Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-06-21 |
Pirmaisiais pokario metais Klaipėdai buvo iškilusi grėsmė tapti ne tik uždaru sovietinės armijos uostu, bet ir likti be pliažų, kuriuose ketino įsikurti šie „išvaduotojai“, norėję miestiečiams uždaryti ir kelią į Girulius.
Apie tai liudija dokumentai, dabar saugomi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve.
Priešinosi kariškių užmačioms
1952-ųjų vasario pradžioje vyriausiasis Klaipėdos miesto architektas Kostas Černiauskas parengė išvadą dėl teritorijos skyrimo kariniam daliniui Nr. 09615, atgulusią prie slaptų Vykdomojo komiteto dokumentų.
„Teritorija yra Baltijos jūros pakrantėje, nuo naftos bazės į šiaurę tęsiasi apie 8,5 km ir yra nuo 0,5 iki 1,5 km pločio, apima Melnragės gyvenvietę, kelią Klaipėda – Giruliai /Kaufmanbek/ ir miškų ūkio žemę. Miesto ribose teritorija tęsiasi 5,5 km, už jų – 3 km, iki Karklėnų /Karklebek/ gyvenvietės“, – ribas aprašė K. Černiauskas.
Architektas akcentavo, kad pagal generalinio miesto plano projektą ši teritorija buvo numatyta kaip poilsio ir visasąjunginės reikšmės sanatorijų vieta, čia veikia Melnragės ir Girulių pliažai.
„Tai vienintelė poilsio vieta, kuria miesto dirbantieji gali naudotis visus metus, nes trečiasis pliažas Kuršių nerijoje nėra taip pasiekiamas plačiosioms gyventojų masėms. Keltai kainuoja du rublius į abi puses. Be to žiemos metu iš viso nevyksta navigacija. Kelio Klaipėda-Giruliai uždarymas neigiamai paveiks Girulių gyvenvietės vystymąsi, o dėl atkirtimo nuo jūros prisietų likviduoti respublikinės reikšmės pionierių stovyklas kaip poilsio vietas“, – rašė architektas ir tvirtino, kad tokios teritorijos skyrimas minėtajam kariniam daliniui yra neįmanomas.
K. Černiauskas dėstė, kad esant neišvengiamai būtinybei kariškiams galima atiduoti nebent kai kuriuos užmiestinius, tarp Melnragės ir Girulių buvusius sklypus, bet neuždarant kelio Klaipėda-Giruliai visuomeniniam naudojimui.
1950-ųjų rudenį Vykdomasis komitetas jau buvo patenkinęs karinio dalinio Nr. 95371 vado, antro rango kapitono Kriučkovo prašymą paskirti šalia šiaurinio molo buvusį sklypą. Kapitonas tada nurodė, kad tokio sklypo penkerių metų laikotarpiui reikia jo vadovaujamo dalinio veiklai, tačiau jokios kapitalinės statybos ten nenumatomos, jis tik bus aptvertas laikina vieline tvora. Dalinio vadas taip pat buvo nurodęs, kad per šią teritoriją galės važiuoti Jūrų prekybos uosto transportas, gabenantis medžiagas, reikalingas šiaurinio molo statybai.
Aprašytas kariškių apetitas pajūriui ano meto miesto valdžios tikriausiai neturėjo stebinti, nes, anot Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, pirmaisiais metais po karo realiai svarstyta galimybė Klaipėdoje kurti karinį uostą, o TSRS Baltijos karinis jūrų laivynas pirmaisiais pokario mėnesiais užėmė didelę Kuršių marių pakrantės dalį.
„Būsimosios laivų remonto įmonės teritorijoje ir žiemos uoste dešiniajame Dangės krante jau nuo 1945 m. vasario mėn. buvo dislokuota dalis laivyno – daugiausia torpediniai kateriai, tuo metu dar talkininkavę karinėse operacijose jūroje. Laivams remontuoti čia buvo įsteigtos ir Liepojos karinės jūrų bazės laivų remonto dirbtuvės. Jūreiviai buvo užėmę daugelį objektų pačiame mieste – buvusios draudimo įstaigos pastate dab. Bokštų g. įsikūrė karo ligoninė, Jūros g. veikė bazės duonos kepykla, Dangės g. – šios bazės valdyba. Kariškiai, atrodo, tikėjosi Klaipėdoje įsitvirtinsiantys ilgesniam laikui, tad iniciatyvas mažinti jų įtakos sferą sutiko labai nenoriai. Kai 1945 m. rugpjūčio mėn. TSRS Liaudies Komisarą Taryba įsakė jūrų uostui perduoti 18 sandėliavimo ir pagalbinių patalpų, tuo metu užimtų Raudonosios žvaigždės Baltijos laivyno, kariškiai šį nutarimą tiesiog sabotavo. 1946 m. pavasarį Jūrų laivyno ministerija spaudimą karinių pajėgų ministro pavaduotojui dėl to darė Maskvoje, tačiau kariškiai nebuvo atlaisvinę patalpų ir 1946 m. birželio mėn. Palikdami užimtus objektus, jie demontuodavo juos iki tokio lygio, kad buvo išvežama netgi centrinio šildymo įranga. Gali būti, kad būtent jie buvo atsakingi už fugaso sprogimą uoste 1945 m. gruodžio 5 d., dėl kurio buvo sunaikinta 22 m krantinės“, – rašo V. Safronovas.
Paminklui greit prireikė remonto
Kai 1948-ųjų spalį miesto valdžia nusprendė, kad K. Donelaičio aikštė karių kapinėms nėra labai tinkanti, buvo nutarta sudaryti komisija, turėjusi surasti naują vietą „Mokytojų instituto rajone“. Po diskusijų ir derinimų su valdžia Vilniuje galiausiai buvo pasirinkta vieta senųjų miesto kapinių (dabar – Skulptūrų parkas) šiaurės vakariniame kvartale. Čia buvo perkelti palaikai iš K. Donelaičio aikštės, o 1950-ųjų pradžioje buvo nuspręsta, kad į uostamiestį amžino poilsio turi būti perkelti ir septynių karių palaikai iš Nidos, vienas karys, palaidotas Preiloje, keturi palaikai iš Juodkrantės kapinių ir keturi skirtingose Smiltynėse vietose palaidoti kariai.
Naujojoje palaidojimo vietoje buvo pastatyta žuvusiems sovietų kariškiams skirta skulptūra – ant kairės kojos klūpantis karys, dešinėje rankoje laikantis TSRS vėliavą, nuleistoje kairėje – šalmą. Skulptūra buvo užkelta ant betoninio postamento, prie kurio buvo pritvirtinta lentelė su užrašu lietuvių ir rusų kalbomis „Amžina garbė didvyriams, žuvusiems kovoje dėl mūsų Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės“.
Tačiau 1952-ųjų liepą priimtas Vykdomojo komiteto sprendimas bylojo, kad skulptūrai, paminklams ir pačioms kapinėms jau reikėjo einamojo remonto. Tai per penkias dienas buvo nurodyta padaryti Miesto komunaliniam ūkiui, pasitelkiant Statybos ir remonto kontoros darbininkus.
Medijų rėmimo fondas „Atviros Klaipėdos“ projekto „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“ įgyvendinimui 2025 metams skyrė 15 500 Eur paramą
Pamenu kaip rusai, ukrainiečiai, baltarusai, kurie įsitvirtino Klaipėdoje, nuolat šaipėsi sakydami: Kому нужна эта ваша маленькая литва? O patys, kaip erkės įsikibę,šeimininkavo čia. Esu girdėjusi Palangoje, kaip dvi rusės tarpusavyje kalbėjo: Красивая наша Паланга. Да жаль литовцев много. Ir iki šiol jie skaito, kad šis kraštas jiems priklauso. Niekaip nerimsta.
Tai kad dauguma, net ir turintys LR pilietybę, galvoja, elgiasi ir kalba taip pat. Viskas nepatinka, viskas blogai Lietuvoje, Baltijoje, ES, bet „в путинский рай” – persikelti nesiruruošia.
Šauniai skaitosi ir tuo pačiu kraupu, kaip okupantai šeimininkavo
Jei ne tie okupantai, nebūtų ir Lietuvos, vokiečiai naciai būtų visa lietuvybę nušlave, nebūtume gere bavariska alų su jais. Ar supratai?
Labai gaila, kad sunaikintos karių kapines su kalaviju, barbarai.
Ir tie, ir tie buvo okupantai. Dėl „išvaduotojų”: jie būtų išvaduotojais, jeigu išvaduotų ir išeitų. kaip padarė laikui bėgant Vakarų sąjugininkai pokario Vokietijoje.