Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-10-06 |
Vienas mano kolega yra pasakęs: „Man geriau surasti vieną priežastinį paaiškinimą negu užimti Persijos sostą.“ Nors jis gyveno senokai, bet jo vardas žinomas. Tai Demokritas. Praėjo tik keletas tūkstančių metų, o mintis nepaseno.
Mintis gana paprasta – jei tu nesidomi politika, tai politika tau pakiš „kiaulę“. Rinkimai ne visiems buvo įdomus ar svarbūs, todėl viena partija gavo veik visų nepatenkintųjų balsus. Pavadinimas gražus, lyderis ryškus ir penktadalis vietų Seime. Tai leido patekti į valdančią koaliciją ir dalyvauti valdžios dalybose.
Svarbu ir tai, kad jei partijos vadovas veik dvidešimt metų politikoje, tai paprasti nariai beveik visi politikos naujokai. Iš vienos pusės tai gerai, nes nėra suaugę su senąja nomenklatūra, tačiau politinių procesų valdymo subtilumų jie nežino. Kaip išmintingai sakoma, norėti gera ir daryti gera yra ne tas pats.
Bet grįžkime prie pradžios. Žmonės, mažiau besidominantys politika, dažnai pyksta, kad išrinko ne tuos, jie mielai jau iš karto vėl kartotų rinkimus, gal „pavyks“. Tiesa, tai sako visi pralaimėjusieji. Bet noriu pabrėžti vieną mintį – rinkimai nustato būsimos vyriausybės sudėtį ir kryptį. Galima kiek nori žiūrėti „močiutei iš Briuselio“ į akis, bet čekiukų skandalo herojai yra valdančioji partija. Jiems, deja, nepavyko tapti vienvaldžiais, todėl jie pasikvietė nepatyrusius, nes, aišku, manė, kad su jais bus lengva tartis. O šios jėgos lyderis yra puikus demagogas ir perkalbėti gali bet ką. Pareikalauja valdžios – ir atiduok. Nedavė energetikos, duok kultūrą. Jie ir čia gali pasireikšti. Tiesa, kiek sunkiau su kandidatais į valdžią (partija juk nauja), bet galima ir paieškoti. Giminės ir artimieji pagelbės.
Reiktų paminėti ir prezidentą, bet jis jau tapo Vyriausybės veikiančiu asmeniu. Konstitucija to lyg ir neleidžia, bet … Dokumentus skaito ne visi.
Esu beveik įsitikinęs 100 procentų, kad niekas neskaitė „Nemuno aušros“ rinkimų programos. Tiesa, ten ne du sakiniai, bet ir juos reikėtų perskaityti. Sakykim, vienas iš dviejų yra toks: „Depolitizuosime konservatorių įvykdytą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro pertvarką.“ O jei ims ir padarys. Žiūrėk, programą įvykdys.
Matyti aktyvius visuomenės narius yra gerai. Tiesa, kultūrinis judėjimas nori keisti mūsų valstybės sandarą, nes reikalaudami pašalinti vieną partiją iš Vyriausybės, jie iššaukia galimybę tai daryti ne kartą ir ne tik dabar. Čia logiškai mąstantiems turi iškilti klausimas – o ateityje kas spręs? Ar galima streiku keisti valstybės santvarką? Gal reikėtų atsakingiau dalyvauti rinkimuose.
Palmiros Martinkienės nuotr.
Nemačiau nė vieno protesto dėl „neteisingai“ išrinktos partijos. Atstovauja Petras Gražulis Lietuvai Europos parlamente. Gal kas mato protestus, o gal jis tikras mūsų tautos veidas?
Gal mano pastabos pasirodys keistos, bet aš jau ne kartą esu citavęs ne savo mintį: „Jei tu nesidomi politika, tai politika ateis pats tave pati“. Ateis per mokesčių didinimą, per medžių kirtimus, per nesuvokimą, kad vyksta karas jau penkiolika metų.
Aš nemanau, kad visi žmonės turėtų būti protingi, bet išmokti vengti pavojų – būtina, kitaip galima išnykti.
P. S. Dar noriu priminti, kad politika yra ne tik Vilniuje. Ji prasideda nuo savo kiemo, savos gatvės. Toliau gali apimti miestą, o tik kiek vėliau pereiti prie bendriausių problemų. Aš kažkaip nesu girdėjęs, kad savivaldybės darbuotojai klaustų pačių gyventojų, ko jiems reikia ir kas nepatinka. O tai jau politika.
Ačiū už paskutines pastabas. jūs norite laikraščio straipsnyje aprašyti visas politines teorijas. jų yra dar daugiau. man patinka vieni autoriai, jūs siūlote kitus, galima ir susėsti. tik tam reikia atskiros vietos ir laiko. Kas yra žmogus, politinis gyvulys ar ne reiktų gyvai paklausti Aristotelio. galiu tik pasakyti, kad nė vienas apibrėžimas nėra visiems priimtinas, todėl atrasti idealų yra neįmanoma. Aš jums sakau, kaip logikos specialistas. Visame šiame kvailame vajuje aš matau ir gerų dalykų: pilietinės visuomenės radimasis. gaila, kad kiek vėlokai. Dar kartą ačiū už pastabas, gal kada galėsiu būti naudingas
keletas baigiamųjų pastabų. Gaila, kad prelegentas Paulius nesugebėjo net parašyti teisingai autoriaus pavardę. Apie priklausomybes esu nemažai rašęs, galima kai ką atrasti arba pabandyti naujai pažvelgti į temą. Galėtų ponas Paulius ir pradėti. Dėl valdžios formų yra nemaža svarstęs dar Aristotelis, nors galutinės tiesos čia net Čerčilis nenurodęs. Geriausias valdymo būdas – atsakinga valdžia. kaip ji randasi, jau kiek kitas klausimas
Atsiprašau už klaidą Jūsų pavardėje.
Deja, filosofavimas už institutų ribų šiandien vis labiau primena šauksmą tuštumoje. Jūs kalbate apie atsakingą valdžią, bet ar žmonės turi valdžią savo kūnu, ar viskas priklauso nuo tam tikro prenatalinio determinizmo? Ir kas tokiu atveju yra „žmogus“? Šalies pilietis, „politinis gyvūnas“? Tikriausiai taip, bet kuriuo atveju Zigmantas Baumanas savo knygoje „Skystasis modernumas“ kalba apie būtinybę ugdyti pilietiškumą, kuris būtų priešprieša mus praryjančiai individualizmo juodajai skylei.
O ką manote apie XX amžiuje kaip atominė bomba susprogusią diskusiją apie „politinę teologiją“ ir sąvoką „politinė religija“, kurią aprašė Erikas Fegelingas?
Nors bene baisiausias atradimas yra prancūzų mąstytojo Aleno de Libero projektas „Subjekto archeologija“, kuris parodo, kiek trumpalaikis ir nepagrįstas yra sąvoka „žmogus“, kurią mes naudojame. Iš esmės, sakydami „žmogus“, mes suprantame „žudikas beždžionė, suvaldyta racionalumo technologijų“. Tačiau atrodo, kad beždžionė vis dėlto sugebėjo pati suvaldyti šias technologijas, ir dabar pasaulio jau tikrai neišgelbėsime.
Jei yra politinė idėja, dėl kurios esu pasiruošęs eiti į mitingą, tai yra Lietuvos branduolinis ginklavimasis. Kitaip politinių chuliganų pasaulyje mums nėra išsigelbėjimo.
Kartais prie autoriaus tekstų priekabiauju, bet šį kartą su juo sutinku. Išplėtodamas autoriaus mintį, pridursiu, kad šiuo metu vyksta rinkimų pralaimėtojų suorganizuotas triukšmingas performansas, aktyviausiai dalyvaujant rinkėjų iš valdžios išmestai Laisvės partijai.
Ir apie Petrą Gražulį. Autorius abejoja, ar Petras yra Lietuvos veidas Europarlamente. Taip, kartu su kitais europarlamentarais – yra! Ar Lietuvos veidas, gerb. Autoriau, turi būti vientisas betono blokas? Ne, jos veidas yra mozaika, sulipdyta iš įvairių akmenėlių, ir kiekvienam bandančiam iš tos mozaikos iškrapštyti jam nepatinkantį krislą, kaip kiekvienam niekdariui, reikia duoti per nagus!
Nezabitauskui. Jei Petras Gražulis yra Lietuvos veidas, tai man teks darytis plastinę operaciją.
Neskubėkit. Rašiau, kad Petras kartu su kitais europarlamentarais yra Lietuvos veidas, tai yra, jie visi yra Lietuvos žmonių išrinkti, jie visi yra Lietuvos atstovai.
Beje, Jūsų plastinės operacijos metafora yra rizikinga, nes ją galima suprasti kaip ketinimą išpjauti visus, kurie balsavo už Petrą.
Už Petrą balsavo tyčia,šiaip pasityčioti iš valstybes,susiorganizavo feisbukiniai.
Kaip kažkada buvo renkamas i Kauno merus ubagų karalius.
Kita vertus, ką reiškia „nesidomėti politika“ ir kaip apskritai apibrėžti šį terminą „politika“?
Jei kreiptumėmės į senovės graikų kalbą, tai žodis, kilęs iš „polis“, pažodžiui reiškia miesto (bendro) gyvenimo meną. Mums šis žodis taip pat reiškia ilgalaikę strategiją, kuri yra svarbesnė už savo subjekto trumpalaikius poreikius (nors, be abejo, gali būti ir trumpalaikių poreikių politika).
Tačiau politika išsiskiria būtent tuo, kad sprendimai priimami BENDRAI, remiantis… hm, norėtume manyti, kad remiantis racionalumu, priežastinių ryšių kūrimu, debeto ir kredito suderinimu ir pan.
Socialinės sutarties teorija teigia, kad materialinių gėrybių prieinamumas užtikrinamas bendru indėliu: darbo pasidalijimo pasaulyje tai atrodo taip, kad kiekvienas atlieka vieną darbą (kartais kelis iš karto), už tai gaudamas žetonus kuriuos galima lygiaverčiai iškeisti į kitų dalyvių darbo produktus. Visi įneša lygiavertį indėlį, visi, išskyrus… vadinamuosius verslininkus, kurių tikslas yra išskirtinai praturtėjimas. Žinoma, šiuolaikinė visuomenė puoselėja vadinamojo „etiško verslininko“ įvaizdį, bet vienaip ar kitaip, oportunistinė spekuliacija visada buvo ir bus vadinamojo verslo dalis.
Kaip suprasti faktą, kad visuomenė, kuri tarsi yra sukurta pagal bendro indėlio idealą, turi savo vaizdinį ir fantaziją apie tamsų palydovą, radikalaus materialisto įvaizdžio ? Nesiruošiu paversti šios pastabos kapitalizmo pasmerkimu, tačiau negaliu to nepastebėti – man atrodo tiesiog kvaila 90 % visuomenės gyvenimas, kai „geresnis gyvenimas“ yra išbraukiamas kaip nepasiekiamas ir yra arba loterijos pasekmė, arba paguodos prizas senatvėje. Jums, kaip filosofui, šis klausimas turėtų būti suprantamas.
Jūsų pastebėjimai labai įdomūs, tačiau aš asmeniškai autoriaus mintį supratau kiek kitaip. Jūs aiškinate iš filosofinio/politologinio taško, aš gi leisiu paaiškinti konkrečiai: kodėl dalis menininkų, kultūros darbuotojų, žodžiu, išsilavinusių žmonių neaktyviai dalyvauja rinkimuose? Kodėl išsilavinusi visuomenės dalis LEIDŽIA mažiau išprususiai visuomenės daliai nuspręsti, kas valdys šalį? Ir atsibunda tik tada, kai prie valdžios vairo ( jų pačių per rinkimus neaktyvumo dėka) stoja tokie, kaip „Nemuno aušra“? Negaliu nesutikti šį kartą su autoriumi ( o sutinku toli gražu ne visada) 🙂
Ačiū, kad perskaitėte. žingsnis į priekį žengtas. tas klausimas, kurį jūs uždavėte yra nušviestas dviejose mano knygose. viena sena, kuri vadinasi „Liberalizmas ir demokratija”, kita išėjusi tik prie kelis mėnesius ir vadinasi „Kaip išvengti grupinio idiotizmo” Knygelės dailininkas Evaldas Vegėlė.
Atsiprašau, bet tai atsakymas skaitytojui vardu Paulius. Vytautas V.
Mano nuomone, galimybė domėtis politika yra susijusi su asmeninės ir viešosios erdvės atskyrimu, ir su jų tarpusavio ryšio patvirtinimu. Manome, kad narkotinių medžiagų legalizavimas yra neabejotinai politinis žingsnis, bet ar galima tą patį pasakyti apie vieno, atskiro asmens vartojimą? O jei jis logiškai nugalės mus diskusijoje? Ar taip pat pradėti vartoti tas pačias medžiagas? Atrodo, kad ponas Valavičius savo darbuose skyrė dėmesio narkomanijos temai, galbūt jis mums patars.
Vienaip ar kitaip, politiniai pokyčiai beveik visada susiję su tuo, ką mes suprantame kaip „politinį procesą“ – dialogą, diskusiją, bendrą sprendimų priėmimą. Atrodo, kad būtent tai ir turi omenyje gerbiama Palmira. Pataisykite mane, jei klystu, bet atrodo, kad jūs sakote, jog vietoj protestų prieš jau valdžioje esančią partiją visuomenė galėjo ir turėjo skirti dėmesį rinkimų agitacijai už tuos, kuriuos laiko vertingais kandidatais. Tai svarus požiūris, su kuriuo sunku nesutikti, tačiau aš prieštarauju taip. Mano nuomone, pati demokratijos kaip daugumos diktatūros koncepcija yra giliai ydinga. Pakanka atkreipti dėmesį į amerikiečių epopėją, kur kiekvienais metais rinkimai baigiasi kelių procentų persvara, o galiausiai beveik pusė rinkėjų visada lieka be nieko.
Populistų atėjimą į valdžią civilizuotame pasaulyje aš sieju su principine politikos ar Politinio problemos neišsprendžiamumu; jaunimo (ir ne tik) pabėgimas į virtualų pasaulį yra bandymas patekti į anarcho-rojų, o jo bejėgiškumas tik dar labiau parodo, kokioje duobėje mes, kaip žmonija, atsidūrėme.
Ir deja, logika ir racionalumas čia nepadeda.
Labai teising i pastebėjimai. 👍
Na, jūs ir toliau filosofuojate, o bet tačiau kol kas niekas geresnio recepto pasaulyje už demokratiją dar nesugalvojo. Manau, Čerčilio citatą šia tema žinote 😉 P.S. Ne, aš nesakiau, kad reikėjo agituoti, aš sakiau, kad reikėjo ateiti į rinkimus ir balsuoti. Užuot filosofavus ant sofkutės 😉