Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-10-19 |
Būsimieji amerikiečiai kadaise metė arbatą į Bostono įlanką ir paskelbė pasauliui: „Mes netarnausim karaliui!“ Ir vis dėlto po daugiau nei dviejų šimtmečių tas pats maištingas kraujas ima keistai virpėti, kai išvysta auksinę karūną. Kai viceprezidentas dalijasi vaizdo įrašu, kuriame Trumpas užsideda krikščioniško karaliaus karūną, tauta nesipiktina – ji spokso. O kai kas net dalinasi su prierašu „Pagaliau“.
Kas čia vyksta? Kodėl šalis, gimusi iš neapykantos monarchijai, šiandien atrodo tarsi pasiruošusi dar vienam karaliui – tik šįkart su realybės šou biografija?
Demokratijos šalutinis poveikis: per daug laisvės, per mažai tvarkos
Demokratija, kaip ir valgyk-kiek-nori bufetas, skamba nuostabiai, kol nepradedi dusti nuo pasirinkimų. Amerikiečiai pavargo nuo amžino ginčo, kurį kanalą, partiją ar tiesą rinktis. O monarchija – bent jau simboliškai – žada ramybę. Vienas žmogus, viena kryptis, jokių skandalingų naujienų kas valandą.
Tai nereiškia, kad amerikiečiai nori būti pavaldūs. Jie nori, kad kažkas kitas pagaliau sutvarkytų jų laisvę. Karalius – ideali fikcija, kai demokratija ima per garsiai ginčytis pati su savimi.
Amerikos prezidentas niekada nebuvo tik biurokratas. Tai visada buvo šoumenas.
Kennedy buvo princas, Reagan – tėvas, Obama – pranašas, Trumpas – auksu apklijuotas imperatorius su twitterio skeptru.
Rinkimai JAV seniai virto karūnavimu, tik vietoj herbų – logotipai, vietoj genealogijos – reitingai, vietoj dvaro – rinkimų štabas su „merču“. Tad kai kas nors šaukia „Make America Great Again“, ausys tai girdi kaip „Bring Back the King“.
Amerika niekada neturėjo aristokratijos, todėl ją susikūrė pati – per popkultūrą.
Elvis buvo „Rock’n’Roll karalius“, Michael Jackson – „Pop karalius“, LeBron James – „King James“. Net Burger King spinduliuoja tam tikra pseudoimperine energija.
Žodžiai karalius ir karūna JAV tapo ne autoriteto, o pasiekimo sinonimais. Karalius čia ne tas, kuris valdo, o tas, kuris laimi. Todėl kai politiką/pareigūną pavadina caru, amerikietis nemato despoto – jis mato vadybininką su supergaliomis. Taip Tomas Homanas, už sienos apsaugą atsakingas pareigūnas, yra oficialiai vadinamas Pasienio caru. „Drug Czar“, „Energy Czar“, „Border Czar“ – šie titulai skamba beveik išdidžiai, nors caras buvo tas, nuo kurio bėgdavo ištisos tautos.
Amerikiečiai šį žodį pavertė biurokratiniu „supervadybininku“. Ironiška, bet caras šiuolaikiniam amerikiečiui reiškia ne represijas, o veiksmą. Tai semantinis išlaisvinimas: paimti despotišką žodį ir paversti jį darbo aprašymu.
Karūnos geismas – pavargusios respublikos simptomai
Kai sistema tampa per sudėtinga, žmonės ima ilgėtis paprastumo. Vienas balsas, vienas įsakymas, viena kryptis – kaip gera būtų, jei viskas vėl būtų paprasta. Šis ilgesys nėra politinis, jis – psichologinis. Tai tvarkos troškimas chaoso epochoje. Kaip nostalgija „senais gerais laikais“, kurių niekada nebuvo.
Amerikiečiai karaliaus nenori – jie nori simbolio, kuris duotų jiems pajusti, kad viskas vis dar kontroliuojama. Karalius kaip terapinis placebas.
Karalius Amerikoje niekada neišgyvens kaip institutas – bet jis klesti kaip idėja. Tai kolektyvinė fantazija, kad, kai viskas griūna, yra kažkas, kas žino, ką daro. Ir kol ta karūna lieka tik dirbtinio intelekto video ar rinkimų reklamoje – niekas rimtai dėl to nepanikuoja.
Bet galbūt, jei demokratija iš tiesų yra stipri, ji netgi gali sau leisti šiek tiek pasvajoti apie karalių – su sąlyga, kad jis liks tik memu.
Nereikia galvoti, jog tai tik viena visuomenės pusė tokia – jų konkurentų gretose taip pat pilna žmonių, įsivaizduojančių, jog reikia sekti komunizmo pavyzdžiu, nes na „tie tai bent jau su tokiais carais kovojo ir žmonėms laisvę bei lygybę atnešė!“ Mums, išgyvenusiems abi blogybes, nereikia aiškinti, bet Amerika neturi nei genetinės okupacijos, nei represijų atminties.
Kita vertus, ar tai, jog mes turime tą atmintį, mus apsaugo nuo „kietos rankos“ fetišo ar seilėtekio užuodžiant autoritarizmo kvapelį?
Tekstas skelbtas socialiniame tinkle
Nieko keista, kad Rusijos finansuotam Krasnovui kleptokratinė pseudomonarchija yra siekiamybė.
Nesutinku su šia antrašte: „Demokratijos šalutinis poveikis: per daug laisvės, per mažai tvarkos”. Kai per daug laisvės ir per mažai tvarkos, tai jau ne demokratija, bet anarchija. Demokratija be tvarkos apskritai neįmanoma.