Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-04-01 |
Klaipėda šiandien gyvena intensyvų kultūrinį laikotarpį, tačiau auditorijų dinamika atskleidžia gilesnį miesto paradoksą. Kūrėjai dirba nuosekliai ir atkakliai, o jų iniciatyvos formuoja vieną stipriausių nepriklausomų scenų Lietuvoje. Miestas turi ryškų kūrybinį potencialą, matomą tiek naujose iniciatyvose, tiek ilgalaikėse praktikose, tačiau auditorijų elgsena juda kitu ritmu. Žiūrovai renkasi kultūrą pagal kasdienybės struktūrą, socialinius įpročius ir informacinę aplinką, o šie veiksniai nuolat kinta.
Valstybės duomenų agentūros statistika rodo, kad kultūros renginių lankymas Lietuvoje mažėja, o auditorijų elgsena tampa selektyvesnė. Klaipėdoje šie pokyčiai ryškesni dėl demografinės kaitos, sezoniškumo ir socialinio sluoksniavimosi, kurie formuoja skirtingas kultūros vartojimo trajektorijas. Miestas turi kūrėjus, kurie generuoja turinį, tačiau auditorijų struktūra ne visada atliepia jų darbą, o kultūros vartojimo įpročiai tampa vis labiau fragmentuoti.
Ši situacija formuoja įtampą tarp kūrybinės energijos ir auditorijų elgsenos, kuri tampa vienu svarbiausių miesto kultūros politikos klausimų. Klaipėdos kultūrinė ekosistema balansuoja tarp augimo ir stagnacijos, nes kūrybinis potencialas auga greičiau nei auditorijų įsitraukimas. Šis neatitikimas tampa pagrindine priežastimi, kodėl miestui būtina nauja auditorijų politika, atliepianti šiuolaikinės kultūros realijas.
Auditorijų fragmentacija: kelios kultūros realybės viename mieste
Klaipėdos auditorijų fragmentacija šiandien yra vienas ryškiausių miesto kultūrinio gyvenimo bruožų. Skirtingos socialinės grupės renkasi skirtingas kultūros formas, o jų informaciniai burbulai beveik nesusiliečia. Viena miesto dalis aktyviai dalyvauja šiuolaikinio meno renginiuose, kita renkasi tik tradicinius formatus, o trečia apskritai nedalyvauja kultūros gyvenime. Ši situacija kuria kultūrinį sluoksniavimąsi, kuris kasmet ryškėja.
Valstybės duomenų agentūros ir LRT Kultūros analizės rodo, kad auditorijų elgsena Lietuvoje tampa vis selektyvesnė. Klaipėdoje tai ypač aišku dėl nevienalytės demografinės struktūros ir skirtingų kultūrinių įpročių. Jaunesni gyventojai renkasi dinamiškesnes, interaktyvias formas, o vyresni laikosi tradicinių renginių. Šie skirtumai lemia fragmentuotą kultūros vartojimą ir ribotą auditorijų mobilumą.
Fragmentacija tiesiogiai veikia kultūros institucijų veiklą. Renginiai pritraukia tik tam tikras auditorijas, o platesnė miesto bendruomenė lieka nuošalyje. Todėl kultūros politika turi būti orientuota ne tik į turinio kūrimą, bet ir į auditorijų jungimą. Miestui reikia strategijos, kuri kurtų bendras kultūrines erdves ir formatus, patrauklius skirtingoms socialinėms grupėms.
Institucijų ir auditorijų ritmai: du skirtingi judėjimo greičiai
Klaipėdos kultūros institucijos dirba intensyviai, tačiau jų veiklos ritmas dažnai nesutampa su auditorijų dinamika. Institucijos planuoja sezonus, kuria programas ir investuoja į komunikaciją, tačiau auditorijos renkasi kultūrą pagal savo kasdienybės ritmą. Tai sukuria situaciją, kurioje pasiūla ir paklausa juda skirtingomis trajektorijomis, o institucijos ne visada pasiekia norimas auditorijas.
LRT Kultūros analizės rodo, kad auditorijų įsitraukimą lemia prieinamumas, edukacija ir socialiniai veiksniai. Klaipėdoje tai ypač svarbu dėl didelės jaunimo bendruomenės, kuri renkasi kultūrą pagal kitokius kriterijus nei vyresnės kartos. Jaunimas vertina autentiškumą, patirtį ir bendruomeniškumą, o tradiciniai formatai jiems atrodo nutolę nuo jų kasdienybės. Tai reiškia, kad institucijos turi adaptuoti savo veiklos modelius.
Ritmų nesutapimas formuoja įtampą, kurią jaučia tiek kūrėjai, tiek žiūrovai. Institucijos dažnai kuria turinį, kuris neatliepia auditorijų poreikių, o auditorijos nesijaučia įtrauktos į kultūros procesus. Miestui reikia strategijos, kuri suderintų institucijų veiklos ritmą su auditorijų elgsena ir sukurtų tvarią kultūrinę ekosistemą.
Jaunimo auditorijos: didžiausias potencialas, kuris laukia savo struktūros
Klaipėda turi didelį jaunimo potencialą, tačiau jis nėra išnaudojamas. Jaunimo kultūriniai įpročiai formuojasi socialiniuose tinkluose, neformaliuose renginiuose ir alternatyviose erdvėse, kurios dažnai veikia už institucinių struktūrų ribų. Jaunimas renkasi kultūrą, kuri yra gyva, dinamiška ir artima jų patirčiai, todėl tradiciniai formatai jiems atrodo per lėti ir per tolimi.
Valstybės duomenų agentūros duomenys rodo, kad 20–29 metų gyventojų grupė yra viena aktyviausių kultūros vartotojų, tačiau jų lankomumas priklauso nuo formato, prieinamumo ir komunikacijos. Klaipėdoje ši grupė sudaro reikšmingą miesto demografinę dalį, tačiau kultūros politika dar nėra orientuota į jų poreikius. Tai lemia, kad jaunimo auditorijos lieka neįtrauktos į miesto kultūrinį gyvenimą.
Jaunimo auditorijos gali tapti viena stipriausių miesto kultūros jėgų, jei bus sukurta struktūra, atliepianti jų kultūrinius įpročius. Miestui reikia erdvių, formatų ir iniciatyvų, orientuotų į jaunimo patirtį. Tai gali apimti bendruomenines iniciatyvas, eksperimentines erdves ir naujus kultūros formatus, kurie skatintų jaunimo įsitraukimą.
Turistų auditorijos: sezoninis srautas, kuris gali tapti strategine kryptimi
Klaipėda yra jūrinis miestas, turintis intensyvų turizmo srautą, kuris gali tapti svarbia kultūros auditorijos dalimi. Turistai renkasi kultūrą pagal miesto atmosferą, patirtis ir komunikaciją, todėl kultūros pasiūla turi būti orientuota ne tik į vietos gyventojus, bet ir į miesto svečius. Šiuo metu turistai dažnai lieka nuošalyje, nes kultūros renginiai nėra pritaikyti jų poreikiams.
Tarptautinės praktikos rodo, kad kultūros turizmas gali tapti viena iš miesto ekonomikos ašių. Klaipėda turi galimybę kurti kultūros maršrutus, tarptautinius festivalius ir rezidencijų programas, kurios pritrauktų turistus ir sukurtų naujas auditorijas. Tai reikalauja strateginio planavimo, komunikacijos ir partnerystės su turizmo sektoriumi.
Turistų auditorijos gali tapti viena iš miesto kultūros politikos krypčių, jei bus sukurta struktūra, atliepianti turizmo dinamiką. Miestui reikia kultūros formatų, kurie būtų prieinami, matomi ir patrauklūs turistams. Tai gali apimti viešas kultūrines erdves, lauko renginius ir tarptautines iniciatyvas.
Kultūros edukacija: auditorijų formavimo pamatas
Kultūros edukacija yra vienas svarbiausių auditorijų formavimo instrumentų. Klaipėdoje edukacinės programos egzistuoja, tačiau jų poveikis auditorijų formavimui išlieka ribotas. Edukacija dažnai orientuota į formalų mokymą, o auditorijos formuojasi per patirtį ir įsitraukimą, todėl edukacinės programos turi būti orientuotos į patyriminį mokymą.
Valstybės duomenų agentūros ir Kultūros ministerijos analizės rodo, kad edukacija yra vienas efektyviausių būdų formuoti auditorijas. Klaipėdoje edukacinės programos gali apimti mokyklas, bendruomenes, jaunimo organizacijas ir kultūros institucijas. Tai reikalauja ilgalaikės strategijos, orientuotos į auditorijų poreikius ir kultūrinį raštingumą.
Kultūros edukacija gali tapti viena stipriausių miesto kultūros jėgų, jei bus sukurta struktūra, skatinanti įsitraukimą ir prieinamumą. Miestui reikia edukacinių programų, orientuotų į skirtingas auditorijas, kad būtų sukurta tvari kultūrinė ekosistema.
Miesto geografija: kultūros prieinamumo architektūra
Klaipėdos geografinė struktūra turi didelę įtaką auditorijų elgsenai. Miestas yra išsidėstęs tarp jūros, uosto, gyvenamųjų rajonų ir senamiesčio, todėl kultūros prieinamumas priklauso nuo miesto struktūros. Kultūros renginiai senamiestyje pritraukia vieną auditoriją, o renginiai pietinėje miesto dalyje — kitą.
Miesto geografija formuoja kultūros vartojimo įpročius. Klaipėdos kultūrinė scena šiandien gyvena keliomis geografinėmis realybėmis, kurios formuoja auditorijų elgseną. Tai reiškia, kad kultūros politika turi būti orientuota į miesto struktūrą ir infrastruktūrą, kuri būtų prieinama skirtingoms auditorijoms.
Geografija gali tapti viena iš miesto kultūros strategijos ašių, jei bus sukurta struktūra, jungianti skirtingas miesto dalis. Tai gali apimti viešas kultūrines erdves, mobilias iniciatyvas ir bendruomenines programas, kurios didintų kultūros prieinamumą.
Ką reiškia kultūra be žiūrovo?
Klaipėdos auditorijų krizė nėra laikinas reiškinys, o struktūrinė miesto kultūros realybė. Miestas turi kūrėjus, kurie generuoja turinį, tačiau auditorijų struktūra ne visada atliepia jų darbą. Auditorijų fragmentacija, institucijų ir žiūrovų ritmų nesutapimas, jaunimo potencialo neišnaudojimas ir turizmo srautų nepanaudojimas formuoja situaciją, kurioje kultūros ekosistema balansuoja tarp augimo ir stagnacijos.
Klaipėda turi galimybę sukurti auditorijų politiką, apimančią tyrimus, edukaciją, komunikaciją ir tarptautines programas. Tai reikalauja ilgalaikės strategijos, orientuotos į auditorijų poreikius ir kultūros prieinamumą. Miestui reikia kultūros politikos, kuri būtų orientuota į auditorijų įtraukimą ir kultūrinį raštingumą.
Atsakymas aiškus: kultūra be žiūrovo tampa nebaigtu procesu. Auditorijų politika turi tapti viena pagrindinių miesto kultūros strategijos ašių, siekiant sukurti tvarią kultūrinę ekosistemą.
Dydžiausia Klaipedos kuktūra yra – kai atvyksta koks nors vatnikas ,kaip Kirkorovas.
Seniai mačiau tiek daug teksto, bet, kaip žmonės sako, tai „pilstymas iš tuščio į kiaurą”. O paprastai tariant, Klaipėdoje kažkas kažką daro, bet vietiniams čiabuviams visiškai neįdomu ir viskas. Labai paprasta matematika. Kas kaltas? Ar tie, kurie daro, ar tie, kurie negirdi? Matyt, kad ir diskusija apie tai irgi niekam neįdomu.
Suremontavo muzikini teatra, bet kai vyksta koks idomesnis pasirodymas, bilietai dingsta greit. Toks vaizdas, kad nemazai bilietu issidailina tarp savu.
Tekstas reikalingas. Autoriui ačiū už įžvalgas.
Dargi žavi autoriaus pasiryžimas atsakyti komentatoriams į replikas, nors jos visai neartikuliuotos.Deja, suprantatys teksto esmę įrašo nepalieka. Visgi įdomu, ar be politinės valios ir strategijos, kūrėjai gali patys keisti situaciją?
Kadangi po šiuo straipsniu pasirodė visa eilė komentarų iš žmonių, kurie slepiasi po atsitiktiniais vardais ir vaidina didesnius nei yra, turiu pasakyti vieną kartą ir visiems laikams: gerbiu jūsų personą, bet ne jūsų liežuvį, kurį kišate ne ten, kur reikia.
Tie, kurie čia ateina tik tam, kad pasimatuotų savo ego, menkindami kitus ir statydami save aukščiau bambos, primena ne diskusijos dalyvius, o mano pačio žodžiais tariant – „viengungius“, „našlius“, „vienišas“ ir „pasimetusias“ figūras, kurios nebežino, kur dėti savo laiką ir vidinę sumaištį. Tai nėra argumentai, tai – triukšmas.
Aš rašau atviru vardu, prisiimu atsakomybę už kiekvieną sakinį ir kalbu apie kultūros procesus, o ne apie kieno nors asmenines nuoskaudas ar bandymus pasirodyti protingesniais cituojant „Google“. Jei mano tekstai kam nors per sudėtingi ar nepatogūs – tai nėra mano problema. Aš nerašau tam, kad tilpčiau į kieno nors suvokimo ribas.
Diskutuoti galiu su tais, kurie ateina su argumentais. Su tais, kurie ateina tik tam, kad vaidintų, – ne. Tai mano protestas ir mano ultimatumas.
Tikiuosi, dabar pakankamai aiškiai išsakiau savo mintis.
Labai sudetingai autorius bando pasakyti tai kas gali ir turi buti pasakyta paprastais zodziais. Is tiau sakau jums – primena DI. Bet suo loja , karavanas eina. Autoriaus tekstas niekaip neprisideda prie situacijos gerinimo. Analizuoti… kritikuoti… yra lengviau. Kiek gerbiamas autorius parenge projektu, laimejo, vykde stambius kulturinius projektus?
Jeigu mano tekstas jums atrodo per sudėtingas, tai tik rodo, kad analitinė kalba nėra jūsų komforto zona. Aš nesiekiu supaprastinti miesto kultūrinių procesų iki buitinio komentaro lygmens – rašau taip, kaip reikalauja pati tema ir jos struktūriniai sluoksniai. Mano tikslas nėra pataikauti skaitytojui, kuris nori greitų ir lengvų išvadų, o įvardyti reiškinius, kuriuos daugelis linkę apeiti.
Klausimas apie mano projektus skamba taip, lyg kompetenciją matuotumėte ne argumentų kokybe, o savo susikurta hierarchija. Mano veikla yra vieša, mano darbai – matomi, o mano tekstai – skirti tiems, kurie geba skaityti daugiau nei paviršių. Jei jums tai vis dar primena DI, vadinasi, problema slypi ne tekste, o jūsų suvokimo ribose.
Diskutuoti aš galiu, bet tik su tais, kurie ateina suprasti, o ne sumenkinti. Jei neturite argumentų, o tik norą pasirodyti, mano kelias jums tikrai ne vieta.
Manęs nedomina, kažkokios „filosofijos” apie kažkokią kultūrą, ar charlatūrą. Beprasmiai samprotavimai apie kažkokias „tendencijas” ir dar bala žino ką. Mane domina aukščiausios prabos menas. Štai jums Kostas Smoriginas jaunesnysis: „2010-aisiais K. Smoriginas pirmąkart pasirodė JAV, dainuodamas pagrindinį vaidmenį „Figaro vedybose“ Vašingtono nacionalinėje operoje, o kitais metais ir San Francisko operos teatre. Dainavo Pietro vaidmenį G. Verdi „Simono Bokanegros“ studijiniame įraše („Delos Music“, 2015) su Konstantino Orbeliano diriguojamu Kauno miesto simfoniniu orkestru ir tokiomis pasaulinėmis operos įžymybėmis, kaip Dmitrijus Chvorostovskis, Ildaras Abdrazakovas ir Barbara Frittoli. Tarp svarbesnių įvairių šalių operos teatruose sukurtų vaidmenų taip pat galima paminėti Don Žuaną (W. A. Mozarto „Don Giovanni“) Santjago miesto teatre Čilėje ir Tulūzos operoje, Leporelą (W. A. Mozarto „Don Giovanni“) Bordo operos teatre, Tomskį (P. Čaikovskio „Pikų dama“) Naujojoje Izraelio operoje, Eugenijų Oneginą (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Guljelmą (W. A. Mozarto „Visos jos tokios“) ir Skarpiją (G. Puccini „Toska“) Vilniaus miesto operoje, Mazetą (W. A. Mozarto „Don Giovanni“) Milano „La Scala“ teatre ir Dmitrijaus Černiakovo režisuotame operos pastatyme Provanso Ekso festivalyje, diriguojant Marcui Minkowskiui.” Štai apią ką reikia kalbėti. Toliau Joris Rubinovas….. Bosas , Stanislovo Rubinovo anūkas, Aleksandro Rubinovo sūnus. Kam įdomu galite pasigooglinti. O Tomo Kregždės samprotavimai, tendencijos, visokie virsmai, KULTūROS PROCESŲ NESUSITIKIMAI – „šuniui po uodega” !
Jeigu jūsų vienintelis argumentas – svetimų menininkų biografijos ir „Google“ paieškos rezultatai, tai tik parodo, kad kalbate ne apie kultūrą, o apie savo pačio negebėjimą formuluoti mintį. Menas nėra jūsų vardijamų pavardžių kolekcija, o kultūros procesai nesustoja ties jūsų asmeniniais skoniais.
Aš rašau apie miesto struktūrą, auditorijų elgseną ir kultūrinę dinamiką – temas, kurios egzistuoja nepriklausomai nuo to, kas jums „domina“ ar „nedomina“. Jei jums neįdomi analizė, tai jūsų pasirinkimas, bet jis nesuteikia teisės nuvertinti to, ko pats nesuprantate.
Slėpimasis po slapyvardžiais ir bandymas moralizuoti iš šešėlio tik parodo, kad trūksta ne argumentų, o drąsos. Aš kalbu atviru vardu ir prisiimu atsakomybę už kiekvieną sakinį. Jei norite diskutuoti – diskutuokite argumentais, o ne svetimais CV. Jei ne – žinių laikas kaip tik prasideda, gal ten rasite tai, ko čia nerandate.
Piktas NARCIZAS.
Politikas – teatro vadovas. Nes jis statytinis kito politiko – seimūno. Visi kiti- vasalai atliekantis vadovo (valdovo) valią. Prisiminkime situaciją su LRT…
Ačiū už komentarą, bet mano tekstas nėra apie politiką, personalijas ar LRT istorijas. Aš nekalbu nei už partijas, nei už vadovus – kalbu tik už save ir apie kultūros procesus, kurie šiandien man atrodo svarbūs. Auditorijų politika, kultūros prieinamumas ir miesto strateginės kryptys yra platesni klausimai nei pavieniai politiniai epizodai. Mano tikslas – analizuoti reiškinius, o ne dalyvauti politinėse diskusijose.
Kas autorius? DI? Na visai prastai…AtviraKlaipeda save diskredituoja…
Autorius esu aš. Rašau savo vardu, savo galva ir savo patirtimi. Jei kažkam atrodo, kad tokį tekstą parašė DI – tai tik parodo jų pačių suvokimo ribas. Anoniminiai komentarai be vardo ir be argumentų nėra diskusija, tai tik triukšmas. Čia kalbu apie kultūrą, o ne apie jūsų fantazijas.
Truputį panašu į ditbyinį intelektą – daug absrrajčių konstruktų, mažai konkretikos, pavyzdžių. Atrodo, kad du tokia medine, nieko neužgaunančia, bet popierių užpildančia šneka tikrai taikosi į kokį biurokratinį postelį.
Jei mano tekstas jums atrodo DI, vadinasi, problema ne tekste, o jūsų suvokimo ribose. Aš rašau savo vardu, savo galva ir savo patirtimi. O jei norisi konkretikos – ją galima matyti tik tada, kai pats turi bent minimalų kultūros lauko supratimą. Anoniminiai bandymai sumenkinti autorių nėra kritika, tai tik triukšmas.
Dievinu teatrą.Tačiau paskutiniu metu nerandu spektaklio,į kurį norėčiau nueiti.Būtina peržiūrėti repertuarą ir į
Ačiū, VR, kad pasidalijote. Jūsų patirtis labai tiksliai atspindi vieną iš esminių problemų – repertuaro ir auditorijos poreikių nesutapimą. Tai nėra žiūrovo kaltė, tai yra sistemos ritmų neatitikimas. Būtent todėl ir kalbu apie auditorijų politiką: be aiškios krypties ir repertuaro strategijos žiūrovas lieka be pasirinkimo, o teatras – be žiūrovo.
Man per BRANGU Klaipėdos KULTŪRA, aš NEI PERKU Bilieto. Pvz. MUZIKINIS, po REMONTO Kėdės sustumtos. Po PER ARTI Viena Kitos, man užSparde NUGARĄ. LAIPTAI SUKTI. TURĖKLŲ NERA. Vos pakopiau, vos NULIPAU. NEPATOGU VISAI. Muzikinio Kultūra. Rodė MATILDA, Smurtas, ir PATYČOS. Man Sovietų buvo Gražiai ir IDOMIAI
Tai nepatogu jums, tai laiptai blogai, tai vieno spektaklio nesuprato, bet žinot,kad ruzzkių kalėjime buvo gražiai. Todėl, kad, matyt ir esat sovietinė iki kaulų smegenų ir jau nieko naujo tamstos smegenys nebepriims, laisvu žmogumi ir nebetapsit. Vergu gimę, vergais ir mirs, tik pakeliui dar zys ir trukdys naujoms kartoms laisvėje gyventi. Tik sovietinė baba tegali sugalvoti tokį kliedesį, kad menas ,,turi būti gražiai”.
Ačiū, Matilda, kad taip atvirai pasidalijote savo patirtimi. Suprantu, kad kai kultūros erdvė tampa fiziškai ar emociškai nepatogi, žmogus jaučiasi tarsi išstumtas iš to, kas jam brangu. Tai labai žmogiška. Mano straipsnis buvo apie platesnius kultūros procesus, ne apie konkrečių pastatų architektūrą ar bilietų kainas, bet jūsų išsakytos mintys irgi svarbios – jos primena, kad kultūra turi būti prieinama ir saugi visiems. Linkiu, kad ateityje rastumėte tokių renginių ir erdvių, kuriose jaustumėtės gerai ir jaukiai.
Na o Svetimžemiui turiu tokį nuoširdų atsakymą.
Jūsų komentaras peržengia bet kokias normalios diskusijos ribas. Žmogus pasidalijo savo patirtimi apie kėdes, laiptus ir spektaklį – tai nėra priežastis jį įžeidinėti, klijuoti etiketes ar priskirti jam jūsų pačių fantazijas apie „sovietines smegenis”.
Jei jums kyla tiek agresijos, gal pirmiausia reikėtų ją išspręsti su savimi, o ne mėtyti ant kitų. Vieša erdvė nėra vieta tokiam tonui.
O jei nesugebėsite nusiraminti – pagal IP adresą labai greitai galima išsiaiškinti, kas čia toks drąsuolis. Tokios kalbos šviesioje erdvėje nebus toleruojamos.
Ko norėti! Jei didžiausiu „kultūriniu” įvykiu pastaruoju metu tapo ne puikūs Koncertų salės renginiai, ne nuostabios parodos, ne muzikos mokyklų mokinių , tikrų chorų laimėjimai tarptautiniuose konkursuose, o „Mėlynasis choras”, kuris yra visai ne choras, o šokių-vokalo-triukšmo ar dar kažko grupė. Ir tai „visa jėga” palaiko miesto valdžia! Graudu, liūdna, norisi bėgti kuo toliau…
Balsuojame už „MĖLYNĄJĮ CHORĄ”. Bet juk čia primityvus pinigų traukimas iš „balsuotojų” kišenės. Tegul paskelbia tie, į kieno sąskaitą suplaukė balsuotojų pingai, kokio dydžio sumą jie susižėrė!
Ačiū, kad pasidalijote savo jausmu. Suprantu tą liūdesį – kai kultūrinis laukas ima krypti į paviršutiniškus efektus, o tikri, gilūs darbai lieka šešėlyje, žmogus jaučiasi tarsi prarandantis savo miestą. Mano tekste ir bandžiau kalbėti apie šį neatitikimą: tarp to, kas vertinga, ir to, kas matoma. Jūsų mintis tik patvirtina, kad auditorijų politika ir kultūros kryptis šiandien yra labai reikalinga tema.
Retai dabar galima rast tokių informatyvių ir įdomių straipsnių – matosi kad žmogus ne bile kas /norėčiau padalyvaut su tokiu diskusijoje.. /Pvz iš kokių,, hulturininku,, ar demagoginių rašinėtojų, sugebančių tik nesąmones stumt, nieko be esmės krizės nesulauksi. . Ačiū Tomai.
Ačiū jums už tokus gražius žodžius. Smagu girdėti, kad tekstas pasiekė žmogų, kuriam rūpi turinys, o ne triukšmas. Diskusija su žmonėmis, kurie mąsto ir mato giliau, visada būtų prasminga – būtent dėl jų ir verta rašyti.
Straipsnis apie nieką. Save gerbiantis žiūrovas , neina į šiuolaikinius spektaklius , filmus ar kitus kultūrščikų renginius. Kam mokėti 40-50 eurų , kad pasiklausyti keiksmažodžių ar pasižiūrėti plikų šiknų . Kiekvieną savaitgalį tai matau ir girdžiu iš namų senamiestyje . Naktinbariai tokias scenas rodo veltui . Gal dar tik bibliotekos ir muziejai nekrito „žemiau plintuso” ir išlaiko kultūros įstaigų statusą.
Kur tokio lygio spektakliai kaip su Rolandu Kazlu, Su Laucevičiumi, su Onaityte. Į „Muzikinį teatrą” sukišti milijonai eurų sienoms „iš molio”, o repertuaras vaikučiams. Kur Bizė „Karmen”, kur „Figaro vedybos” kur Džiuzepe Verdis, „Aida”, „Otelas”, „Makbetas”, „Rigoletas”, „Traviata”, „Nabukas”, kur Čaikovskis „Pikų dama”, „Gulbių ežeras”, „Spragtukas”. KUR eiti? KUR EITI į spektaklį vaikams? „mažylis Mocartas”, opera „Lokys”, „Tikroji dinozaurų istorija”, koncertas „Pavasario garsai”, „Pasaka be pavadinimo”, kažkokios „Formos”, „Linksmasis orkestro laivas”, o gal tiesiog eiti į ekskursiją „Pažintis su teatro užkulisiais”. Visiška profanacija. Visiškas dugnas. Kam tie milijonai MOLIUI išleisti? KAM?
Ačiū, Nebe žiūrovė, kad pasidalijote savo požiūriu. Jei mano tekstas jums atrodo „apie nieką’” vadinasi, mes kalbame iš labai skirtingų perspektyvų. Mano analizė yra apie auditorijų politiką, kultūros strategiją ir miesto kryptį – tai nėra tema, kurią galima sutalpinti į vieną emocinį sakinį apie naktinbarį ar šiuolaikinį meną. Jūsų nusivylimas dabartiniu repertuaru yra suprantamas kaip asmeninė patirtis, bet jis nėra mano teksto objektas. Aš kalbu apie kultūros procesus, o ne apie moralinius vertinimus ar pavienes scenas.
Na, o tam, kas atsakė į jūsų komentarą, aš taip pat turiu keletą žodžių.
Jeigu kultūros laukas jums baigiasi ties Kazlu, Onaityte ir XIX a. repertuaru, tai nereiškia, kad visa kita yra „dugnas’” Tai reiškia tik tiek, kad jūsų lūkesčiai ir šiandienos kultūros procesai nebesusitinka. Mano tekstas nėra apie Muzikinio teatro repertuaro sudarymą ar apie tai, kokius kūrinius jūs norėtumėte matyti scenoje. Aš analizuoju auditorijų politiką, kultūros strategiją ir miesto kryptį – temas, kurios yra platesnės nei vieno teatro programėlė.
Kultūra nesustoja ties praeitimi, ir jos vertinimas negali būti matuojamas vien nostalgija.
Kultūros PROCESAI NEBESUSITINKA…….Kiek tuščių beprasmių tarptautinių žodžių….. O prasmė KUR? Yra sakoma „Tuščia statinė garsiai barška”. Barškėkite, niekam neįdomu, tik pačiam narcizui…..
NOSTALGIJA? Atsverskite”Roma opera house” repertuarą, didysis analitike….. Žodžiu rašai ir rašyk. Kai parašysi susiviniok parašytą į ritinėlį ir pasikabink prie klozeto. Sėkmės.
Kada scenoje vyksta orgijos, laksto plikais papais, vyrai be kelnių, ar galima vadinti menu. Neseniai nuskambėjo signalai apie Klaipėdos dramos teatro spektaklį. Jei toliau bus tokia kultūra, tai žiūrovų visai nebebus. Šlykštu darosi iki ko nusiritome.
Mano tekstas nėra apie „orgijas”, „plikus papus” ar pavienes scenas iš spektaklių – tai ne kultūros analizė, o moralinis vertinimas. Apie sceninę estetiką ir ribų provokacijas esu rašęs kitame straipsnyje, tad jei norite diskutuoti būtent apie tai, ten ir susitinka ši tema.
Šiame tekste kalbu apie auditorijų politiką, kultūros strategiją ir miesto kryptį – ne apie atskirų kūrinių estetiką. Kultūros laukas yra daug platesnis nei vienas jums nepatikęs spektaklis, o žiūrovų elgsena priklauso ne nuo pavienių scenų, o nuo struktūrinių procesų, apie kuriuos ir rašiau.
Vertėtų duoti p. Tomui Kregždei miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vadovo vietą.
Yra konkursas. Ar dalyvavo ? Nors tiek pradžiai. Gal nenori ?
jam reik tokio hemorojaus? :D)
Ačiū už rūpestį mano karjera, bet pasakysiu tiesiai: aš nesu tas, kuriam reikia „duoti” kėdę ar tempti į konkursų loterijas. Mano darbas yra analizuoti kultūros procesus, o ne būti stumdomam po kabinetus ir tampyti atsakomybę už sprendimus, kurių pats nepriimu. Jei kada norėsiu administracinio posto – pats nueisiu ir pasiimsiu, be tarpininkų ir be komentarų choro. O kol kas likime prie esmės: kultūros krypties, o ne kėdžių dalybų.
Juokdariai.
Leiskit žiūrovui balsuoti eurais. Jei bus brukama biudžetinė kultūra, žiūrovas eurais balsuos už alaus butelį Maximoj ir vakarą prie televizoriaus
kultūra prarado esmę po protestų ir ženklų ant kultūros įstaigų . Politikuoti aš nenoriu ir nelankysiu .
Ačiū už jūsų mintis, bet mano tekstas nėra apie „balsavimą eurais”, politinius ženklus ar asmeninius boikotus. Kultūros politika nesiremia nei Maximos alaus akcijomis, nei tuo, kas kam užkliuvo ant pastato sienos. Ženkliukai niekam nemaišo – bet ar jūs patys padarėte ką nors prasmingesnio kultūrai, nei rašyti piktus komentarus apie nieką?
O gal jums apskritai niekas nerūpi – tada nesuprantu, ką čia veikiate. Aš jau rašiau apie „ženklus’” atsakiau į kitų žiūrovų klausimus ir pasiūliau konkrečias kryptis.
Tai nėra diskusija ir nėra bazarėlis – aš čia ne tam, kad aiškinčiausi su žmonėmis, kuriems nei tema, nei turinys, nei kultūra iš esmės nerūpi. Nesizeminkite tokiais komentarais.