Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-03-07 |
Socialinio darbo laukas man, kaip dramos (teatro) specialistei, praktikuojančiai veiklose įvairius kūrybinius metodus, yra kasdienių iššūkių teritorija. Tačiau įdomi be galo. Padirbėjusi keletą metų pastebi, kad užimtumo veiklos – socialinių įgūdžių palaikymo ir ugdymosi erdvė – nejučia tampa svarbia tiek klientui, tiek tam, kuris lanko klientą.
Mudviejų pažintis su Nikolajumi prasidėjo beveik prieš aštuonerius metus. Tada pradėjau lankyti vyriškį jo namuose kaip užimtumo specialistė, pradėjusi dirbti tarptautiniame projekte „Matyk kitą kelią“. Prisipažinsiu, nežinojau, nuo ko pradėti, tačiau projekto pavadinimas skatino nuolat ieškoti atsakymų. Nebuvo tada dar užimtumo specialistų, teikiančių paslaugas klientams jų pačių namuose. Supratau, kad kiekvienas žmogus turi individualių poreikių, o mano tikslas turėtų būti padėti tuos poreikius patiems atpažinti, atrasti, atkleisti, pripažinti, gal ir kuo nors ne kasdienišku sudominti.
Esmė ta, kad Klaipėdos miesto socialinės paramos centras teikia paslaugas senyvo amžiaus ar negalios ištiktims žmonėms. Darbuotojai talkina kasdieniuose namų darbuose. Tačiau centro Socialinės globos skyriaus atsakomybė yra rūpintis itin sunkią negalią turinčiais žmonėmis, kurie be mūsų darbuotojų pagalbos neišsiverstų nė dienos. Dažnas jų turi tenkintis didžiąją laiko dalį leisdami daugiafunkcinėje lovoje. Nikolajus yra vienas iš jų.
Svarbu tai, kad vyriškis nėra senyvo amžiaus. Jam dar toli iki pusamžystės. Tik jis vienas ir su juo gyvenusi mama žinojo, ką jam teko įveikti. Tačiau šiandien Nikolajus yra guvus, išradingas, kūrybingas, besidomintis menu ir skaitmeninėmis technologijomis. Knygų lentynoje – didžiuliai aukštos kokybės meno albumai, knygos anglų, rusų ir lietuvių kalbomis. Vyras turi humoro jausmą, yra žvalus, itin kūrybiškas, pagarbiai bendrauja su žmonėmis moka kurti ir palaikyti bendrystę.
Mudviejų su Nikolajumi pažintis vystėsi laipsniškai, mokantis pasitikėti vienas kitu. Kasdien su juo laiką leidžia individualios priežiūros darbuotojos, lanko kineziterapeutė, psichologė, slaugytoja. Na ir aš, kaip užimtumo specialistė, kas savaitę jaučiuosi laukiama. Mudu visada turime apie ką pasikalbėti. Aptariame filmus, koncertus, dailės parodas, kurias Nikolajus lanko nuotoliu įvairiuose interneto portaluose. Kartu pakeliaujame ir po tolimus kraštus, į kuriuos ir aš tikriausiai niekada nenukeliausiu. Su Nikolajumi įdomu. Jis filosofiškai ir kūrybiškai žvelgia į savo kasdienybę, sakydamas „gyvensiu, kol pavyks apgauti likimą“.
Nuobodu nebūna, tačiau lengva taip pat ne. Galiu atskleisti, kad neturėdamas nė 20-ties, jis nėrė į vandenį nepatikimoje vietoje, o ištikusi rimta stuburo trauma pakeitė jo gyvenimą visam laikui. Tėvui, sporto treneriui, iškeliavus į amžinybę, Nikolajus liko gyventi su mama, kurios taip pat prieš keletą metų neteko. Perspektyva – senelių namai? Nikolajus nelinkęs susitaikyti su tokia ateitimi. Jis eina savu taku – tiesiog gyvena, padedamas tų, kurie gali ir nori jam padėti kaip specialistai, draugai ir tiesiog žmonės. Neįtikėtina, kaip jam tai sekasi! Savaitgaliais kartais aplanko draugai. Be kita ko, jis ir pats randa būdų padėti kitiems. Senyvo amžiaus mama buvo prikaupusi nemažai daiktų „ateičiai“. Prasidėjus Ukrainos karui Nikolajus pirmas iš mūsų klientų didelę dalį šiltų rūbų, namų apyvokos daiktų paskyrė labdarai.
Jau pirmojo mudviejų susitikimo metu Nikolajus prasitarė, kad norėtų geriau išmoti lietuvių kalbą. Pasiūliau atnešti keletą knygų. Nepatikėsite, jis pasirinko H. Hesės „Sidhartą“ ir iki šiol nepaliauja tyrinėti filosofinių temų įvairiausiais atspindėjimo būdais. Pabandė piešti, tačiau skaitmeninių technologijų galimybės jam teikia daugiau laisvės pojūčio. Džiugus atradimas jam buvo virtualios realybės projektai, atkeliavę į Klaipėdą, pagal Čiurlionio paveikslus. Nikolajus be galo dėkingas yra individualios priežiūros darbuotojoms ilgai jį lankiusiai Virginijai Petreikienei ir dabar nuolat esančiai šalia Ritai Bručkutei, padedančioms norimus jam renginius tapti prieinamais.
Bandydama atrasti, kaip padėti išreikšti prigimtinį žmogaus kūrybiškumą, kartą paklausiau, ar jam žinoma, kas yra koliažas. Nikolajus susidomėjo žodžių skambesiu ir pratarė, kad įdomu, nes Kolia jį vadino mama, o tarp „Kolia ir koliažas“ yra kažkas nenusakomai bendro… Pasikalbėjome. Pasisiūliau padėti „pavaduodama“ jo rankas ir daryti, ko negali jis pats. Juk kūrėjui svarbiausia yra galva, vaizduotė, fantazija, idėjos, kurias galima išreikšti įvairiomis dailės raiškos priemonėmis. Tada ir prasidėjo. Nusprendėme koliažams naudoti spalvotų žurnalų paveikslėlius. Centro moterys rinko, perdavė, nešė įvairiausius spaudinius, kad būtų iš ko paveikslėlius rinktis, karpyti, derinti, montuoti, dėlioti akims tinkamą ir jam vienam pažįstamos idėjos raiškos rezultatą. Jau eina aštunti metai, kaip ant didelių vatmano lapų klijuojant pasirinktus karpinius gimsta paveikslai, kurių siužetai, panašūs į filosofiškus vaizdų pokalbius. Šiandien Nikolajus ne tik realizuoja savo idėjas koliažo technika, bet ir svajoja sukurti, kaip jis sako, tikrą koliažą, kuris bus meno kūrinys.
Nikolajus prisipažįsta, kad dailininku dar nesijaučia, tačiau vis tiek nesustoja. Mūsų darbuotojos Marinos Lendraitienės rūpesčiu jis jau keletą kartų dalyvavo dailininkų pleneruose Neringoje, kartu su kitu mūsų centro klientu tikru dailininku Dmitrijumi. Ten praleistas laikas ir pokalbiai su būriu plenero dalyvių teikia drąsos ir net įkvepia bandyti išreikšti save drobėje, nors ir padedant kitiems.
Nemažai reikia tos pagalbos. Turint sunkią negalią nepaprasta yra judėti ir specialiai neįgaliajam pritaikytais rateliais. Kaip padėti sau, Nikolajus ieško ir pats, nuolat nepamiršta treniruotis, kad raumenys atlaikytų krūvius valdant savo vežimėlį. O kartais nutrinta rankų oda, pūslės – niekis, palyginus koks brangus ir įdomus yra gyvenimas su galimybe siekti daugiau. Nikolajus myli žmones, moka bendrauti dėmesingai, todėl kiekvienas mūsų darbuotojas, susipažinęs su juo, atsiliepia empatiškai ir stengiasi daryti kiek nors daugiau, negu privalo.
Atskleisiu paslaptį. Mudu su Nikolajumi ruošiamės autorinei jo koliažų parodai. Dar daug ką reikia nuveikti, bet mes nesustosime. Keletą jo kūrinių, kartu su kitais mūsų klientų darbais prieš keletą metų eksponavome užimtumo veiklų parodoje „Kūrybiškumui atvėrus duris“, kuri vyko Seime. Kartu vykome į Vilnių, pristačius parodą važiavome ir liftu pakilome į Gedimino kalną. Sunku įsivaizduoti, ką tai reiškė žmogui, kuriam dar prieš kurį laiką tai atrodė visiškai neįmanoma…
Niekada nepamiršiu Nikolajaus žodžių, kuriuos jis tyliai ištarė pasibaigus parodos, kur buvo eksponuojami ir jo darbai, pristatymui. Žvelgdamas į būrį darbuotojų, lydėjusių dalyvius, vyras ištarė: „Šiandien aš esu laimingas!“
Galiu prisipažinti, todėl ir dirbu užimtumo specialiste šalia kitų socialinio darbo bendražygių, todėl esu šalia savo klientų, nes norėčiau kada nors vėl išgirsti – „Šiandien aš esu laimingas!“
Lemtis ir likimas neapeinami, neapgaunami.
Tik ką ten iš archyvinės nuotraukos veikia stankaitienė, girskienė ir dar kelios panašios?
Girskienė ir organizavo tą parodą Seime.
Gražu, labai gražu. Didelis dėkingumas.
Skaitau ir labai džiaugiuosi. Tai dar kartą primena, kad mūsų darbas nėra tik paslaugos teikimas. Tai – žmogiškas ryšys, buvimas šalia, palaikymas ir tikėjimas žmogumi. Didžiuojuosi komanda, kuri kasdien tai kuria.
Skaitau ir džiaugiuosi .
Malonu, kad mokate džiaugtis. Yra žmonių, kurie pažįsta geriau kitokius jausmus…