Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-05-29 |
Toma Martinkė – klaipėdietė verslininkė ir kūrėja, kurios gyvenimas išsiskiria drąsa pokyčiams ir nuolatiniu savęs paieškų keliu.
Per savo karjerą Toma vadovavo viešbučiui ir restoranui, vėliau – sporto klubui „Impuls“, o dabar su vyru kuria nuosavą statybų verslą. Ji taip pat rašo knygą, kurioje analizuoja skaudžias vaikystės patirtis ir asmeninį augimą.
Svarbi jos istorijos dalis – gyvenimas Tailande, kuris padėjo iš naujo įvertinti gyvenimo tempą, laimę ir namų svarbą. Galiausiai ji grįžo į Lietuvą vedama namų ir artimųjų ilgesio.
Esi klaipėdietė. Kuo tau ypatinga Klaipėda ir ar po visų kelionių šis miestas įgavo kitą prasmę?
Klaipėda man yra tobulas miestas gyvenimui – čia randu viską, ko man reikia. Nėra didelių kamščių, nėra žmonių pertekliaus, o mieste nuolat jaučiasi ramybė. Labai vertinu tai, kad aplink daug gamtos – jūra, miškai, erdvė, kur gali atsikvėpti.
Kelionės tik dar labiau išgrynina seną gerą posakį – visur gerai, bet namie geriausia. Nors Klaipėdoje gyvenu dar nepilną dešimtmetį, šį miestą spėjau labai pamilti. Jis man tapo ne tik vieta gyventi, bet ir vieta, kur jaučiuosi sava, kur norisi sugrįžti po kiekvienos kelionės.
Kokia buvai vaikystėje? Ar jau tada jautei, kad tavęs netraukia „standartinis“ gyvenimo kelias?
Mano vaikystė nebuvo standartinė, todėl turbūt nieko keisto, kad ir šiandien mano gyvenimas nėra „pagal šabloną“. Būdama 17-os netekau tėčio, su kuriuo augau – tai buvo didžiausias sukrėtimas mano gyvenime. Tą akimirką tiesiog privalėjau užverti vaikystės duris ir stoti į suaugusiųjų gretas.
Nuo to laiko gyvenau savarankiškai, siekiau savo tikslų taip, kaip mokėjau ir kaip tuo metu atrodė teisinga. Niekada nenuleidau rankų. Visą gyvenimą jaučiuosi esanti kovotoja – kovoju už teisybę, gėrį, sąžiningumą, lygybę. Visada ginu savo poziciją, ir manau, kad būtent ši savybė, gimusi po vaikystės sukrėtimų, yra viena stipriausių mano pusių.
Turiu savyje kažką, kas nuolat stumia į priekį – siekti daugiau, augti, nesustoti. Niekada neužsibūnu komforto zonoje, vis ieškau naujų patirčių, veiklų, išbandymų. Galbūt todėl mano gyvenimas ir atrodo nestandartinis – nes aš pati renkuosi jį tokį kurti.
Tavo gyvenime buvo daug skirtingų etapų ir profesijų. Kokias veiklas esi išbandžiusi ir ką kiekvienas etapas tau davė kaip žmogui?
Nepasakyčiau, kad tų etapų buvo labai daug, tačiau kiekvienas iš jų stipriai prisidėjo prie mano, kaip asmenybės, augimo. Manau, jaunam žmogui yra labai naudinga kas kelerius metus keisti darbą – taip neužsibūname vietoje, neužmiegame ant laurų, nuolat mokomės ir plečiame savo požiūrį. Net ir panašiose pareigose, bet kitoje darbovietėje, visada atsiranda kažkas naujo, ko gali išmokti.
Didžiausią patirtį įgijau dirbdama vadovaujančiose pozicijose. Būdama vos 22 metų tapau viešbučio ir restorano vadove. Iki šiol kartais pačiai atrodo neįtikėtina, kaip gavau šią poziciją, bet tuo metu tiesiog žinojau – turiu padaryti viską, ką galiu, o kas bus, tas bus. Mano drąsa ir pasitikėjimas savimi, matyt, kažkuo pavergė. Tai buvo labai intensyvus laikotarpis – reikėjo mokytis ne tik administracinių dalykų, bet ir personalo valdymo, o jaunam žmogui tai tikrai nemažas iššūkis. Dariau klaidų, bet svarbiausia – iš jų mokiausi.
Po kelerių metų įsidarbinau „Impuls“ sporto klubo vadove. Šis etapas atvėrė dar daugiau galimybių. Daug kas jau buvo pažįstama, bet kartu atsirado naujų iššūkių. Čia galėjau pritaikyti anksčiau sukauptą patirtį, ištaisyti klaidas ir viską daryti sąmoningiau, užtikrinčiau – nuo pat pradžių.
Vėliau į mano gyvenimą atėjo statybų inžinerijos studijos ir darbas statybų srityje. Tai yra dabartinis mano etapas. Nors šis sektorius reikalauja daug atsakomybės, kantrybės ir kartais kainuoja nemažai nervų, jis man yra be galo įdomus. Verslas ir statybos mane traukia savo dinamika, realiais rezultatais ir galimybe kurti kažką apčiuopiamo.
Kiekvienas etapas mane išmokė skirtingų dalykų – atsakomybės, lyderystės, sprendimų priėmimo, kantrybės. Bet svarbiausia – supratau, kad nereikia bijoti pokyčių. Kiekvienas naujas žingsnis, net jei iš pradžių atrodo neaiškus ar sudėtingas, ilgainiui atneša augimą ir naujas galimybes.
Šiandien daug dėmesio skiri savo projektams ir kūrybai. O kuo dabar gyveni profesine prasme?
Šiandien didžiausias mano fokusas yra nuosava statybų įmonė. Ją su vyru kuriame nuo pat pradžių savarankiškai – taip, kaip suprantame, kaip mokame. Natūralu, kad šiame kelyje yra ir klaidų, bet kartu su jomis ateina ir didžiausios pamokos. Mokomės, augame ir kiekvieną dieną stengiamės daryti geriau nei vakar.
Man šis etapas labai įdomus, nes statybos reikalauja ne tik techninių žinių, bet ir stipraus charakterio, gebėjimo priimti sprendimus, valdyti žmogiškuosius išteklius bei atsakomybę. Tai nėra lengvas kelias, bet būtent tai mane ir motyvuoja – matyti realų rezultatą, kurį sukuri savo rankomis ir sprendimais.
Šalia to, stengiuosi nepamesti ir kūrybinės pusės – man svarbu išlaikyti balansą tarp verslo, struktūros ir kūrybos. Būtent šis derinys leidžia man jaustis pilnai realizuojančiai save tiek profesine, tiek asmenine prasme.
Esi užsiminusi ir apie rašomą knygą – apie ką ji bus ir kada supratai, kad nori ne tik patirti gyvenimą, bet ir jį sudėti į istoriją? Ar knygos rašymas tau labiau terapija, savęs pažinimas ar noras įkvėpti kitus?
Ši knyga pirmiausia yra skirta man pačiai. Joje sudėjau visas skaudžiausias ir sunkiausias savo vaikystės patirtis, išgyvenimus, visą sukauptą skausmą. Man tai yra tarsi terapija – vieta, kur galiu išrašyti tai, ko nenoriu pamiršti, bet tuo pačiu nebenoriu viso to nešiotis savyje.
Rašydama labai daug analizuoju – kodėl viskas vyko būtent taip, kokias pasekmes tai paliko manyje, ką tai manyje užaugino ir suformavo. Tai yra bandymas suprasti save iš giliau, priimti savo patirtis ir paversti jas stiprybe.
Ar tai bus įdomu skaitytojui – nežinau. Bet tikiu, kad kažkas šioje knygoje gali atpažinti save, rasti panašumų, emocijų, gal net atsakymų į savo klausimus. O kitam tai gali būti visiškai kitokia perspektyva – tarsi kita medalio pusė, nei jie patys yra patyrę savo vaikystėje.
Man ši knyga yra ne tik istorija – tai procesas, kuris leidžia paleisti, suprasti ir judėti toliau.
Dar neseniai savo gyvenimą planavai Tailande. Kas nutiko, kad vieną dieną nusprendei viską mesti ir išvykti gyventi į Tailandą?
Kažkuriuo metu pajaučiau, kad tiesiog dūstu nuo monotonijos – viskas tapo per daug įprasta, nebeatradau nieko naujo, nebežinojau, ko noriu. Supratau, kad man reikia sustoti, atsitraukti ir tarsi „persikrauti“.
Į Tailandą keletą metų iš eilės vykome atostogauti, ši šalis mus labai sužavėjo. Ten jau daug kas buvo pažįstama, artima, jaučiausi gerai ir laisvai. Todėl sprendimas nebuvo spontaniškas – jis natūraliai subrendo per laiką.
Galiausiai supratau, kad jei jaučiu tokį stiprų vidinį poreikį pokyčiui, reikia jo neignoruoti. Kartais, kad rastum atsakymus, turi išdrįsti išeiti iš savo įprastos aplinkos. Tailandas man tapo tuo „restartu“, kurio tuo metu labai reikėjo.
Koks buvo tavo pirmasis jausmas ten atvykus – laisvė, baimė ar visiška nežinomybė?
Pirmasis jausmas buvo baimės ir džiaugsmo mišinys. Buvo ir nemažai nežinomybės – tas momentas, kai supranti, kad mes tikrai tai padarėme… ir kyla klausimas: kas dabar?
Viduje jaučiau, kad nenoriu, jog tai būtų tik ilgos ir nesibaigiančios atostogos. Todėl leidome sau šiek tiek sustoti, atsikvėpti, pailsėti ir pabūti su savimi. Tai buvo laikas išgirsti save – suprasti, ko iš tikrųjų norime ir kaip matome savo tolimesnį gyvenimą.
Ką gyvenimas Tailande tavyje pakeitė labiausiai?
Gyvenimas Tailande manyje labiausiai pakeitė suvokimą apie patį gyvenimą. Apie tai, kad laimė ir pilnatvė dažnai slypi visai ne ten, kur anksčiau galvojau. Išmokau labiau vertinti smulkmenas, kurios gali suteikti džiaugsmo, tereikia jas pastebėti.
Ten pirmą kartą tikrai pajaučiau, ką reiškia lėtesnis gyvenimas, daugiau laiko sau, šeimai, ramesnis požiūris į kasdienybę. Bet kartu tai leido suprasti ir kitą labai svarbų dalyką – dažnai mums atrodo, kad geriau ten, kur mūsų nėra. Realybė būna kitokia. Kad ir kaip gera būtų svetur, namų trauka vis tiek lieka. Sava kalba, savi žmonės, savas mentalitetas turi labai didelę reikšmę.
Kas lėmė, kad nusprendėte grįžti atgal?
Grįžti atgal labiausiai paskatino namų, artimųjų ir savo šalies ilgesys. Net kvapo, kalbos, savos aplinkos. Nors save laikau pasaulio piliete ir man patinka keliauti bei pažinti skirtingas kultūras, po kurio laiko vis tiek pajuntu labai stiprią namų trauką. Tada visa kita tarsi praranda prasmę.
Gyvenant Tailande labai trūko artimų žmonių, draugų, o laiko skirtumas ribodavo net paprastą bendravimą ir spontaniškus pokalbius. Su laiku supratome, kad Tailandas mums yra nuostabi vieta poilsiui, kur mielai praleidžiame žiemą, tačiau pavasarį norisi pasitikti namuose.
Kokią vietą tavo gyvenime šiandien užima šeima ir artimi žmonės? Ar jų palaikymas tau svarbus priimant didelius gyvenimo sprendimus?
Mano artimiausias žmonių ratas gyvenime visada užima labai svarbią vietą. Su artimaisiais dažnai pasitariu, išklausau jų nuomonę, argumentus „už“ ir „prieš“, tačiau galutinį sprendimą visada priimu pati. Dažnai mano požiūris net skiriasi nuo artimųjų nuomonės.
Labai pasitikiu savo intuicija – ji pas mane stipriai išvystyta. Dažniausiai sprendimus priimu iš vidinio pajautimo ir tiesiog stebiu, kur tai mane nuves. Man atrodo, kad visi mūsų pasirinkimai yra tarsi maži keliai, kurie kažkuriame etape vis tiek išveda į pagrindinį kelią. O tada jau žiūriu, ar tas kelias mane iš tiesų tenkina ir ar jame jaučiuosi sava.
Kokia tavo didžiausia svajonė, o gal gyvenimo planas?
Mano gyvenimo tikslas turbūt yra pasiimti iš gyvenimo viską, ką galiu – mėgautis pačiu procesu, išjausti kiekvieną akimirką, išbandyti tai, kas traukia, ir realizuoti save visomis įmanomomis prasmėmis. Man labai svarbi savirealizacija. Esu labai veikli, mėgstu dirbti ir daug dirbti, nes tada jaučiuosi gyva, reikalinga ir daranti kažką prasmingo.
Neturiu vienos didelės svajonės ar konkretaus gyvenimo plano. Man atrodo, kad gyvenimas nuolat keičiasi, o kartu keičiamės ir mes patys. Todėl šiame kelyje vadovaujuosi viena labai svarbia taisykle – visada būti geru žmogumi.
Gerbiamas Martynai, esu Atviros Klaipėdos rėmėjas, prenumeratorius.
Suprantu, kad sunku išlaikyti leidinį, bet ko tikrai nenoriu, tai matyti šitų nesąmonių, kurias čia p. Klimas publikuoja. Šita moteris prieš mėnesį kitame portale dar studentė, dabar čia jau verslininkė. Man šitų šiukšlių nereikia, nes neįdomų ir jokio vertės nesukuria. Žymėkite aiškiai, kad čia reklama, savireklama, išsifiltruosiu, atkentėsiu.
Jei matot daugiau naudos iš tokių publikacijų, jums teks rinktis, nes tada trauksiuos iš prenumeratorių.
Esame jau ne kartą rašę, jog „Atviroje Klaipėdoje” skaitytojų laiškai, publikacijos, pranešimai spaudai etc. spausdinami nemokamai. Spausdiname beveik viską, kas susiję su Klaipėda ir Vakarų Lietuva, jei str. parašyti, nepažeidžiant įstatymų. Toks iš esmės ir buvo pirminis portalo sumanymas – būti bendruomenės portalu, kuo plačiau atspindėti klaipėdiečių problemas, jų kasdienį gyvenimą, miesto aktualijas ir kt. Gerb. Anuprai, žmonės yra labai skirtingi ir ne visiems viskas patinka. Man asmeniškai irgi ne viskas patinka, kas publikuojama ak.lt., bet tai nereiškia, jog to spausdinti nereikia. Subjektyvi nuomonė negali lemti, ar publikacija yra vertinga, ar ne. Apgailestauju, jog publikacija jums nepatiko, manau, bus, kam ji patiks 🙂 Gražios dienos.
O jeigu dar būtų normalus meras, kuris bendrautų su klaipėdiečiais – būtų visiškai tobula. Bet merą galime pakeisti, tai tobulai tobulo miesto vizija visai tikėtina. Ane?