Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-02-17 |
Dabar, kai buvusio „Klaipėdos keleivinio transporto“ vadovo Gintaro Neniškio ir jo komandos pastangomis miesto viešasis transportas sutvarkytas ir veikia kaip šveicariškas laikrodis, galime ramiai prisiminti senus smagius laikus, nuo kurių jau bus praėję 60 ar kiek daugiau metų.
Kai pakeičiau mokyklą – 8-ąją vidurinę Nemuno gatvėje į 4-ąją prie senojo turgaus, tai į pamokas ir atgal šešias dienas savaitėje važinėdavau autobusais. Juose tuomet dirbo ypatingi žmonės – vairuotojai ir konduktorės. Vairuotojų ir dabar autobusuose yra, bet ne tokių.
Miesto autobusams grafikai būdavo surašomi, tačiau jų, viešai nerodomų ir nekabinamų, niekas nežinojo.
„Seniai laukiat?“ – klausinėdavo trypinėjančių stotelėje ką tik atėjusieji.
Vienu metu valdžia autobuso ekipažui uždarbį padarė priklausomą nuo surinktų pinigų. Jei ne piko valandos, tai mašina riedėdavo pustuštė, o vairuotojas su konduktore tuo laiku dirbdavo už dyką. Todėl vairuotojai spjaudavo į grafiką ir šliauždavo gatvėmis kuo lėčiau, kad kuo daugiau keleivių pririnktų. Šliauždavo, kol autobusas prisigrūsdavo pilnas arba kol iš paskos pasivydavo kitas, beveik tuščias, su įniršusiu vairuotoju. Prasidėdavo lenktynės gatvėmis – tik laikykis! Antrasis stengdavosi aplenkti pirmąjį, kad susisemtų visus priekyje laukiančius žmones. Pirmasis, užėmęs gatvės vidurį, tam trukdydavo. Platesnėse vietose abu autobusai lėkdavo greta, trindamiesi šonais, o vairuotojai garsiai keisdavosi nuomonėmis apie vienas kito darbą.
Piko metu buvo kitaip – keleiviai netilpdavo. Pro galines duris nebeįsigrūsdami, žmonės bėgdavo link priekinių. Dažnai abejos durys aplipdavo keleiviais ir nebeužsiverdavo. Dėl galinių durelių vairuotojas nesuko galvos, bet priekinės privalėjo būti suskleistos. Jis šokdavo iš kabinos (turėjo savo atskiras duris), atbėgęs nuplėšdavo nuo autobuso neįtilpusius, lauke kybančius nelaimėlius. Priekinės durelės užsiverdavo ir autobusas pajudėdavo. O kaip galas? O taip – vairuotojas įsibėgėdavo, tada spūstelėdavo stabdžius, ir kas rėkdamas, kas dejuodamas, kas juokdamasis – visi draugiškai griūdavo į priekį, tada autobuso gale bematant rasdavosi vietos, ir durelės užsidarydavo.
Konduktorės turėjo savo kėdutę prie užpakalinių durų. Kelionės kaina priklausė nuo atstumo – reikdavo pasakyti, kurioje stotelėje išlipsi. Konduktorės kairės rankos visi pirštai buvo apkabinėti įvairių nominalų bilietų ritinėliais, dešine ranka ji skaičiavo pinigus, plėšinėjo bilietus, o krepšelį su pinigais laikė pakabinusi ant peties.
Jai nebuvo lengva sužiūrėti visą būrį ką tik įvirtusių keleivių, bet sužiūrėdavo. Gal kas ir bandė nuo jos pasislėpti už stambesnio pakeleivio, bet konduktorė žinojo, kad tuščios vietos ir ten negali būti.
„Graždanie pasažyry, kas dar nesumokėjo? Molodoj čieloviek, ko lauki? Jau antrą stotelę pravažiavai!“
Ir kapeikos būdavo iš saujos į saują perduodamos konduktorei, o jokios kontrolierių tarnybos miesto zuikiams gaudyti nereikėjo.
2 ir 13 autobusai važiuodavo LAZ ai, tai šilti būdavo. Jie į stadiona važiuodavo, tada buvo populiari Atlanto komanda, įlipt į juos būdavo problema.
Kaip su kirviu pagamintas. Geri autobusai būdavo su „kondicionieriais” ..Paskutineje stoteleje Melnrageje išlipdavai visai šlapias.
Dar pamenu, prie senojo turgaus privažiavę prie racijos(turbūt) tokios apvalios vairuotojai turėjo susisiekti su dispečere, pasakydavo reiso ar garažinį numerį, turbūt tokia buvo kontrolė. Čia toks prisiminimas iš ankstyvos vaikystės 🙂
Pirmosios „maršrutkės” panašiai lenktyniaudavo. Žmonas pasisodindavo į priekį litus rinkti.