Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-04-10 |
2016 m. rugsėjį įvykusi latvių režisierės Maros Kimelės kurto spektaklio „Tėvas“ premjera pagal Augustą Strindbergą tapo vienu iš tvirčiausias pozicijas Klaipėdos dramos teatre turinčių spektaklių. Šį balandį žiūrovų itin mylimas spektaklis bus rodomas jau 100-ąjį kartą, į jį planuoja atvykti ir pati režisierė. Bilietų į jubiliejinį rodymą seniai nebėra, kitą kartą žiūrovai šį spektaklį galės pamatyti jau tik rudenį.
Klausiamas apie pažintį su M. Kimele (g. 1943 m.) Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas minėjo negalintis atsekti pirmojo susitikimo – atrodo, ši režisierė visada buvo akiratyje. Klaipėdoje režisuotas „Tėvas“, pasak G. Grajausko, išsiskiria brandumu.
„Visą savo gyvenimą M. Kimelė buvo žinoma kaip didžiulė maištininkė – teatre, gyvenime. Palaipsniui ji grįžo prie neeksperimentinio, bet svaraus teatro, kurį žiūrėdamas jauti, kad tai kurta žmogaus su didžiule patirtimi ir supratimu. Ji nesiekia tavęs nustebinti ir šokiruoti, nesiekia parodyti, kokia ji nuostabi režisierė, ji daro tai, ką reikia daryti. Tai, ką ji daro, nėra maištas per ego, per formą, jis kur kas gilesnis – susijęs su suvokimu, kad nepaisant to, koks bebūtų pasaulis, esame jo dalis“, – svarstė meno vadovas.
M. Kimelei „Tėvas“ buvo antrasis spektaklis Klaipėdos dramos teatre, 2012 m. ji čia kūrė „Lūšies valandą“ (pagal P. O. Enquist). Tuo metu teatre užsienio režisierių darbai nebuvo labai dažni, tad latvės kūrybinis vizitas buvo reikšmingas ir pačiam teatru.
M. Kimelė į Klaipėdos dramos teatrą dar kartą buvo grįžusi kurti 2019 m. – tuomet ji į sceną atvedė Jean Anouilh „Antigonę“.
Žiūrovus jaudinanti istorija
Aktorius Darius Meškauskas spektaklyje „Tėvas“ kuria Rotmistro vaidmenį, už jį 2017 m. jis įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“.
„A. Strindbergo tekste yra užuomina, kad kai Rotmistras vedė, jis savo žmonai buvo lyg berniukas ir į ją žiūrėjo kaip į aukštesnę būtybę. M. Kimelė už to užsikabino, jai buvo svarbus šios poros vaikiškumas, ji svarstė, kad jie – geri žmonės, myli vienas kitą, bet tai slepia, nes to neleidžia jų ambicijos ir tai yra didžiausias infantilumo požymis. Dar M. Kimelė kartodavo, kad jei jie nebūtų infantilūs, tuomet jie būtų blogi žmonės“, – prisiminė D. Meškauskas.
Aktorius svarstė, kad režisierės įžvalgoje slypėjo toliaregiškumas, „žmonija infantilėja, tad šia prasme spektaklis – pranašiškas“.
Nemažėjantis žiūrovų dėmesys spektakliui D. Meškausko nė kiek nestebina, dėmesį prikaustanti psichologinė drama metams einant nepraranda paveikumo, nes joje vaizduojamos santykių įtampos yra universalios.
„Žmonės nori istorijos, suvokiamos ir juos jaudinančios istorijos. Konceptualaus meno pagrindinis poveikis dažniausiai estetinis, tad net ir kokybiškas bei profesionalus šiuolaikinis spektaklis, kuriame ieškoma vis naujų teatrinių formų ar interaktyvumo, žiūrovą gali veikti ne taip stipriai, nes jis tiesiog mažiau jaus atpažįstamumo fenomeną. O „Tėvas“ tai turi. Psichologinio teatro savybė – bandymas įlįsti į žmogaus prigimtį. Turiu nuojautą, kad grįžtame prie tokio teatro ir esu už tokį teatrą, kuriame ryšys su žiūrovu – svarbiausia“, – sakė D. Meškauskas.
Spektaklis atliepia žiūrovų ilgesį
D. Meškausko personažo Rotmistro dukrą „Tėvo“ pasaulyje įkūnija aktorė Karolina Kontenytė. Bertos vaidmuo jai Klaipėdos dramos teatre buvo pirmasis ir iškart atnešęs „Auksinį scenos kryžių“.
„100 parodymų – daug ar mažai? Yra buvę tokių atvejų, kad spektaklį parodome tiek kartų, kad rankų pirštų užtektų suskaičiuoti, ir jis atgula į archyvą ar nuotraukas. Manau, didelis pasiekimas, kad „Tėvą“ žiūrovai priėmė, jis tapo lankomas ir mylimas. Spėčiau, jo sėkmės priežastis yra dramaturgija, režisūra ir aktorių ansamblis. Po šitiek laiko esame tikra šeima, net užkulisiuose žaidžiame šį „šeimos“ žaidimą, pasakodamiesi istorijas ar tiesiog bendraudami, juokaudami, vadiname vienas kitą personažų vardais. Tai leidžia ir scenoje drąsiau improvizuoti, juokauti, įpūsti scenoms gyvybės“, – kalbėjo K. Kontenytė.
Aktorė užsiminė, kad toks ilgas laikotarpis neišvengiamai reiškia ir nemažai pokyčių, „gaila, kad keletas aktorių iš pirminės komandos pasikeitė, išsikraustė gyventi į kitus miestus ar iškeliavo į amžinybę. Tad mano galvoje yra du „Tėvo“ spektakliai, su dviem skirtingais sąstatais. Abu vienodai mieli“.
K. Kontenytė antrino kolegai D. Meškauskui įvardindama savo nuomonę dėl „Tėvo“ ilgaamžiškumo.
„Pastebiu, kad žmonės pasiilgo draminio teatro, su aiškia ir gera dramaturgija, siužetu, konfliktu, aiškiais personažais, situacijomis, su kuriomis būtų galima kažkiek tapatintis, tokio, kuris žadintų jausmus, emocijas“. Visa tai ir telpa šiame spektaklyje, koncentruotai išdidinančiame vienos šeimos santykių mikrokosmosą. „Spektaklio pirmoje dalyje daug juoko, lengvumo, o antroje – jau galima pamatyti ir ašaras. Labai gražu per nusilenkimus stebėti sujaudintus žiūrovus. Spektaklis neturėjo ambicijos panaudoti daugiausia techninių sprendimų, dūmų, garsų, efektų, naujovių, neturėjo ambicijos būti keistas ar nesuprantamas ir to, matyt, kai kurie žmonės taip ilgisi“, – apibendrino K. Kontenytė.
Jai pačiai dešimt „Tėvo“ metų sutampa su profesiniu keliu, tekančiu Klaipėdos dramos teatre, su asmeniniu augimu. Aktorė pripažino, kad seniau šį spektaklį viduje šiek tiek nurašydavo, jis atrodė nemodernus, bet ilgainiui viskas pasikeitė
„Dabar „Tėvas“ yra tas spektaklis, kurį mielai visiems rekomenduoju, žinau, kad gali patikti ar nepatikti, viskas su tuo gerai, reikia turėti savo nuomonę, bet jis tikrai nenuvils. Man patinka spektakliai, pasakojantys istorijas, o „Tėvas“ toks ir yra“, – sakė aktorė.
Parengta pagal pranešimą spaudai
Parašykite komentarą