataka iš Baltarusijos ir Kaliningrado su tikslu atkirsti Lietuvą nuo Lenkijos, įskaitant galimą Vilniaus užėmimą.
Šią prielaidą patvirtina monografijoje „Lietuvos istorija“ („Istorija Litvy“) pateikiamas šių laikų geopolinis vertinimas, kuriam skiriama beveik penktadalis visos knygos.
Esminės tezės ir naratyvai – trumpai:
1. Baltarusija kaip geopolitinis priešas – ir kaip būsimos operacijos vektorius.
Knygoje Baltarusija vaizduojama kaip „lietuviškos ekspansijos“ auka, esą vykdomos per opozicijos rėmimą, bandymus „primesti Liublino trikampį“ bei NATO buvimo stiprinimą pasienyje:
„Lietuva kartu su Ukraina ir Lenkija aktyviai stengėsi Baltarusiją priversti prisijungti prie „Liublino trikampio“ („Литва при содействии Украины и Польши активно пыталась принудить Белоруссию к присоединению к „Люблинскому треугольнику“)
Taip formuojamas naratyvas, kad Lietuva vykdo hibridinę agresiją prieš Baltarusiją, kas galėtų pateisinti atsakomąjį „gynybinį“ smūgį iš Baltarusijos teritorijos.
2. Kaliningradas kaip „apsuptas forpostas“.
Kaliningradas knygoje įvardijamas netiesiogiai per NATO infrastruktūros grėsmes. Cituojama apie „prisotintą NATO infrastruktūrą“, kurios buvimas „kelia pavojų Rusijos regionui“.
Tai kuria pagrindą naratyvui, kad NATO (per Lietuvą) bando izoliuoti Kaliningradą, o Rusija turėtų išvaduoti šį „apsuptą bastioną“.
3. Vilniaus statusas ir „neteisingas atskyrimas“.
Knygoje istoriniuose skyriuose daug dėmesio skiriama Vilenščinos multietninei sudėčiai ir pokariniam lenkų išvykimui, bet taip pat – netiesioginei nuorodai, kad tai buvo dirbtinai suformuotas lietuviškas regionas. Išskirtinai pabrėžiami šie aspektai:
„Po karo vyksta lenkų tautybės gyventojų nutekėjimas, mieste daugėja lietuvių tautybės gyventojų“ („После войны происходит отток польского населения. […] увеличивается количество литовского населения города“).
Tai leidžia daryti išvadą, kad Vilniaus „lietuviškumas“ pateikiamas kaip sąlyginis, istoriškai trapus – taigi potencialiai revizuotinas. Tai pavojinga paralelė su naratyvais, naudotais Krymo atveju. Apie tai rašiau pirmajame tekste, kai pristačiau pirmą knygos apžvalgą.
4. Litvinizmo paralelės: istorinis Vilnius kaip bendras paveldas.
Knygoje tiesioginių litvinizmo (t. y. „baltarusių kaip tikrųjų LDK paveldėtojų“) teiginių mažai, tačiau per Liublino unijos interpretaciją ir istorinę retrospekciją į LDK erdvę akcentuojamas „slaviškas“ paveldas, kuris nepriskiriamas lietuviams (žmudinams).
Tai sudaro kultūrinį pagrindą istorinės atminties reokupacijai.
5. Potencialus strateginis tikslas: atkirsti Lietuvą nuo Lenkijos.
Kritinės infrastruktūros analizėje dažnai akcentuojama „Suvalkų koridoriaus“ silpnoji grandis. Kadangi knyga akcentuoja ne tik Lietuvos „rusofobiškumą“, bet ir „agresyvų bendradarbiavimą su Lenkija“, toks dvigubas naratyvas kuria retorinę prielaidą, kad Lietuva gali būti baudžiama ir per teritorinį atskyrimą nuo Lenkijos.
Išvada
Remiantis analizės duomenimis, galima pagrįstai teigti, kad:
Knygoje pateikti naratyvai leidžia kurti informacinį pamatą galimai agresijai iš Baltarusijos ir Kaliningrado krypties.
Scenarinė tikimybė, jog Vilniaus regionas gali būti įvardytas kaip „istorinės neteisybės“ objektas (su atskyrimo nuo Lenkijos tikslu), yra reikšminga.
Tikimybė, kad šie naratyvai yra susiję su galimu teritoriniu planavimu ar psichologinės-ideologinės erdvės paruošimu – 70–80%.
Tekstas skelbtas socialiniame tinkle
Rusijai yra putleris ir jo diktatūra.