Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-06-27 |
Birželio 27 d. sukanka 85 metai, kai prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lietuvos teritorijoje, Palangoje už Birutės kalno, užkopėje, dabartinio apartamentų viešbučio „Auska“ teritorijoje hitlerininkai sušaudė 111 Palangos vyrų – 106 žydus ir penkis lietuvius.
Tai buvo trečiosios masinės civilių žmonių žudynės Lietuvos teritorijoje nuo karo pradžios. Pirmosios tokio pobūdžio žudynės įvyko Gargžduose 1941 m. birželio 24 d., kur buvo sušaudyti 200 žydų vyrai ir viena moteris, antrosios – 1941 m. birželio 26 d. Kretingoje, kur „buvo sušaudyta 214 žydų ir lietuvių komunistų“ (A. Vitkus, „Ulmo byla“, 2024 m.).
Palangos žydų moterys ir vaikai (apie 200–300 žmonių) buvo sušaudyti kiek vėliau – 1941 m. spalio 12 d. į šiaurę nuo Palangos, pakeliui į Darbėnus, netoli dabartinės žvyrduobės. Nors tai yra šios istorijos tęsinys, bet tai jau kita istorija, tad apie juos gal kitą kartą.
Visų sušaudytų palangiškių bent jau kol kas identifikuoti nepavyksta – tam paprasčiausiai trūksta duomenų, nėra išlikę jokių aukų sąrašų, to tragiško įvykio liudininkų nebuvo nei 1941 metų vasarą, neatsirado jų ir dabar po 85 metų – 2026 metais. Tad tragiškų 1941 metų vasaros įvykių mozaika yra dėliojama po trupinėlį iki šiol.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras po ilgo 2016-2021 metais vykusio tyrimo nustatė ir raštu Nr. 13R-284 oficialiai patvirtino bendrą nužudytųjų palangiškių skaičių – 111 – ir aukų tautybę: 106 žydai ir 5 lietuviai. Atrodytų, padėtas taškas, bet ir čia iki šių dienų yra dar likę pakankamai daug mįslių bei neatsakytų klausimų.
Kad ir tie patys penki lietuviai, sušaudyti kartu su 106 Palangos žydais vyrais už Birutės kalno. Įvairūs informacijos šaltiniai pateikia skirtingą sušaudytų Palangos lietuvių skaičių, įvardindami ir skirtingas aukų pavardes bei tų pavardžių derinius.
Bene pačiame pirmajame pokariniame ar ne 1945 m. surašytame dokumente „Palangos miesto asmenų žuvusių nuo fašistiško žvėriškumo vokiečių okup. metu sąrašas“ yra išvardintos 50 žuvusių palangiškių pavardės su šalia nurodyta aukų tautybe: 35 žydai ir 15 lietuvių. Lyg ir labai konkretu. Bet tarp tų 15 lietuvių su lietuviškomis pavardėmis yra įrašyti ir du visiškai nelietuviškų pavardžių atstovai – Riabovas bei Minajevas. Abejoju, kad tai galėjo būti pajūrio žemaičiai.
Išsyk kyla klausimas – kiek lietuvių pagal šį sąrašą tapo karo aukomis Palangoje? 15 (su Riabovu ir Minajevu) ar 13? O gal suklydo šio sąrašo sudarytojai, nurodydami žuvusiųjų palangiškių tautybę?
14 iš 15 sąraše įvardintų lietuvių buvo nužudyti (sąraše yra nurodyta grafa „Sušaudymo ar nužudymo vieta“) „Palangoje už Birutės kalno pajūrio pusėje“.
Pagal šį sąrašą vienas lietuvis buvo nužudytas Palangoje, bet ne „Palangoje už Birutės kalno pajūrio pusėje“, o kažkur kitur – „Palangos mst.“ Kitos nužudymo vietos Palangos mieste 1941 m. vasarą bent jau kol kas yra nežinomos, tad ir vėl kyla klausimas: o kur tada jos yra? Ir ar tikrai jos yra Palangoje? O gal tai yra ta pati vieta „Palangoje už Birutės kalno pajūrio pusėje“, tik sąrašo sudarytojų valia per klaidą ar nežinojimą kitaip pavadinta? Visaip gali būti.
Čia tik vieno turimo dokumento trumpa apžvalga ir tos apžvalgos įvertinimo rezultatas. Kaip jau minėta, tokių šaltinių su už Birutės kalno sušaudytų lietuvių pavardėmis yra ir daugiau. Pavyzdžiui, Alfredas Rukšėnas leidinyje „Holokaustas Lietuvoje: Kretingos apskrities Palangos ir Darbėnų valsčių žydų bendruomenių žūtis 1941 m. vasarą ir rudenį“ rašo apie aštuonis nužudytus lietuvius: „Prie Birutės kalno buvo sušaudyti Palangos miesto Darbo žmonių deputatų tarybos (toliau – DŽDT) vykdomojo komiteto pirmininkas Antanas Balsys, Tomas Padrėza, Palangos miesto Milicijos skyriaus viršininkas Mikas Mažeiva, stalius, statybininkas Stasys Untulis, Palangos miesto DŽDT vykdomojo komiteto pirmininkas (ėjo šias pareigas iki A. Balsio), komjaunuoliai Gudas ir Piktuižis (greičiausiai Juozas), Palangos valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Juozas Jurevičius, valsčiaus komjaunimo organizatorė Jadzė Vygontaitė“.
1985 m. literatūriniame visuomeniniame almanache „Baltija“ tuometinis Palangos m. DŽDT vykdomojo komiteto pirmininkas D. Puodžius rašinyje „Palanga vakar, šiandien ir rytoj“ rašo, kad „pirmosiomis karo dienomis žuvo partinis bei tarybinis aktyvas, tarp jų partorgė Antanina Šiurylienė, miesto ir valsčiaus vykdomųjų komitetų pirmininkai Antanas Balsys, Adolfas Jurgutis, miesto komjaunimo sekretorė Jadvyga Vygontaitė, milicijos viršininkas Mikas Mažeiva, kiti“.
A. Bubnys knygoje „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais“ rašo, kad prie Birutės kalno buvo sušaudyti 22 asmenys, „tarp kurių didžioji dauguma, sprendžiant pagal pavardes, buvo lietuvių tautybės“ ir vardina: A. Balsys, T. Padrėza, M. Mažeiva, S. Untulis, A. Jurgutis, Gudas, Piktuižis, J. Jurevičius, J. Vygontaitė, „[…] mokytoja Elena Gulbinienė, medicinos darbuotojas Pranas Jurgutis, vidurinės mokyklos direktorius Juozas Kazlauskas, vykdomojo komiteto pirmininkas Petras Mičiūnas, ligoninės vyr. gydytojas Kazys Platakis, vykdomojo komiteto sekretorius Vytautas Valenta. Taip pat buvo sušaudyti Valančius, Minajevas, Šiuryla, Šiurylienė, Rabovas, Meškienė, Nemcinavičienė“.
Labai abejotina, kad lietuvių tautybės buvo A. Bubnio paminėti Minajevas ir Rabovas. Ir visiškai neabejotina, kad į A. Bubnio pateiktą už Birutės kalno sušaudytų lietuvių sąrašą tikrai per klaidą pateko palangiškiai, kuriuos aš (esu gimęs 1953 metais) pats ir mačiau, ir pažinojau: P. Mičiūnas, K. Platakis, mano geografijos mokytoja E. Gulbinienė, mano mokyklos direktorius J. Kazlauskas.
Penki sušaudyti lietuviai
Palyginus keturis šiame rašinyje aptariamuose informacijos šaltiniuose pateiktus už Birutės kalno nužudytų lietuvių sąrašus, galima konstatuoti, kad visuose keturiuose sąrašuose yra nurodyti tik du: A. Balsys ir M. Mažeiva, trijuose – A. Jurgutis ir dviejuose – S. Untulis ir J. Jurevičius, todėl nėra pagrindo nesutikti su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvada dėl už Birutės kalno sušaudytų lietuvių skaičiaus – tai ir yra tas penketas lietuvių, sušaudytų kartu su 106 palangiškiais žydais.
Tiesa, šiuose keturiuose šaltiniuose tris kartus tarp sušaudytų už Birutės kalno palangiškių yra paminėta valsčiaus komjaunimo organizatorė dvidešimtmetė Jadvyga (Jadzė) Vygontaitė, bet 1966 m. gruodžio 13 d. laikraštyje „Švyturys“ straipsnyje „Gyvybės kaina“ apie J. Vygontaitę rašė Stasys Vygontas: „Tuoj pat suėmė. Kartu su Jurgučiu, komjaunuoliais Gudu ir Piktuižiu, valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininku Jurevičium išvežė į Kretingą ir Kvecių miškelyje sušaudė“.
Tad tarp penkių už Birutės kalno sušaudytų lietuvių J. Vygontaitės neturėtų būti – ji buvo sušaudyta Kretingoje, Kvecių miškelyje.
Siekiant nusiraminti ir nustoti abejoti dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvadų apie už Birutės kalno užkopėje 111 sušaudytų palangiškių skaičių ir tautybę, svarbu prisiminti 1958 m. vasario 21 d. Palangos miesto DŽDT vykdomojo komiteto sprendimą Nr. 23: „Perkelti iki vasaros sezono pradžios iš miesto parko teritorijos į miesto kapines fašistinių okupantų nužudytų tarybinių piliečių kūnus“. Šį sprendimą, beje, pasirašė „e. p. Vykdomojo komiteto Pirmininkas Mičiūnas“, tas pats Petras Mičiūnas, kuris pagal A. Bubnio pateiktus duomenis 1941 m. vasarą buvo tarp 111 už Birutės kalno sušaudytų palangiškių…
Vykdant Palangos DŽDT vykdomojo komiteto sprendimą Nr. 23 1958 m. birželį už Birutės kalno sušaudyti palangiškiai buvo atkasti, suskaičiuoti ir perlaidoti vienoje kapavietėje senosiose Palangos kapinėse, kur jie ilsisi ramybėje iki šiol. Taip kad dėl 111 perlaidotų palangiškių skaičiaus diskusijų nebegali kilti.
35 žydiškos pavardės
Su už Birutės kalno sušaudytų 106 žydų vyrų identifikavimu, jų pavardėmis yra gerokai neaiškiau.
Minėtame 1945 m. dokumente „Palangos miesto asmenų žuvusių nuo fašistiško žvėriškumo vokiečių okup. metu sąrašas“ yra išvardintos 50 žuvusių palangiškių pavardės su šalia nurodyta aukų tautybe: 35 žydai ir 15 lietuvių. Iš tų sąraše išvardintų 35 Palangos žydų pavardžių – 16 vyrų ir 19 moterų. Tik tiek.
Dabar, 2026 metais jau žinome, kad Antrojo pasaulinio karo metais Palangoje buvo nužudyta 106 žydai vyrai ir 200-300 žydų moterų bei vaikų. Iš viso 306-406 žydų tautybės asmenys. 35 žydų vyrų ir moterų pavardės 1945 metų aukų sąraše yra labai nedaug. Tai sudaro tik apie 9-11 % visų sušaudytų Palangos žydų.
Turint galvoje, kad po karo Palangoje nebeliko nė vieno žydo, akivaizdu, kad tas 1945 m. sąrašas buvo sudarytas tik pagal jų kaimynų lietuvių prisiminimus. Sąrašo pabaigoje yra viena labai iškalbinga pastaba, kurią verta pacituoti visą: „Kartu su išvardintais lietuvių ir dalies žydų tautybės asmenimis buvo išžudyta daug žydų tautybės asmenų. Išžudytųjų asmenybę, amžių bei skaičių tiksliai nurodyti nėra galimybės, nes Palangos mst. Saviv. vestų gyventojų registr. knygų, susitvėrus Palangos miesto Vykd. Komitetui, nerasta. Turimomis žiniomis, pasiteiravus pas vietos gyventojus, Palangos mieste buvo išžudyta lietuvių ir žydų tautybės apie 700 asmenų“.
Galima daryti visai realią prielaidą, kad išsyk po karo buvo didelis noras ne tik užfiksuoti karo aukų skaičių Palangoje (ir visoje Lietuvoje), bet ir maksimaliai tą skaičių padidinti. Tai ir buvo padaryta. Dėl to, matyt, ir atsirado sąraše paminėtas, apvalus, bet akivaizdžiai nerealus „apie 700 asmenų“ skaičius.
A. Bubnys knygoje „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais“ rašo, kad „yra duomenų, kad prie Birutės kalno buvo sušaudyti šie žydai: Jankelis Bručkus, Feinšteinas, Feinšteinienė, Gurvičius, Leviasas, Šrotas Jankelis, Funkas Mulis, Bobis, Gebinas (tėvas), Gebinas (sūnus), Bručkus Eizikas, Itmanas, Bergas (sūnus), Lenkimieras, Lina Simončikienė. Iš viso 15 asmenų.“ Kiek šie duomenys patikimi – sunku kategoriškai ką nors teigti, bet, žinant, kad už Birutės kalno buvo šaudomi tik vyrai (žydai ir lietuviai), akivaizdu, kad šito A. Bubnio žydų aukų sąrašo patikimumas yra labiau menamas, nei ką nors patvirtinantis. Kaip, beje, ir 1945 m. sudaryto dokumento.
Tad baigiant šią Palangos vyrų, sušaudytų 1941 m. birželio 27 d. už Birutės kalno aukų skaičiaus identifikavimo temą, galima apibendrinti, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras nustatė penkis sušaudytus lietuvius ir jų pavardes, o apie 106 sušaudytų žydų vyrų identifikavimą kol kas dar kalbėti negalima – nėra duomenų.
„Atminimas, prasilenkiantis su istorine tiesa“
Pirmą rašinį apie 1941 m. birželio 27 d. Palangoje už Birutės kalno sušaudytus 111 palangiškius vyrus parašiau dar 2010 metais („Atminimas, prasilenkiantis su istorine tiesa“, „Vakarų ekspresas“, Nr. 217 (5579). Jame be kitų dalykų rašiau apie ne sušaudymo vietoje Palangos Birutės parke pastatytą atminimo akmenį, apie neteisingą informaciją ant to akmens iškaltuose tekstuose (neteisingai akmenyje nurodytą sušaudytų vyrų skaičių, jų tautybę), apie tikrąją sušaudymo vietą apartamentų viešbučio „Auska“ (sovietinio laikotarpio buvusi TSRS vyriausybinė poilsinė, dar liaudyje vadinama „Brežnevo vila“) teritorijoje ir kad reikia tą tikrąją 111 palangiškių sušaudymo vietą pažymėti, perkeliant iš vadinamosios „simbolinės“ atminimo vietos Birutės parke atminimo akmenį į „Auskos“ teritoriją, į tikrąją palangiškių vyrų sušaudymo vietą.
Buvo viltis, kad per metus, iki 2011 metų birželio, kai minėsime 111 palangiškių sušaudymo septyniasdešimtmetį, tuos darbus su Palangos miesto savivaldybės pagalba tikrai įveiksime. Juk tai Palangos miesto istorijos dalis. Kruvinos, liūdnos, tragiškos, bet tikros Palangos miesto istorijos dalis. Kam daugiau, jei ne Palangos miesto savivaldybei turi rūpėti Palangos istorija ir jos įamžinimas Palangoje?
Nuo tos publikacijos praėjo jau beveik šešiolika metų. Šiemet sukanka jau 85 metai nuo to kruvino įvykio, tad pažvelkime, kaip dabar, 2026 metais atrodo pirmųjų Antrojo pasaulinio karo aukų Palangoje atminimas, kas dėl to atminimo nuveikta, kaip ir kas padaryta, o kas dar ne.
„Palangos Birutės parko“ schema
Pradėsime nuo dabartinių prieigų link atminimo akmens 111 sušaudytiems palangiškiams iš Vytauto gatvės, Palangos Birutės parko pietinėje dalyje. Tako, vedančio į vakarus, link atminimo akmens, sankryžos su Vytauto gatve aikštelėje stovi didelis informacinis stendas su „Palangos Birutės parko“ schema, kurioje be kitų dalykų yra nurodytas ir objektas „Paminklas karo metais nukankintų žydų atminimui“. Kaip jau supratote, tai yra tas pats 1989 m. Birutės parke pastatytas „simbolinis“ atminimo akmuo. Pastatytas „simbolinėje“ parko vietoje.
Kodėl „simbolinėje“ vietoje ir kodėl kabutėse? Todėl, kad atminimo akmuo stovi ne tikroje 111 palangiškių vyrų sušaudymo vietoje, o visai kitoje dabartinio Birutės parko teritorijos dalyje, už bemaž … 400 metrų nuo tos sušaudymo vietos. Sutikit, kad sąvoka „simbolinis“ skamba žymiai solidžiau nei paprastas „ne toje vietoje“.
Kodėl tą akmenį 1989 metais pastatė ne sušaudymo vietoje, o būtent čia, šioje dabartiniojo Birutės parko teritorijos dalyje? Klausimas, matyt, taip pat yra iš tų „simbolinių“, nes 1989 metais (Nepriklausomybės atkūrimo dar reikėjo metus palaukti) prie visu pajėgumu veikiančios sovietų valdžios aptvertoje ir sargybinių saugomoje vyriausybinės vilos („Brežnevo vilos“) teritorijoje pastatyti akmenį, skirtą pirmomis karo dienomis sušaudytų 111 palangiškių vyrų atminimui, buvo visiškai neįmanoma misija. Tai su ta intencija ir buvo, matyt, sugalvotas toks „simbolinis“ sušaudytų palangiškių atminimo sprendimas – kad ir ne sušaudymo vietoje, bet užtat „pietinėje parko dalyje“ ir „už Birutės kalno“, bet ne „Brežnevo vilos“ teritorijoje.
Taip tas ne sušaudymo vietoje pastatytas akmuo ir stovi iki šiol. Tačiau ką gali paliudyti ne vietoje pastatytas, bet konkrečiam istorijos faktui atminimo akmuo? Nieko gero. Tik akivaizdžią nepagarbą sušaudytųjų atminimui, Palangos istorijai.
Kita bėda, beskaitant informacinio stendo „Palangos Birutės parko“ schemos tekstą, skirtą 111 sušaudytiems palangiškiams vyrams (106 žydai ir 5 lietuviai), yra ta, kad jame rašoma tik apie nukankintus žydus. Kodėl tik žydus? Juk tai yra dar viena netiesa: visi žinome, kad sušaudyti žydai vyrai (106 asmenys) tikrai sudarė absoliučią sušaudytų už Birutės kalno palangiškių (111 asmenys) daugumą, tačiau kartu su jais buvo sušaudyti ir penki palangiškiai lietuviai. Tad kodėl stende apie tai nėra jokios informacijos?
Beje, o iš kur atsirado frazė apie „nukankintus“ žydus? Visi 111 vyrų už Birutės kalno buvo sušaudyti. Bet viena yra tekstas „buvo sušaudyti“ ir visai kas kita – „buvo nukankinti“.
Nukankintų, sadistiškai užmuštų aukų 1941 metais Palangoje tikrai buvo (žydų moterų 1941 m. spalio 12 d. žudynės prie Darbėnų kelio), bet kad už Birutės kalno buvo kankinti ir nukankinti žydų vyrai – naujiena.
106 žydai už Birutės kalno anot stendo informacijos „buvo nukankinti“, o kaip buvo nužudyti 5 informaciniame stende nepaminėti lietuviai?
Šis tragiškas Palangos istorijos įvykis turi seniai nustatytą labai konkrečią datą (1941-06-27), todėl informaciniame stende nurodyta data „karo metais“ yra tokia pat – tik „simbolinė“.
Lordo Dženerio (Greville Janner) stulpelis
Už keliolikos metrų nuo apšnekėto Birutės parko schemos stendo prie Birutės parko tako, vedančio prie „simbolinio“ atminimo akmens „simbolinėje“ dabartinio parko vietoje, stovi trikampis juodas lordo Dženerio (Greville Janner) stulpelis, ant kurio iškaltas užrašas lietuvių ir anglų kalbomis teigia „Holokausto aukų kapai 500 m“! Nei daugiau, nei mažiau.
Dar kartą pasikartosime, kad 1989 m. pastatytas atminimo akmuo sušaudytiems palangiškiams vyrams buvo pastatytas ne jų sušaudymo vietoje dabartinio apartamentų viešbučio „Auska“ teritorijoje, o maždaug 400 metrų šiauriau nuo jos, Birutės parko teritorijoje.
Visi 111 palangiškių vyrų (106 žydai ir 5 lietuviai) prieš 68 metus – 1958 m. birželio mėnesį tikrojoje sušaudymo vietoje (dabartinė „Auskos“ teritorija) buvo atkasti, suskaičiuoti ir perlaidoti senosiose Palangos kapinėse, kur vienoje bendroje duobėje (kaip ir prieš 85 metus…) kartu atgulė amžino poilsio. Tad nei dabartiniame Birutės parke, nei 111 palangiškių sušaudymo vietoje „Auskos“ teritorijoje jau beveik septyniasdešimt metų nėra jokių „Holokausto aukų kapų“. Tad ką 2026 metais žymi, apie kokius „Holokausto aukų kapus“ parke informuoja ir kur veda tas prie Birutės parko Vytauto gatvėje stovintis Dženerio stulpelis? Ar čia pagarba sušaudytiems už Birutės kalno 111 Palangos vyrų, pagarba jų atminčiai, pagarba Palangos istorijai? Ar dar kaip?
Atminimo akmuo Birutės parke
O dabar – apie 1989 metais „simbolinėje“ vietoje pastatytą atminimo akmenį Birutės parke. Arba „Paminklą karo metais nukankintų žydų atminimui“, kaip kad parašyta Birutės parko schemos stende. Arba „Holokausto aukų kapus“ ženklinantį akmenį, jei tikėti ant lordo Dženerio stulpelio iškaltu įrašu. Visi trys šio objekto pavadinimai yra dabartiniai. Galima rinktis.
Kai prieš šešiolika metų pirmą kartą rašiau apie tą akmenį, pasikartosiu, buvo akcentuota, kad tas atminimo akmuo yra pastatytas ne tikroje 111 palangiškių vyrų sušaudymo vietoje dabartinėje „Auskos“ teritorijoje, o visai kitoje – „simbolinėje“ Birutės parko teritorijos vietoje, kad informacija ant to atminimo akmens neatitiko ir prieš 16 metų nustatytų ir neginčijamų faktų: trimis kalbomis (hebrajų, jidiš ir lietuvių) iškaltuose tekstuose buvo rašoma tik apie 1941 metais „šio miško pietinės dalies kopose“ žiauriai nužudytus 105 žydus.
Jau seniai žinoma, kad šis konkretus tragiškas ir kruvinas Palangos istorijos įvykis turi labai konkrečią ir seniai nustatytą datą – 1941 metų birželio 27 diena. Taip pat seniai žinoma, kad už Birutės kalno sušaudyti buvo ne tik žydai, bet ir lietuviai, ir kad aukų skaičius buvo ne 105, kaip kad iškalta ant atminimo akmens trijų kalbų tekstuose, o 111 – 106 žydai ir 5 lietuviai.
Kas pasikeitė per tuos beveik šešiolika metų? Pagrindinė 2026 metų naujiena yra ta, kad ketvirtą Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje dieną sušaudytų palangiškių vyrų atminimo akmuo kaip stovėjo ne sušaudymo vietoje, kuri yra apartamentų viešbučio „Auska“ teritorijoje, taip ir stovi visai kitoje „simbolinėje“ Birutės parko teritorijos vietoje, už maždaug 400 metrų nuo tikrosios tragedijos vietos.
Per tuos beveik šešiolika metų buvo daug įvairių susitikimų, pasitarimų su aukščiausio lygmens Palangos miesto savivaldybės vadovais. Ir pritarimų bei pažadų savivaldybėje buvo pripasakota daug ir visokių. O rezultatas? Atminimo akmuo 2026 metais tebestovi, kur stovėjęs, „simbolinėje“ (ne tikroje) palangiškių vyrų sušaudymo vietoje…
Dėl ant atminimo akmens trimis kalbomis iškaltos klaidinančios informacijos apie sušaudytų Palangos vyrų skaičių, tautybę. Vienas pokytis ant to akmens atsirado! Po to, kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2021-05-17 raštu Nr. 13R-284 nustatė ir oficialiai patvirtino, jog dabartinėje apartamentų viešbučio „Auska“ teritorijoje buvo nužudyti 111 palangiškių (106 žydai ir 5 lietuviai), Palangos miesto savivaldybė sureagavo į šį sprendimą ir pataisė (perkalė) vieną iš trijų ant atminimo akmens iškaltą skaičių: lietuviškame tekste vietoje skaičiaus „105“ atsirado skaičius „106“. Tad lietuviškame atminimo akmens iškaltame tekste dabar yra nurodytas teisingas už Birutės kalno sušaudytų žydų vyrų skaičius – 106.
Nežinia, kokių sumetimų kupina ir vedina, Palangos miesto savivaldybė ant atminimo akmens pataisė (perkalė) tik vieno lietuviško teksto skaičių (iš 105 perkalė į 106), o dviejuose kituose atminimo akmens iškaltuose tekstuose (hebrajų ir jidiš kalbomis) skaičius 105 kaip buvo, taip ir liko toks, koks buvęs.
Tad dabar ant atminimo akmens iškaltuose trijuose tekstuose yra iškalti du skirtingi už Birutės kalno sušaudytų žydų vyrų skaičių variantai: dviem kalbom (hebrajų ir jidiš kalbomis) yra iškaltas skaičius „105“, o viena (lietuvių) – „106“. Kaip atspėti ar sužinoti, kuris tekstas, kuris skaičius teisingesnis? Tas, kurio yra ant akmens daugiau? Ar kaip? Ko verti tokie pataisymai, tokia informacija?
Beje, visi atminimo akmens tekstai visomis trimis kalbomis yra nepaprastai sunkiai perskaitomi. Nepriklausomai nuo to, ar jie yra apšviesti, ar ne, ar tas apšvietimas yra iš kairės, ar iš dešinės. O juk būna dar ir lietus, ir sniegas. Gal kada nors?
Matyt, pagrindinė atminimo akmens informacinė bėda – ant akmens nėra nurodytas nustatytas visų už Birutės kalno sušaudytų Palangos vyrų skaičius – 111. Sušaudytų žydų skaičius (du skirtingi variantai) yra nurodytas – 105 ir 106, o bendro sušaudytų Palangos vyrų skaičius (111) ant akmens nėra. Nėra ant akmens ir informacijos apie tai, kad už Birutės kalno buvo sušaudyti ne tik Palangos žydai vyrai (106 asmenys), bet ir 5 lietuviai.
Ko verta tokia nepilna, daline atminimo akmens informacija? Juk kai kas tą akmenį su jame iškalta informacija ir skaičiais pamatys pirmą kartą gyvenime… Ir ką sužinos? Juk akmuo nemeluoja? Negalėtų. Neturėtų.
Kad ir kaip bebūtų keista, bet po šešiolikos metų nuo pirmosios mano publikacijos apie 1941 metų birželio 27 dieną už Birutės kalno sušaudytus 111 palangiškių vyrų (106 žydai ir 5 lietuviai) jau trys skirtingi dabartiniame Palangos Birutės parke esantys objektai, be kitos juose nurodytos klaidinančios informacijos, vieningai teigia tik apie Palangos žydų vyrų sušaudymą: informacinio stendo su „Palangos Birutės parko“ schemoje rašoma, kad parke yra „Paminklas karo metais nukankintų žydų atminimui“, šalia stendo esantis Dženerio stulpelis teigia apie parke už 500 m esančius Holokausto aukų kapus (!) ir „simbolinėje“ Birutės parko vietoje 1989 m. pastatytas atminimo akmuo liudija, kad kažkur čia (kopose?) yra sušaudyti 105 žydų vyrai. Arba 106.
Koks skirtumas? A, ne? Ką tai keičia? Keičia. Reikia keisti.
Nepatogi tema. Jei klaidinantys paminklai būtų tik dėl apsileidimo, tai būtų maža, greitai, lengvai ir nebrangiai pašalinama bėda. Tačiau paminėję, kad be žydų buvo nužudyti ir penki lietuviai, ar pridėtume – tarybiniai aktyvistai? O jei tarybiniai aktyvistai, tai ar pridėtume – nužudyti be teismo? Be teismo, nors policija, teismai, kaip ir visa lietuviška administracija, Laikinosios vyriausybės paliepimu jau buvo atkurta ir daugmaž funkcionavo… Taip, nepatogi tema. Juk dar reiktų pasakyti, kas žudė – tasai „buvo nužudyta” yra nutylėjimas, artimas melui.
Ačiū gerbiamam Autoriui už drąsą, kad kelia nepatogius klausimus, nebijodamas, kad publikos bus apšauktas žydberniu! Laukčiau ir tęsinio, juk 300-400 nukankintų moterų ir vaikų (vaikų!) istorija dar baisesnė. Krikščioniška tradicija reikalauja nenuslėpti nuodėmės, ji, net mirtina, bus atleista, tik nuodėmę pripažinus ir dėl jos atgailaujant.
P.S. Užkliuvo tas „senai”. Ar čia kalbama, kaip kas atrodo – senai, jaunai? Ne, kalbama, kada kažkas buvo – seniai, neseniai? Taigi, taisome į „seniai”.
Žiūrėjau ir… pražiopsojau. Ačiū!