Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-04-14 |
Ar kada nors susimąstei, kodėl kai kurie žmonės atrodo „išprusę“, o kiti – visiškai priešingai? Pavyzdžiui, darbe gali diskutuoti su kolega apie projektą: vienas atkakliai laikosi savo nuomonės, ignoruodamas kitus argumentus, o kitas klausia: „O kodėl tu taip mąstai?“ arba „Kokiais duomenimis remiesi?“ Tokios situacijos dažnai parodo skirtumą tarp išprusimo ir neišprusumo. Išprusimas – tai ne tik žinios ar diplomai, bet ir gebėjimas mąstyti kritiškai, analizuoti informaciją ir priimti pagrįstus sprendimus net tada, kai jie prieštarauja tavo senoms nuostatoms ar patogiems įsitikinimams.
Išprusimas tradiciškai siejamas su žiniomis: universitetų diplomais, perskaitytomis knygomis ar akademiniais pasiekimais. Tačiau psichologija žvelgia giliau ir sako, kad neturint žinių dar nereiškia, jog žmogus yra neišprusęs, o turint jų – nebūtinai reiškia, kad jis yra išprusęs. Tikras išprusimas – tai gebėjimas mąstyti kritiškai, analizuoti informaciją ir priimti sprendimus, net jei jie prieštarauja tavo senoms nuostatoms ar patogiems įsitikinimams.
Kritinis mąstymas – pagrindinis raktas į išprusimą. Šią sąvoką plačiai naudoja psichologai ir edukologai. Pavyzdžiui, profesorė Diane Halpern savo knygoje „Thought and Knowledge: An Introduction to Critical Thinking“ apibrėžia kritinį mąstymą kaip gebėjimą analizuoti argumentus, vertinti įrodymus ir priimti sprendimus remiantis faktais. Tai reiškia ne tik turėti informaciją, bet ir sugebėti ją vertinti, atpažinti jos trūkumus ar stiprybes.
Ką tai reiškia praktikoje? Išprusęs žmogus nepriima pirmo pasitaikiusio argumento kaip galutinės tiesos. Jis neieško tik to, kas patvirtina jo turimas nuostatas. Jis yra pasirengęs išklausyti kitą pusę ir pasikeisti, jei tam yra patikimų įrodymų. Tai nėra lengva – tai sąmoningas veiksmas, kurį žmogus atlieka kiekvieną kartą, kai susiduria su informacija ar sprendimu, prieštaraujančiu jo vertybėms.
Paprastame kasdienybės pavyzdyje tai dažnai matyti darbo ar draugų rato diskusijose. Įsivaizduok situaciją, kai du kolegos diskusijoje apie projektą išsako skirtingus požiūrius. Vienas iš jų laiko savo poziciją nepakeičiama, ignoruoja kitų argumentus ir netrukus jo kalba tampa labiau emocinga nei argumentuota. Kitas kolega ne įtikinėja, o klausia: „O kodėl tu taip mąstai?“ arba „Kokiais duomenimis remiesi?“ Ši paprasta situacija išduoda raktinį išprusimo požymį – gebėjimą ne tik turėti nuomonę, bet ją pagrįsti ir priimti kitų nuomones kaip galimybes išmokti ką nors naujo.
Psichologai nustatė, kad gebėjimas atsisakyti automatiškų sprendimų ir kritiškai vertinti informaciją yra susijęs su geresniais sprendimų priėmimo įgūdžiais, didesne adaptacija pokyčiams ir mažesne tikimybe priimti klaidingus sprendimus remiantis vien emocijomis ar stereotipais. Tai daug svarbiau nei bet koks diplomas ar pažymys – nes diplomas neretai tik rodo, kad žmogus mokėjo įsiminti informaciją, o ne kad jis mokėjo ją suprasti ar taikyti.
Kartu psichologija padeda atpažinti tai, ką mes kasdieniame gyvenime vadiname neišprusimu. Tai nėra tik žinių trūkumas. Tai pasireiškia kur kas gilesniais mąstymo modeliais. Kai žmogus automatiškai atmeta kitų argumentus, nes jie „kelia nepatogumų“, kai jis kaltina kitus melu ar kvailumu, užuot pasitikrinęs duomenis, tai rodo ne tik impulsyvumą, bet ir kritinio mąstymo trūkumą. Vienas iš psichologijoje gerai žinomų reiškinių – confirmation bias (liet. šališkas patvirtinimas – red. past.), kai žmogus ieško tik tų faktų, kurie patvirtina jo jau turimą nuomonę, ignoruodamas bet kokius priešingus įrodymus. Tai aiškiai matoma socialinių tinklų diskusijose, žiniasklaidoje ar net draugų rate.
Dažnai matome, kaip socialinėje žiniasklaidoje diskusija apie meną, kultūrą, sveikatą ar politiką baigiasi ne faktais, o asmeniniais užsipuolimais, pašaipomis ar net keiksmažodžiais. Tai nėra tiesiog netaktas – tai mąstymo modelis, kuriame informacija nėra vertinama pagal turinį, o asmeninė emocija tampa sprendimo pagrindu. Ši tendencija rodo ne tik socialinį nesusikalbėjimą, bet ir psichologinį neišprusimą – gebėjimų kritiškai vertinti, reflektuoti ir prisitaikyti prie naujų duomenų trūkumą.
Galiausiai, kai kalbame apie išprusimą šiandien, turime pamatyti, kad tai nėra vien akademinio žinių sukaupimo klausimas. Tikrasis išprusimas yra mąstymo kultūra – gebėjimas racionaliai suvokti pasaulį, kritiškai vertinti informaciją ir būti atviram naujai patirčiai. Tai – ne tik specialistų prerogatyva, bet ir svarbus įgūdis kiekvienam, kuris nori gyventi sąmoningai, efektyviai spręsti problemas ir prisitaikyti prie nuolatinio pokyčio.
Taigi, kaip atskirti išprusimą? Pažvelk į tai, kaip žmogus mąsto, kaip klausosi ir kaip priima sprendimus. Ar jis atviras naujai informacijai, ar tik atkakliai laikosi savo nuomonės? Būtent tai parodo tikrą išprusimą – gebėjimą mąstyti, analizuoti ir mokytis iš aplinkos.
Vieni žinovai, kas bus su nežinovais?
Nežinovus teks pašalinti
Kai vairuotojas mano, jog išmano psichologiją – diskusija neįmanoma. Terminas „išprusimas” vartojamas savivališkai, t.y. netiksliai. Nebecituosiu Marko Tveno, kam įdomu – pasižiūrėkite patys
O kas tu toks, šaunuoli, kad čia sprendi, kas gali kalbėt, o kas ne? Jei žmogus vairuoja, tai jau nebegali suprast psichologijos? Čia ne terminais žongliruojama, o apie mąstymą kalbama – kap žmogus sugeba ne ant savo patogių įsitikinimų sėdėt, o plačiau pagalvot. Jei tau atrodo, kad „išprusimas“ tėra žodis iš žodyno, tai gal pats pirma pasiskaityk. O tas tavo Markas Tvenas – nu gerai, bet ką jis čia keičia? Čia gi ne apie citatas, o apie galvą ant pečių.
Man regis, autorius maišo išprusimą (išsilavinimą, žinių krepšelį) su protu arba intelektu. Išprusimas kaip tik tėra žinios ir diplomai, o gebėjimas mąstyti kritiškai, analizuoti informaciją ir priimti pagrįstus sprendimus – ne išprusimo, bet proto savybė.
Reiktų pasiklausti kito AK autoriaus, profesoriaus V. V., jis – didelis tokių vingrybių žinovas.
Žmogau, kap skaitai, tai skaityk, o ne pats sau prigalvok. Čia gi ne apie diplomus kalba, o apie mąstymą – kap žmogus sugeba nepasikabint ant savo patogių įsitikinimų ir pagalvot plačiau. Jei tau atrodo, kad išprusimas tėra popierius ant sienos, tai čia jau tavo supratimo ribos, ne teksto bėda. O tas tavo minėts V.V. – kas čia per padaras ir ką jis čia turi bendro su tuo, kas parašyta?