Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-04-19 |
Gal kam pasirodys keistas toks klausimo pasirodymas, bet turiu parodyti, jog mūsų visuomenė dažnai elgiasi ne taip, kas atrodytų protinga. Sakykim, kad ir toks demokratijos elementas kaip rinkimai yra tiesiog nuvertinamas, o po to tūkstančiai žmonių renkasi į mitingus, maršus ir kitokias eitynes, kovodami prieš esamos valdžios sprendimus. Atrodytų, kas būtų gerokai paprasčiau – išrinkti į valdžią tuos, kurie atitinka daugumos viltis ar vertybes. Bet ne, pradžioje ignoruojama, neinama, o po to prabundama ir protestuojama, panaudojant aibę visuomenės energijos resursų, kurie gali būti žymiai naudingiau nukreipti į geresnės ateities kūrimą. Ir tai ne visada pavyksta ištaisyti „klaidą“.
Kodėl šitokia elgsena arba elgesio būdas peržengia kritikos ribas? Priežasčių ne viena. Sakykim, paprasčiausia – nesugebėjimas numatyti. Koks yra ryšys tarp politinių partijų ir mano (asmens) gerovės, supranta tik vienetai. Ne veltui sakoma, kad partinių rinkimų programų niekas neskaito. Kad ir kaip keista, tai gana teisinga. Tik ar gerai? Sakykim „Nemuno aušros“ rinkimų aprašyme apie kultūrą tebuvo tik keli sakiniai. Po to ir seka mintis, kaip nori, taip ir aiškink, kaip nori, taip ir elkis. Po to vyksta masinė „kultūristų“ manifestacija su įvairiausiais lozungais ir plakatais. O kodėl šis klausimas nebuvo svarstomas pačių rinkimų pradžioje ar net eigoje? Atsakymas gana paprastas – žmogui būdinga mažai galvoti apie ateitį, jam pernelyg reikšminga yra čia ir dabar. Todėl politikai gali žadėti, ką nori, retas atmena, kas buvo sakyta prieš kelerius metus. Ar tikrai žmonės ilgai atsimins V. Blinkevičiūtės pažadus vadovauti vyriausybei, nes G. Paluckas atsirado jau vien dėl šito. Bet grįžkime prie pačios problemos. Per rinkimus Lietuvoje dalyvauja tik apie pusė turinčių tam teisę.
Todėl atrodytų, kad reikėtų skatinti juose dalyvauti. Aktyviai ir sąmoningai. Būdų kraštutinumai yra du: prievarta ir „pirkimas“. 2026 m. duomenimis, prievartinis (privalomas) dalyvavimas rinkimuose išlieka nevienareikšmiškai 21 pasaulio valstybėje. Tokios šalys kaip Belgija, Brazilija, Bolivija, Čilė ir Ekvadoras reikalauja, kad registruoti rinkėjai dalyvautų rinkimuose. Sakykim, turiu tokius pavyzdžius:
Piniginės baudos:
Belgija. Tai griežčiausia šalis šiuo klausimu. Pirmą kartą neatvykus be pateisinamos priežasties, skiriama 10–80 eurų bauda. Pasikartojus nusižengimui, bauda gali išaugti iki 200 eurų.
Liuksemburgas: Baudos prasideda nuo maždaug 100 eurų pirmą kartą ir gali siekti iki 1000 eurų už pakartotinius nusižengimus (nors realybėje jos taikomos labai retai).
Kitos formos:
Turkija (geografiškai iš dalies Europoje). Už nedalyvavimą rinkimuose skiriama piniginė bauda (apie 300 lirų), o kol ji nesumokėta, gali kilti sunkumų tvarkant tam tikrus valstybinius dokumentus.
Aišku, galiu prisiminti ir laikus, kai rinkimų vietose būdavo kioskai ar bufetai, kur „paduodavo“ deficito: bananų, žirnelių ar dar ko nors. Salėje šalia būdavo rodomi nemokami filmai. Tokia buvo „pirkimo forma“. Pirkti galima ir paprasčiau, pavyzdžiui, duoti talonus alui ar skalbimo milteliams, duoti ženklelį ar lipduką, gal net rašiklį. Bet pas mus tai jau neleidžiama.
Nesiūlysiu konkrečių „patobulinimų“ rinkimuose, nes tai priklauso bent jau nuo dviejų skirtingų dalykų: visuomenės brandos, t.y. sugebėjimų matyti į priekį kiek toliau nei viena diena ar mėnuo ir politikų sąmoningumo, kurie sugebėtų rasti tuos poveikio mechanizmus, kurie leistų pakelti rinkimų dalyvių skaičių. Kaip matome, pasaulyje yra ir lazda, ir pyragas, nors nei vienas iš jų pilnai nesprendžia šio dalyko – sugebėjimo spręsti savo ateitį.
Dabartiniai rinkimai, kad daugelis rinkėjų nusisuka nuo ilgai valdžiusių partijų. Net pasaulio politinių rinkimų analizė rodo, kad 2024 m. buvo „sunkūs metai valdančiosioms partijoms“ – rinkėjai daugelyje šalių svarstė ne tiek ateities klausimus, kiek kainas ir pašalpas, pensinį amžių ir bedarbių pašalpas. Iš to galima pastebėti tokius balsavimo ypatumus:
1) rinkėjai dažniau balsuoja prieš, o ne už;
2) partinė tapatybė silpnėja, daugėja „plaukiojančių“ rinkėjų;
3) partijos praranda monopolį politinei mobilizacijai, nes ją perima socialiniai tinklai, socialiniai įtakotojai, judėjimai ir komitetai.
Kokią mintį sukelia šie dalykai? Pirma, gana akivaizdi mintis žiūrint iš šono – sistema greičiausiai (istoriškai) išsisėmė. Antra, yra formos, kurios keičia senąsias, t. y. tradicines politines partijas. Viena iš matomiausių formų yra kai kurių miestų valdymas ne per politines partijas, o vadinamųjų komitetų pagrindu. Trečia, demokratija vėl stengiasi grįžti į tiesioginę savivaldą, atmesdama atstovavimo politikos trūkumus. Mitingai, manifestacijos, nuolatiniai protestai – ryškūs šio proceso ženklai. Tiesa, šis spaudimas nėra labai efektyvus, ką rodo ne tik Prancūzijos, bet ir Lietuvos pavyzdys, bet laikui bėgant ji turi galimybių tapti įtakojančia galia.
Parašykite komentarą