Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-08-03 |
Daiktai, namai, keliai ir net miestai sensta ir netenka kai kurių savo ypatybių. Kai kada jie pasikeičia taip stipriai, jog nebesuprasi, kokie jie buvo pradžioje. Tenka prašyti pagalbos tų, kurie moka daiktus restauruoti, kelius pataisyti, mašiną remontuoti, kad būtų kaip nauja.
Galima situacija, kad daiktas taip susinešioja, kad tenka jį išmesti ir ieškotis naujo. Todėl sprendžiama: ar taisyti, restauruoti ar įsigyti naują. Kai remontas kainuoja daugiau nei naujas daiktas, reikia pirkti, o ne užsiimti niekais. Aišku, kai kurie dalykai yra kiek kitokie, kai turime istorinį stalą ar kėdę, prie kurio galėjo sėdėti viena ar kita pasaulio įžymybė, tai tuomet tenka negailėti nei pinigų, nei sugaišto laiko.
Su daiktais lyg ir paaiškėjo, o ką daryti su žodžiais? Pradžioje jie nelabai aiškūs ir nelabai žinomi, su laiku prie jų priprantama ir net negalvojama apie jų reikšmę. Sakykim, posakis žmogaus psichologija skamba keistai pradine šios reikšmės prasme. Psichologija, kaip rašo žinynai ir enciklopedijos, yra mokslas apie psichiką. Todėl tektų suprasti, kad pavartota frazė turi būti išaiškinta kaip žmogaus mokslas apie psichiką. Keistoka, ar ne?
Kodėl taip atsitiko? Dėl gana paprasto dalyko: žodžio nusidėvėjimo, jis tapo perdėm įprastu, kad apie tai nemąstytum. Tiesa, tokių žodžių daugoka. Pavyzdžiui, sakome žmogaus biologija, bet negalime teigti žmogaus ekonomika. Reiškinys tas pats, tik ne visi žodžiai susiprastino.
Apie tai suprasta gal net intuityviai dar anais laikais. Štai moksle turime specialius žodžius, vadinamus terminais, kurie privalėtų būti atskirti nuo buities kalbos. Fizikai, astronomai, chemikai stengiasi tai padaryti. Geriausiai pavyko medikams, jie naudojasi mirusia kalba, kurios daugelis nemoka.
Su žodžių nusidėvėjimu galima kovoti įvedant kokius nors neapsakomus žodžius, pavyzdžiui, daiktas savyje, egzistencija, ataraksija, noumenas. Tiesa, tai gana senoki dalykai, tačiau kūrybingi žmonės įveda ir naujadarus. Deja, jei tik kieno nors pažiūrų sistema tampa populiari, tai ir jos terminai greitai pereina į buitinį lygį, nusidėvėja.
Gaila, kad šių dalykų nemoko mokykloje, o gyvenime mes vėl susiduriame su moralės normų nusidėvėjimu. Mus ilgą laiką mokė, kad visuomenėje yra keli žmonių sluoksniai – tie, kurie gavo gerą išsimokslinmą ir todėl dažnai būna išsilavinę ir kiti, kuriems to kažin kodėl nereikia. Paskutiniesiems užtenka paklausyti radijo ar pažiūrėti biudžetinę televiziją. Jų žinojimas nesutampa, bet to visai ir nereikia. Dar viena pusė – jų net kalba skiriasi. Manoma, kad kultūringi žmonės nesikeikia, liaudiškai tariant, neburnoja. Todėl laikraščiai, radijas ar televizija turi savo nuostatas, kurios leidžia nepulti iki patvorių kalbos lygio. Aukšti valstybės veikėjai bet kurioje šalyje skiriasi nuo „masių“ savo kultūros lygiu.
Kitaip sakant, kokia valstybė, tokie ir vadovai. Štai mūsų kaimyninės šalies vadovas prakalbo ne apie tualetą, bet apie „sortyrą“, t.y. duobę vietoje jo, ir po keleto metų turime nuopolio valstybę. Atrodytų, nekaltas kalinių žargonas aukštų politikų lūpose nieko nereiškia – tarsi juokeliai, bet baigiasi (šiuo atveju) karu su Ukraina.
Mūsų prezidentai irgi kartais „pajuokaudavo“ : „vsio zakonno“, „ šikau ir tapšnojau“, „šunauja“. Paskutinis patepimas iš aukštumos – „šiukšlė“. Kuo baigėsi minėtų kalbos šedevrų autoriams, gali sužinoti kiekvienas interneto turėtojas. Vieni užsitarnavo neapykantą, kiti neteko postų, bet čia svarbu matyti, kad pirmu nuopolio žingsniu buvo žodžio nuvertinimas. Man labai norisi čia pacituoti Justiną Marcinkevičių, bet tai paliksiu ateičiai.
Oi, tie mūsų filosofai! Šnekučiai. Sumąstė dabar „žodžių nuvertėjimą”. Gal nuvertėjimą supainiojo su vartojimu? Taip, žodžių vartojimas kinta, vieni tampa madingais, naudojami reikia ar nereikia, kiti po truputį užmirštami. Bet ne jų vertė kinta. Vulgarybė kaip buvo taip ir liks vulgarybė, net jei bus girdima iš scenos ar TV ekrano.
Kinta žmogaus, visuomenės kultūros lygis. Dažniau girdimos vulgarybės rodo, kad visuomenės kultūros lygis smunka.
Tą ir turėjo tiesiai šviesiai pasakyti filosofas.
Aš, kaip kūrėjas ir kalbos jautrumą vertinantis žmogus, šį tekstą skaitau ne kaip paviršinę apžvalgą, bet kaip gilų refleksijos lauką. Straipsnyje išdėstytos mintys apie žodžių nusidėvėjimą man atrodo ypač reikšmingos šiandienos kontekste, kai kalba dažnai praranda ne tik savo svorį, bet ir sąsajas su tikrove bei atsakomybe.
Autorius taikliai pastebi, kad kalba, kaip ir bet kuris daiktas ar reiškinys, gali prarasti savo autentišką formą, jeigu naudojama neatsakingai, mechaniškai ar be refleksijos. Žodžiai ima skambėti tuščiai – ne todėl, kad jų esmė menka, o todėl, kad mes patys nustojame jų klausytis ar į juos gilintis. Ši įžvalga man artima – ypač kūrybiniame darbe, kur kiekvienas ištartas ar parašytas žodis turi kurti ne triukšmą, o prasmingą tylą tarp eilučių.
Ypač vertinu tai, kaip straipsnyje kalba susiejama su moralės degradacija. Politinis žargonas, pigus sąmojis ar piktavališkas grubumas nėra tik kalbinė išraiška – tai signalas apie visuomenės dvasinę kryptį. Kalba, kaip ir laikysena, yra vertybinė pozicija. Ir kai žodžiai praranda orumą, jų nebegali atskirti nuo šūkių, manipuliacijos ar tuščio triukšmo.
Šis tekstas man svarbus ir kaip priminimas, kad kalba nėra savaiminė – ji gyva tiek, kiek mes ją gerbiame, saugome, perkuriame. Todėl, kaip menininkas ir vyras, jaučiu pareigą prisidėti prie žodžio orumo išsaugojimo. Ne sentimentaliai, bet gyvai – per kūrybą, poziciją ir kalbinį sąmoningumą.
Su pagarba kalbai ir jos galiai.
Ar kas tikėjosi iš jo ko nors kito ? Kas 89 -aisiais stojo į komunistų partiją ? Tik karjeristas, be sąžinės ir moralės.Toks ir liko.Kai po rinkimų pradėjo bendrauti su 9 metų berniuku, viskas tapo aišku.Melas ir veidmainystė pirmas komunisto (arba lietuviško socdemo) bruožas
teisybė-ne melas.Nuli boba valdo.
Atvirkščiai, 89-aisiais karjeristai slėpėsi už krūmų. Tada ne tik Maskvoje, bet jau ir Lietuvoje kompartijoje vyko kova tarp dogmatikų ir reformistų, ir kol nebuvo aišku, kieno viršus, joks karjeristas ton kovon nelindo. Į partiją tuo metu stojo ar viešai savo poziciją reiškė ne karjeristai, o nuoširdesni naivuoliai, vienos ar kitos pusės simpatikai. Gal Nausėda norėjo paremti Gorbačiovo perestroiką, gal tikėjo, kad Rusijoje įmanomas socializmas „žmogišku veidu”? Tada buvo manoma, kad kompartijoje reikia turėti kuo daugiau tautiškai nusiteikusių žmonių. Beje, tuo pačiu metu į partiją panašiais motyvais stojo ir garsi aktorė Nijolė Oželytė, vėliau smarki sąjūdininkė ir konservatorė. Į partijos viršūnes tada buvo iškilę ir garbieji Ozolas su Genzeliu.
Žinoma, Nausėda turėtų pats paaiškinti tą savo biografijos faktą.