Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-09-19 |
Šį rudenį naująjį savo sezoną Klaipėdos dramos teatras pradėjo visus teatrinius metus lydėsiančiu šventišku palinkėjimu „Gyvenk, žydėk“. Jis inicijuotas minint jubiliejinį sezoną kaip reveransas šio teatro istorijai ir pažadas jo ateičiai. Teatro tradicija Klaipėdos mieste turi gilias šaknis. Pirmieji teatrui skirtos erdvės paminėjimai pasiekia iš XVIII a. Laikui einant keitėsi teatro lokacija, pastatas, jame kūrę menininkai ir publikos sąranga.
Šiandieninis Klaipėdos dramos teatras savo sezonų skaičiavimo atskaitos tašku laiko tarpukarį, kuomet į Klaipėdą buvo atkelta Valstybės teatro Šiaulių skyriaus trupė. Antrojo pasaulinio karo metu teatro veikla buvo sustabdyta, trupė grįžo į Šiaulius, kur dar kurį laiką dirbo. Po karo teatras savo veiklą oficialiai pradėjo 1946 m. vasarą spektakliu „Eglė žalčių karalienė“ (rež. Juozas Gustaitis).
Po karo teatras savo veiklą oficialiai pradėjo 1946 m. vasarą spektakliu „Eglė žalčių karalienė“. Teatro archyvo nuotr.
Apie teatro uostamiestyje raidą, jo specifiką bei tęstinumą po įvairių miestą krėtusių įvykių pasakojęs Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius dr. Vasilijus Safronovas, dar prieš sutikdamas dalyvauti interviu, pabrėžė nepritariantis šiandieninio Klaipėdos dramos teatro įkūrimo atskaitos tašku pasirinktiems 1935 m. ir kalbėjo apie svarbą įprasminti kultūrinės atminties tęstinumą.
Kiek yra žinoma, kokios teatro Klaipėdoje ištakos apskritai?
Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, ką laikome teatru. Jeigu bet kokia viešų vaidinimų regykla (nuo gr. Θέατρον – theatron) jau yra teatras, tai tokio teatro apraiškų turbūt rastume ir ankstesnėje Klaipėdos istorijoje ir net tais laikais, kai miesto čia dar nebuvo. Na, pavyzdžiui, įsivaizduokite vietą mieste, kur budelis, susirinkus miniai, atlikdavo savo misiją – kuo ne spektaklis ir kuo ne regykla? Arba apeigos, liturginiai pasirodymai bažnyčioje – jie vykdavo ir Viduramžiais, ir vėliau.
Komedijų namas yra pirmas Klaipėdoje žinomas pastatas, tarnavęs (tikriausiai, ir specialiai sukonstruotas) vien vaidinimams. Miesto teatrui, kurį galėtume laikyti netiesioginiu dabartinio dramos teatro pirmtaku, tas Komedijų namas buvo atskaitos taškas. Kai 1936 m. pavasarį miesto teatras baigė sezoną, vietos spauda šią sezono pabaigą pristatinėjo kaip teatro 150-metį.
Ar yra platesnės informacijos, lydinčios Komedijų namo paminėjimą, kokia tai buvo įstaiga, gal galima kontekstualiai, lyginant su panašaus dydžio Prūsijos miestais, įsivaizduoti, kokia meninė-pramoginė veikla galėjo čia vykti?
1900 m. išleistoje „Klaipėdos istorijoje“ jos autorius Johannesas Sembritzkis rašė, kad 1785 m. toks namas minimas viename iš sklypų, kurie buvo gubernatoriaus žemėje, kitaip tariant, ne tarp miestiečių sklypų. Žinome ir tikslią jo vietą – Comedien Hausſ keliuose tuo metu sudarytuose miesto planuose pavaizduotas ten, kur dabar yra automobilių stovėjimo aikštelė Žvejų gatvėje, prie pilies vandens griovio, netoli sankryžos su Pilies gatve. Kitaip tariant, visiškai netoli dabartinio teatro, tik kitoje Pilies gatvės pusėje.
Kas tokiuose komedijų namuose vykdavo, galima spręsti iš analogijų, kurių nemažai. Pavyzdžiui, panašiu metu (1782) Komedijų namas atsirado ir Frankfurte prie Maino. Jie kildintini iš Ankstyvųjų naujųjų laikų dvarų kultūros. Tam tikros jos apraiškos vėliau persikėlė ir į miestus (vokiškuose kraštuose tai įvyko vis labiau miestiečius emancipavusioje Apšvietos epochoje). Komedijų namuose galėjo būti statoma opera, baletas ar / ir komedijiniai vaidinimai. Tikslas paprastas – linksminti pirma aristokratiją, paskui ir iš miestiečių kylančią vidurinę klasę.
Labai tikėtina, kad mieste tokia įstaiga atsirado todėl, kad tuo metu jis išgyveno ekonominį kilimą, susijusį su medienos prekyba. Kai Baltijos regione Klaipėda tapo pagrindine statybinės medienos tiekėja Britanijai, dalis vietos pirklių pralobo. Galime spėti, kad turtingoms šeimoms prireikė kažko daugiau nei vakarai namų aplinkoje ar viešnagės vieniems pas kitus su poezijos skaitymais ir muzikavimu, žaidimu kortomis bei diskusijomis ar apkalbomis – visa tai tuo metu buvo įprastos laisvalaikio leidimo formos. Kaip ilgai jas papildė Komedijų namas, deja, nežinome. Po 1803 m. teatras jau veikė kitoje vietoje – viešame sandėlyje prie Dangės.
Šiandien teatras yra atviras visiems – ar jis lygiai toks pat atviras buvo ir istorijos eigoje? Kiek žinoma apie miestiečių diversifikaciją šioje srityje?
Teatras tikrai ne visuomet buvo vieta, kur lankėsi visų sluoksnių žmonės. Klaipėdoje jis radosi kaip miestiškos kultūros, konkrečiau, laisvalaikio kultūros, atributas. Turiu galvoje ne visus miesto gyventojus, o tik tuos, kurie dalijosi bendra kultūra, kiek imitavusia aristokratiją su jai būdingomis manieromis, savo laisvalaikio perkėlimu iš namų erdvės į „viešumą“. Lentpjūvių ir fabrikų darbininkams, uosto krovikams, žvejams, gyvenusiems čia pat, tokia laisvalaikio kultūra dar ilgą laiką buvo svetima. Dar ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą juos ši kultūra įtraukė palyginti nedideliu mastu.
Miestiška laisvalaikio kultūra pamažu ėmė masiškėti tik XIX a. pabaigoje. Tai buvo susiję su bendresniais tautokūros procesais, bandymais įtraukti žemuosius visuomenės sluoksnius į tautą. Šiuo požiūriu vieta, į kurią pamažu ėmė ateiti ir darbininkai, teatras Klaipėdoje tapo tarpukariu, o dar aiškiau sovietmečiu, ir tai buvo jau kitos epochos reiškinys.
Savo „Klaipėdos miesto istorijoje“ pažymite, kad teatrą mieste iki pat XIX a. pabaigos išlaikė turtingi pirkliai, t. y. jis buvo privatus. Kaip paaiškintumėte teatro, kaip pirklių išlaikomos institucijos, priežastis?
Turime suprasti, kad tais laikais, kai Klaipėdoje radosi Komedijų namas, pats miestas dar nebuvo visiems atvira erdvė. Dar ir XIX a. pradžioje čia buvo likę daug iš gerokai ankstesnių laikų paveldėto korporacinio identiteto. Tipiškas tokios korporacijos pavyzdys – pirklių gildija. Ji veikė kaip maža ir gana uždara bendruomenė, kurios nariai galvojo ne vien apie save, bet ir apie visą korporaciją. O kai dar nemenka dalis tos gildijos narių valdė miestą, tai jų pačių gerovė jiems tapdavo ir miesto gerove.
Čia ir yra paaiškinimas. Teatras dar didžiąją XIX a. dalį Klaipėdoje buvo palyginti siauros terpės laisvalaikio kultūros dalis. Turtingųjų laisvalaikiui jo reikia, turtingieji jį ir stato. Taip ir atsirado pirmas teatro pastatas jau dabartinio vietoje – 1818–1819 m. jis iškilo justicijos komisaro Carlo Ludwigo Wolffgramo ir pirklių Johanno Heinricho Ruppelio bei Christiano Woitkowitzo pastangomis. Teatrui pastatyti jie įsteigė akcinę bendrovę, nupirko iš valstybės iždo sklypą ir štai – 1820 m. sausį pastatas atidarytas barono Leopoldo Franzo von Bilderbecko „Tėvo širdies“ (Das Vaterherz, 1806) pastatymu.
Šiandien Klaipėdoje veikia ne vienas įvairios pakraipos teatras, bet kalbant būtent apie Klaipėdos dramos teatrą ir Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą jie dažniausiai pristatomi kaip pirmojo teatro mieste tradicijos tęsėjai. Nuo XVIII a. vyko daugybė kardinalių pokyčių Klaipėdoje – valdžios, ideologijos. Keitėsi, kokiai valstybei priklauso miestas, keitėsi ir veik visa jo populiacija. Kaip manote, kas leidžia pateisinti teatro (šiuo atveju KDT) tradicijos tęstinumo ieškojimą taip toli praeityje?
Šiandien gyvename gana prabangiais laikais, nes turime du skirtingo žanro valstybinius (reiškia, centrinės valdžios iš dalies finansuojamus) teatrus. Bet priminsiu, kad iki XX a. taip nebuvo. Teatras pirmiausia buvo pastatas, ir jame vyko daug kas – ir muzikiniai kūriniai buvo atliekami, ir kinas rodytas. Tai jau dalis atsakymo į jūsų klausimą – turime pastatą, senesnį nei atitinkamai 1945 m. ir 1986 m., nuo kada nepertraukiamai veikia jūsų minėtieji teatrai.
Žanrų ir renginių įvairovė tam pastatui buvo būdinga ilgai. Klaipėdos miestas anksčiau privačiai išlaikytą teatro pastatą perėmė tik 1893 m. Bet ir po to jis ilgai neturėjo nuolatinės klaipėdiečių trupės. Miestas tais laikais nuomojo pastatą teatro direktoriams, kurie atvykdavo tik sezonui, besitęsusiam nuo spalio iki kovo, ir už gautas iš žiūrovų pajamas mokėjo nuomą miestui, visus papildomus mokesčius ir dar išlaikė savo pačių trupę. Pavyzdžiui, 1908–1911 m. miestas buvo išnuomojęs teatrą Albertui Sussai, prieš tai Eduardui Werneriui. Tuo pačiu metu jie nuomojosi teatro pastatus ir kituose panašaus dydžio Rytų Prūsijos miestuose – Alenštaine (dab. Olštynas) ir Įsrutyje (dab. Černiachovskas). Taigi viena trupė „aptarnaudavo“ kelis miestus. Na, o metų laiku, kai nuomotojų nebuvo, pastate galėjo vykti kiti renginiai.
1920 m. miestas visiškai perėmė teatrą, ėmė prisidėti prie personalo, ne tik prie pastato (kaip iki tol) išlaikymo. Bet net ir po to pavadinimas Städtisches Schauspielhaus talpino ne vien dramą. Tuometinių teatro direktorių Heinricho Alberso ir Fritzo Bartscho iniciatyva prie teatro bandyta įsteigti ir orkestrą. Buvo ir operos statomos.
Pagaliau net ir stalinmečiu tai, kas Klaipėdoje buvo įsteigta 1945 m., iš pradžių vadinosi Klaipėdos muzikinės komedijos teatru. Žodis muzikinis iš pavadinimo iškrito tik 1951 m. Čia kita atsakymo dalis – žodį drama šiandien vertiname išėmę iš jo muzikinius ar šokio komponentus, nors kai radosi, jis juk reiškė bet kokį kūrybinį, emociškai veikiantį pastatymą.
Taigi turime jungtį per pastatą ir per kūrybinę profesiją. Manau, to visiškai pakanka tam, kad dabartiniai teatrai, nors tiesioginio institucinio ryšio su prieškarine miesto vaidykla neturi, su ja galėtų visiškai pagrįstai tiesti tapatybės ir profesinio ryšio tiltus.
Prieš tai buvusį klausimą norisi papildyti jį išplečiant, jūsų nuomone, ką apie gyventojus ir jų santykį su Klaipėda sako jų tapatinimasis su miesto, kuriame daugelis neturi jokių gilesnių šaknų, istorija?
Šaknys gali būti genealoginės, bet gali būti ir kultūrinės. Tai, kad gimėme XX–XXI a., netrukdo daugeliui iš mūsų iki šiol tapatintis su Jėzaus Kristaus istorija. Nors jis nėra mūsų tolimas giminaitis, kultūriškai jis vis dar yra daugelio mūsų tapatybės dalis, norime tai pripažinti ar ne. Nes visi esame išugdyti tų pačių krikščioniškų vertybių pagrindu. Šiuo požiūriu esame krikščioniškos moralės bendruomenė.
Tas pats tinka ir jūsų klausimui. Šeiminė ar institucinė atmintis – labai svarbu. Bet dar yra ir kultūrinė atmintis. Būtent ji daro mus ne atskiromis šeimomis ir atskiromis institucijomis, o viena bendruomene. Kultūrinė atmintis Klaipėdos atveju mus kreipia į laikotarpį, su kuriuo tradicija (tiesioginis vertybių perdavimas iš kartos į kartą) nutrūko. Bet mes matome, kad tada, prieš karą, irgi būta kultūros, su kuria mums įdomu tapatintis. Galime iš jos kažko išmokti. Galime ją pasitelkti savo savitumui paremti. Ji gali mus įkvėpti, vienyti, suteikti taip trūkstamo bendruomeniškumo. Klaipėdos atvejis nėra netipinis. Priminsiu, kad sąvoką kultūrinė atmintis Janas Assmannas ir sukūrė nagrinėdamas būtent tokius atvejus senovės civilizacijų – Egipto, Izraelio ir Graikijos – istorijoje, kai naujas bendruomeniškumas buvo kuriamas tiesiant tiltus su tolima praeitimi po to, kai buvo įvykęs tradicijos trūkis.
Norisi dar grįžti prie tarpukario laikotarpio – kaip manote, ar Valstybinio teatro skyriaus Klaipėdoje suformavimas gali būti laikomas vienu iš strateginių miesto lietuvinimo žingsnių? Valstybinis teatras tų skyrių tiek ir teturėjo – Šiauliuose ir po jų Klaipėdoje.
Pažangesnė lietuvių visuomenė Klaipėdoje jau daugiau kaip dešimtmetį iki 1935 m. kėlė klausimą, kad mieste trūksta lietuviškų teatro – atvežtinio ar savo – pastatymų. Vyriausybė kurį laiką nereagavo, nes Kauno požiūriu dviejų pelno nenešančių teatrų Lietuvai pakako per akis. Valstybės teatro Šiaulių skyrius nuo 1933 m. tvarkėsi jau beveik visiškai savarankiškai nuo Kauno, tik meno srityje jam buvo paliktas įpareigojimas koordinuoti veiklą su Valstybės teatro centru. Tas Šiaulių teatras jau gastroliavo didelėje dalyje Lietuvos, pvz., 1934–1935 m. sezono metu 22 miestuose jis pastatė 122 vaidinimus. Nuo 1931 m. gruodžio Šiaulių teatras ne kartą atveždavo dramos pastatymus ir į Klaipėdą. Bet nei klaipėdiečiams atrodė logiška, kad jis būtų perkeltas į Klaipėdą, nei pats teatras keltis į Klaipėdą labai norėjo.
Lietuvą palietus didžiajai ekonominei depresijai, Šiaulių skyrius vis tapdavo svarstymų, ar nereikėtų jo apskritai uždaryti, taikiniu. 1934 m. gegužę teatras jau buvo gavęs Švietimo ministerijos raštą dėl likvidavimo (iškėlimo atgal į Kauną). Šiauliuose šiuo klausimu kilo nemenkas viešas pasipriešinimas.
Tuo metu autonominiame Klaipėdos krašte lietuvių ir vokiečių įtampa buvo pasiekusi apogėjų. Iš dalies todėl, kad centrinė valdžia, reaguodama į Klaipėdos krašte prasidėjusį pronacistinį judėjimą, 1933–1935 m. vykdė forsuotos lituanizacijos politiką. Tos politikos esmė buvo ne šiaip sulietuvinti vokišką Klaipėdos miestą, bet pertvarkyti visą lietuviškų organizacijų tinklą taip, kad tuometis autoritarinis režimas čia įgytų daugiau kontrolės.
Kai 1934 m. klaipėdiečiai („Aukuro“ draugija ir muzikos mokykla) bendromis jėgomis pabandė sukurti lietuvišką Klaipėdos operos teatrą, vyriausybė šią iniciatyvą iš pradžių finansiškai rėmė, bet galiausiai parama sustojo. Tuo metu, kai klaipėdiečiai labiau norėjo paramos savo operos teatro iniciatyvos plėtojimui, jie gavo kitką. Klaipėdos „atlietuvinimo“ vardan Šiaulių teatrą buvo galima išsaugoti, ir 1935 m. pavasarį Švietimo ministerijos Kultūros reikalų departamentas nutarė perkelti jį į Klaipėdą. Šiauliečiai tebuvo nuraminti, kad teatras dažnai lankysis ir Šiauliuose. Išsikėlimas įvyko vasarą, rugsėjo 20 d. teatras jau pradėjo sezoną Klaipėdoje. Pirmas pastatymas – Kazio Inčiūros „Vincas Kudirka“.
Patalpų klausimas buvo išspręstas taip, kad vienu pastatu naudojosi ir miesto teatras (per vokiečių Theatherverein draugiją), ir valstybės (per lietuvių „Aukurą“). Šitoks principas buvo įvestas jau 1934 m. vasarą. Miesto teatras statė vokiškus pastatymus, Valstybės – lietuviškus. Tai tęsėsi keturis sezonus, tik ketvirtojo Valstybės teatras Klaipėdoje jau nebaigė. Valstybinis teatras statė Didžiosios Lietuvos autorių kūrinius, bet taip pat spektaklius pagal kitų šalių kūrėjų darbus. Iš vietos autorių, berods, buvo pastatyta tik Hermanno Sudermanno „Tėviškė“ ir Vydūno „Vėtra“.
Taigi atsakant į klausimą – taip, „atlietuvinimo obalsis“, kaip tuo metu sakyta, Valstybės teatrą perkeliant į Klaipėdą, buvo aktualus. Galvota, kad šiuo žingsniu pavyks nuraminti ir vietos lietuvius, jie, kaip minėta, jau senokai prašė centrinės valdžios lietuviško teatro kūrinių. Bet tuo metu didžiąją dalį mieste sudarė vokiečiai ir provokiškai nusiteikę arba bent jau rezervuotai į Didžiąją Lietuvą žiūrėję lietuviai, kurie su Valstybės teatru ir jo veikla neturėjo daug galimybių tapatintis, nes gyveno visai kitame kultūros lauke. Tai, matyt, buvo viena priežasčių, kodėl bendrai įtampai krašte toliau eskaluojantis, dvi teatrinės institucijos sunkiai tilpo vienose patalpose. 1939 m. pradžioje spauda pranešė, kad naujo Valstybės teatro pastato statybai Liepojos g. (dab. Herkaus Manto) jau buvo nupirktas sklypas. Tik ten teatras niekada neiškilo, nes Vokietija 1939 m. aneksavo Klaipėdos kraštą.
Šiais metais Klaipėdos dramos teatras mini 90-ąjį sezoną. Teatro gyvavimo pradžios atskaitos tašku pasirinkti 1935 m., kuomet į Klaipėdą buvo perkelta Valstybės teatro Šiaulių skyriaus trupė, o teatras pavadintas Valstybės teatro Klaipėdos skyriumi. Jo veikla nutrūko 1939 m., o buvo atkurta iškart po karo ir kūrybinė veikla jau be perstojo vyksta iki šiol. Minėjote, kad nesutinkate su esama numeracija?
90 sezonų nelabai išeina suskaičiuoti, nes nuo 1946 m. iki dabar yra 80, plius keturi nebaigtiniai sezonai buvo 1935–1939 m. Tad jų iš viso 84.
Valstybės teatro Klaipėdos skyriumi jis buvo pavadintas dviejuose švietimo ministro įsakymuose dėl teatro perkėlimo, mat tik tokią galimybę (kurti provincijoje skyrius) numatė 1929 m. paskelbta nauja Valstybės teatro įstatymo redakcija. Bet jau 1935 m. vasarą Klaipėdos teatras gavo visišką savarankiškumą ir nebebuvo Kauno filialas. Tai buvo atskiras teatras, vadintas įvairiai – Valstybės teatru Klaipėdoje, Valstybiniu Klaipėdos teatru arba Klaipėdos valstybės teatru.
1945 m. teatras Klaipėdoje nebuvo atkurtas. Tai buvo visiškai nauja įstaiga, nauji žmonės, naujos sąlygos ir netgi kitoks teatro profilis. Institucinio ryšio tarp tų teatrų nėra.
Dėl to, manau, nelogiška Klaipėdos dramos teatrui pradėti pasakojimą apie savo kilmę nuo 1935 m. Jeigu labai norima, galima minėti 90 metų nuo dienos, kai Klaipėdoje ėmė veikti Valstybės teatras, bet ne 90 metų Klaipėdos dramos teatrui. Dabartinio teatro institucinė atmintis, tiesioginis perimamumas ir tęstinumas prasideda nuo 1945 m.
Su tuo, kas veikė Klaipėdoje 1935–1939 m., šiuo aspektu daug pagrįsčiau gali tapatintis Šiauliai. Priminsiu, kad 1935 m. vasarą Klaipėdoje nebuvo įkurtas naujas teatras. Tiesiog į Klaipėdą iš Šiaulių buvo perkelta kelios dešimtys žmonių su Juozu Stanuliu priešakyje. Šiauliuose jie dirbo jau nuo 1931 m. Paskutinis šio teatro vaidinimas Klaipėdoje įvyko 1939 m. kovo 18 d. – buvo rodoma vengrų dramaturgo Laszlo Fodoro pjesės „Bažnyčios pelė“ premjera. Po to teatras gastrolėms išvyko į Šiaulius, kur ši pjesė rodyta kovo 20 ir 21 d., bei į Mažeikius, kur ji rodyta kovo 22 d. Kitą dieną nacistinis reichas aneksavo Klaipėdos kraštą, tad į Klaipėdą teatras nebegrįžo. Po aneksijos visa trupė ir beveik visas pagalbinis personalas su tuo pačiu Stanuliu priešaky turėjo vėl nuolatinai keltis į Šiaulius. Kaip jie patys į visa tai žiūrėjo? 1936 m. Klaipėdos laikraštyje „Vakarai“ buvo straipsnis „Klaipėdos Valstybės Teatrui 5 metai“. Tad jie patys savo atskaitos tašku laikė ne 1935 m., o 1931 m., kai dalis teatralų iš Kauno persikraustė į Šiaulius ir įkūrė ten Valstybės teatro skyrių.
Užsiminėte, kad galimos ir kitos teatro pradžios datos – gal galite plačiau jas pareferuoti ir pasidalyti, kuri, jūsų nuomone, atrodo teisingiausia?
Manau, kad verta grįžti prie to atskaitos taško, kuris Klaipėdos teatrui buvo visiškai akivaizdus prieš šimtą metų – 1785-ųjų. Tą turėtume daryti taikydami mano minėtą kultūrinės atminties kriterijų. Nes jį taikant akcentuoti ryšį su lietuviškos kilmės įstaiga neminint vokiškosios, ypač tokioje tarptautinėje kultūros srityje kaip teatras, atrodo nesusipratimas.
Bet ir tą ryšį akcentuojant, reikia suprasti, kad teatro pastatu lietuviai gavo teisę naudotis jau 1934 m., ir šią teisę iš tiesų gavo „Aukuro“ draugija (per ją pastatu vėliau naudojosi ir Valstybės teatras). Pagaliau pirmąją „lietuvišką“ dramą – Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės „Aušros sūnus“ apie knygnešius – į Klaipėdą „Aukuras“ atvežė dar 1924 m.
Žvilgtelėkime į kitą panašų atvejį: tai, ką šiuo aspektu daro Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka – mano galva, geras pavyzdys. Ji irgi įsteigta po karo, bet biblioteka pastate veikė jau iki 1945 m. Tiesioginio perimamumo su ikikarine įstaiga nedaug. Ir pavaldumas skiriasi. Bet 1920 m. įkurta miesto biblioteka šiandieniniams bibliotekos šeimininkams brangi ne vien dėl mokslinių interesų, tokių kaip proveniencijų paieška. Ar nenorėtų ir Klaipėdos dramos teatras giliau pasidomėti savo kolegomis, kurie jų rūmuose veikė šimtą metų iki jų?
Jau net nekalbu apie „prekės ženklo“ stiprinimo pavyzdžius mieste, kai įvairios šiuolaikinės bendrovės tapatinasi su prieš karą Klaipėdoje veikusiomis įmonėmis ir net sako, kad jos yra įsteigtos prieš daugiau kaip 200 metų, nors jokio institucinio perimamumo nėra. Ir pats miestas juk nesakoma, kad įkurtas 1945 m. ar 1923 m., sakoma – 1252-aisiais.
Trumpai tariant, sakyčiau taip – institucinės atminties prasme 1935 m. data abejotina, nes institucinis perimamumas čia yra nuo 1945 m. O kultūrinės atminties prasme nebūtų bendruomeniška ignoruoti faktą, kad prieš karą Klaipėdoje irgi veikė „šaušpylio namas“, kuriame tilpo daugelio žanrų pasirodymai, ir kad jis be viso to veikė dar ir tame pačiame pastate.
Tad, kaip bežiūrėtume, ne 90-ąją sukaktį Klaipėdos dramos teatras turėtų šiemet akcentuoti, o 240-ąją nuo to laiko, kai mūsų miestelyje pirmąkart paminėtas teatras.
Būtent reikia sekti istoriją platesniu žvilgsniu-juk Klaipėda yra perėjusi keletą transformacijų visose gyvavimo srityse