Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-04-10 |
Simas Žaltauskas savo parodoje „(Už)kalbėjimai“, eksponuojamoje Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje Klaipėdoje iki gegužės 30 d., atveria ne tik amarilių žiedus, bet ir pačią tapybos kalbą – jos tankį, jos kvapą, jos gebėjimą veikti ne vien vaizdu, bet ir vidiniu virpėjimu. Drobės čia tampa ne objektais, o būsenomis: šviesos, virsmo, laukimo, trapumo ir intensyvios gyvybės. Spalvos pulsuoja taip, lyg būtų ką tik ištrauktos iš drėgnos žemės – tirštos, sodrios, beveik kvapnios. Rožiniai, raudoni, geltoni, mėlyni potėpiai ne tik žymi formą, bet ir kuria atmosferą, kurią galima beveik užuosti: šiltą, pavasarišką, drėgną, tirštą. Tai tapyba, kuri ne tiek dengia paviršių, kiek jį įkrauna, o žiedai atrodo ne tiek žydintys, kiek atsiveriantys – kartais net peržengiantys savo pačių ribas.
Žaltausko technika gestiška, plati, kartais beveik teatrališka, bet niekada tuščia. Jo potėpis primena kvėpavimą – ritmingą, nuoseklų, įsišaknijusį. Menotyrininkė Danguolė Ruškienė tiksliai pastebi: „S. Žaltauskas ištikimas gamtai. Gamtos grožis vienas iš pagrindinių jo įkvėpimo šaltinių.“
Ši ištikimybė nėra sentimentali – veikiau tai nuoseklus, tylus, bet intensyvus žvilgsnis į augalo virsmą. Amarilio žiedas išdidinamas iki tokio mastelio, kad tampa įvykiu, o ne dekoratyviu motyvu. Tai žvilgsnio sulėtinimas, leidžiantis pamatyti, kaip iš svogūno kyla stiebas, iš stiebo – pumpuras, iš pumpuro – žiedas. Ši seka drobėse tampa ne botanika, o būsena.
Parodos aprašas taikliai apibrėžia žydėjimą kaip ribinę būseną – tarp užsiskleidimo ir išsiskleidimo, tarp potencialo ir jo išsipildymo. Ši įtampa drobėse jaučiama fiziškai: tamsūs fonai susiduria su šviesos proveržiais, žiedlapiai atrodo lyg būtų ką tik išnirę iš tamsos, o spalvų intensyvumas primena trumpą, bet stiprų kvėptelėjimą. Ruškienė tai apibendrina dar tiksliau: „Amarilis čia įgauna beveik egzistencinį svorį – jis tampa kūnu, kuris liudija apie gyvybės trapumą ir kartu jos intensyvumą.“ Šiuose darbuose žiedas nėra gražus objektas – jis yra gyvenimo metafora, išdrįsta išdidinti iki monumentalumo.
Pats autorius savo parodą pristato šiltai ir intymiai: „Manau, kad pavasario, meilės ir žiedų niekada nebus per daug. Šie žiedai skirti Jums – su meile ir viltimi, kad mūsų širdyse degtų noras gyventi ir mylėti.“ Ši frazė tiksliai atspindi parodos atmosferą – tai tapyba, kuri kviečia ne analizuoti, o jausti.
Ir būtent čia įvyko tai, ko neįmanoma suplanuoti – staigmena, kuri tapo didžiausia dovana visiems žiūrovams. Pianistė, koncertmeisterė ir meno vadybininkė Audronė Urbutytė, žinoma dėl savo ilgametės profesinės veiklos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei koncertinės praktikos Lietuvoje ir užsienyje, netikėtai padovanojo mums Šopeno preliudus.
Jos grojimas nebuvo fonas – jis tapo parodos dalimi. Preliudų skambesys įsiliejo į drobių virpesius, į jų tankį, į jų kvapą. Atrodė, kad spalvos ima reaguoti į muziką: raudonai žydintys potėpiai šiek tiek įkaista, mėlyni – pagilėja, o žiedų formos ima alsuoti. Muzika ne iliustravo tapybą, o ją pratęsė – tarsi amariliai būtų pradėję skleisti garsą.
Ir dar viena akimirka, kurią norisi įrašyti į šios parodos atmintį: tarp žiūrovų, tarp meno gerbėjų, lyg naujas žiedas, netikėtai praskleidęs savo pumpurą, atsirado jaunas žmogus – Jokūbas Žvaliauskas, Vilniaus universitete studijuojantis biochemiją.
Jis atsisėdo prie fortepijono taip natūraliai, lyg būtų visada ten buvęs, ir staiga erdvėje užvirė nauji kūriniai, nauja nuotaika, naujas virpėjimas. Jo improvizacijos ne tik pratęsė Urbutytės atlikimą, bet ir patvirtino pačių drobių tikrumą – tarsi gėlės, pakylėtos muzikos, būtų pradėjusios žydėti dar kartą, dar ryškiau.
Asmeniškai iki šiandien apie Simą Žaltauską žinojau nedaug – beveik nieko. Tačiau ši paroda tapo netikėtu atradimu. Ji kvepia. Ji tiršta. Ji švelni ir kartu ryški. Ji primena, kad tapyba gali būti ne tik vaizdas, bet ir pojūtis, kuris lieka kūne. Žvelgdamas į šiuos amarilius, pajutau, kad jie nėra tik gėlės – jie yra būsenos, kurias pats nešiojuosi: laukimas, trapumas, šviesos troškimas, noras išsiskleisti. Tai tapyba, kuri ne tik rodo, bet ir kalba – ir apie, ir už. Ir šiandien, susidūręs su Žaltausko darbu, radau kažką naujo ir vertingo: spalvotą, ryškų, kvapnų jautrumą, kuris primena, kad menas gali būti ir švelnus, ir stiprus vienu metu.
SIMAI,mes didžiuojamės Tavo troškimu kurti grožį,būti tokiam darbščiam ir kūrybingam.Tu sugebi įželgti realybę per spalvų paletę ir džiugini sielas.Ačiū Tau ir begalinės sėkmės ateityje!