Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-03-15 |
Kovo 14 dieną, lygiai vidurdienį, Klaipėdos pilyje pristatyta ketvirtoji ir paskutinė Ernestas Žvaigždinas jubiliejinių parodų ciklo dalis. Renginys vyko dienos šviesoje, kuri išryškino ne tik didelio formato paveikslų spalvas, bet ir pačios erdvės charakterį.
Storos akmeninės sienos, istorinis sluoksniuotumas ir natūralus apšvietimas sukūrė aplinką, kurioje darbai atrodė ne eksponuojami, o grįžę namo. Vos įėjus į salę, pirmas dalykas, kurį pajuto lankytojai, buvo dažų kvapas – šiltas, tirštas, primenantis dirbtuves, kuriose dar vakar kažkas intensyviai dirbo. Kvapas sklido tyliai, bet atkakliai, tarsi paveikslai būtų dar šiek tiek gyvi. Prie jo prisidėjo šnabždesiai, murmėjimas, niūniavimas – ne oficialūs komentarai, o natūralūs žmonių garsai, atsirandantys tada, kai žodžių neužtenka. Tai buvo ne triukšmas, o fonas, kuris kūrė gyvą, žmogišką atmosferą.
Vienas lankytojas tarė: „Čia spalvos ne tik matomos – jos jaučiamos. Jos turi temperatūrą.“
Žvaigždino darbai skleidė ypatingą energiją. Tai nebuvo statiški vaizdai – jie atrodė lyg judantys, lyg turintys savo vidinį ritmą. Spalvos pulsavo, faktūros kvėpavo, o siluetai kilo iš paviršiaus taip, lyg būtų iškvepiami, o ne tapomi. Žiūrovai komentavo, kad paveikslai „šyla“, „tirštėja“, „skleidžia garsą“. Kai kurie sakė, kad jie primena miesto širdies dūžius, kiti – kad tai Klaipėdos vėjo atgarsiai. Tai tapyba, kuri ne iliustruoja miestą, o jį interpretuoja. Ne rodo architektūrą, o rodo būseną. Ne dokumentuoja, o kalba.
Kitas žiūrovas pasakė: „Atrodo, kad paveikslai kalba apie tai, ką mes patys pamiršome.“
Darbai kalbėjo apie Klaipėdą, bet ne tiesiogiai. Jie kalbėjo apie miesto atmintį, apie žmonių pėdsakus, apie gatvių ritmą, apie langų šviesą, apie stogų tylą, apie vėjo balsą, apie jūros kvapą, apie gyvenimus, kurie čia buvo ir yra. Tai buvo ne architektūros vaizdai, o emociniai žemėlapiai. Kai kurie žiūrovai sakė, kad paveikslai primena vaikystę, vienatvę, namus, kurių nebėra, bet kurie vis dar gyvena atmintyje. Tai buvo labai individualūs, labai skirtingi, bet labai tikri įspūdžiai.
Vienas žmogus tyliai tarė: „Jie šnabžda apie tai, kas nepasakoma.“
Darbai šnabždėjo tyliai, bet aiškiai. Jie šnabždėjo apie lėtą laiką, apie miesto trapumą, apie žmonių buvimą, apie tai, kas lieka, kai viskas praeina. Buvo net tokių, kurie juokavo, kad paveikslai „murmėjo“, „niūniavo“, „kažką tyliai dainavo“. Tai buvo lengvas, subtilus absurdiškumas, kuris tik sustiprino įspūdį, kad darbai turi savo balsą.
Vienas lankytojas išeidamas pasakė: „Atrodo, kad paveikslai palydėjo iki durų.“
Svarbiausia – tai, ką darbai paliko žiūrovui. Jie nepaliko konkretaus vaizdo, o paliko būseną. Kai kuriems – ramybę. Kitiems – nostalgiją. Kai kam – įkvėpimą. Kai kam – liūdesį. Kai kam (man) – Klaipėdos kvapą, kuris išliko net uždarius duris. Tai buvo tapyba, kuri ne tik rodė, bet ir veikė.
Renginyje dalyvavo įvairi publika – menininkai, kultūros profesionalai, miesto gyventojai, draugai, svečiai iš Vilniaus ir kitų Lietuvos kampelių. Atmosfera buvo rami, susikaupusi, be pompastiškų kalbų ar oficialių ceremonijų. Tai buvo dienos paroda, kurioje svarbiausia – pats menas.
Ši ketvirtoji parodos dalis užbaigė visą Ernesto Žvaigždino jubiliejinių parodų ciklą. Pats autorius renginio metu daug nekalbėjo, tačiau buvo aišku, kad jam tai – svarbus taškas. Ciklas baigtas, bet kūryba tęsiasi. Menininkas užsiminė apie naujus planus, tačiau detalių neatskleidė. Pasak artimųjų, jis sąmoningai nori palikti intrigą ir leisti žiūrovams laukti naujų darbų be išankstinių nuostatų.
Vienas iš renginio dalyvių sakė: „Tai ne pabaiga. Tai tik durys į kitą etapą.“
Kovo 14-osios paroda Klaipėdos piliavietėje tapo ne tik ciklo užbaigimu, bet ir miesto kultūrinio gyvenimo akcentu. Tai buvo renginys, kuriame susitiko istorija, šiuolaikinė tapyba ir Klaipėdos identitetas. Dienos šviesa, dažų kvapas, šnabždesiai, niūniavimas, didelio formato darbai ir susirinkusi publika sukūrė atmosferą, kurią daugelis įvardijo kaip tikrą, klaipėdietišką ir labai gyvą. Tai buvo paroda, kuri ne tik uždarė vieną kūrybinį etapą, bet ir atvėrė naują – tylesnį, brandesnį, bet kartu ir labiau intriguojantį.
Ir šio ciklo pabaigoje norisi pasakyti paprastą, bet svarbią padėką pačiam autoriui. Už tai, kad tiek metų tapo mūsų miestą taip, kaip niekas kitas. Už tai, kad jo spalvos tapo mūsų gatvių atspindžiais, o jo potėpiai – mūsų pačių atmintimi. Už tai, kad Klaipėda jo darbuose išlieka tokia, kokią ją mylime – gintarinė, vėjuota, gyva, tikra. Mes lauksime naujų darbų, naujų spalvų, naujų istorijų. Nes Ernesto menas – tai mūsų miestas, o mūsų miestas – tai jo palikimas, kuris išliks. Ačiū jam už tai, kad leidžia mums matyti Klaipėdą taip, kaip ją mato jis.
Talentingojo Maestro Ernesto tapyba užburia meninės meistrystės tobulumu ir jaudinančiu senosios Klaipėdos dvasios perteikimu. Gali žiūrėti ir žiūrėti, nepaliaujant gėrėtis ir stebėtis. Nuostabu!
Ačiū, gerbėja Daiva. Ernestas Žvaigždinas yra Klaipėdos gintaras – kvapas, spalva, žvaigždė, kuri vaikšto mūsų gatvėmis, mūsų gyvenime ir mūsų kasdienybėje. Jo kūryba ne tik puošia miestą, bet ir tyliai kalba su kiekvienu, kuris sustoja bent akimirkai. Smagu, kad galime tuo dalintis ir saugoti tai, kas kuria mūsų miesto dvasią.