Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-07-06 |
Jubiliejinis Thomo Manno festivalis liepos 11-18 dienomis Nidoje kasmet svečiams pristato atidžiai sukuruotą žodžio programą. Tai vertingų pokalbių serija, kurių epicentre – žymūs Europos intelektualai. Šiemet viena pagrindinių festivalio viešnių yra vokiečių žurnalistė ir literatūros kritikė Sandra Kegel. Ji yra vieno įtakingiausių Vokietijos dienraščių „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ kultūros skyriaus vadovė, knygų redaktorė, literatūros premijų žiūri narė.
Susitikimas su S. Kegel jubiliejiniame Thomo Manno festivalyje vyks liepos 16 dieną, 16 val. rašytojo T. Manno memorialiniame muziejuje Nidoje.
Domo Rimeikos nuotr.
Laukiant šio susitikimo, kviečiame geriau pažinti festivalio viešnią. Su Sandra Kegel kalbasi kultūros žurnalistė Juta Kiudė.
Pirmą kartą atvykstate į Thomo Manno vasarnamį Nidoje, bet pernai keturis mėnesius praleidote rašytojo namuose Los Andžele.
Taip, rašytojo namai Los Andžele – fantastiška vieta. Ten jis su šeima gyveno po to, kai teko bėgti iš nacistinės Vokietijos. Nors iš pradžių nuvyko į Niujorką, vėliau nusprendė keltis į Kaliforniją. Tai netikėta – juk T. Mannas buvo senosios europietiškos literatūros tradicijos atstovas, o Kalifornija – saulės, kino ir pramogų kraštas. Tačiau sprendimas buvo geras. Savo namuose Los Andžele Mannas su šeima gyveno apie 10 metų, bet vėliau nusprendė grįžti į Europą, nes JAV jis nesijautė pageidaujamas.
Kodėl?
Dėl senatoriaus Josepho McCarthy politikos į T. Manno šeimą nebuvo žiūrima palankiai. Rašytojo dukra Erika buvo politiškai aktyvi ir laikoma komuniste, vienas iš sūnų buvo homoseksualus. Tai buvo laisvą gyvenimą propaguojanti menininkų šeima ir konservatoriams jie kėlė įtarimą. Jausdamas, kad nebėra laukiamas JAV, T. Mannas sakė, kad antrą kartą yra išstumiamas iš šalies, kurioje gyvena. Jokiu būdu nenoriu lyginti nacistinės Vokietijos ir to meto Amerikos, rašytojo biografijoje tai įdomus atsikartojimas. Į Vokietiją Mannas grįžti nenorėjo, dėl to persikėlė į Ciurichą, kur pragyveno trejus metus ir 1955 m. mirė.
Vėliau Tomo Manno name Los Andžele kelis dešimtmečius gyveno amerikiečių šeima, kol 2016 m. nusprendė namą parduoti. Kažkas, supratęs reikalo reikšmę, paskambino tuometiniam Vokietijos užsienio reikalų ministrui, dabartiniam mūsų prezidentui Frankui-Walteriui Steinmeieriui ir pranešė, kad T. Manno namas parduodamas. Taip jis buvo nupirktas ir tapo rezidencija intelektualams. Mes, vokiečiai, ten vykstame semtis įkvėpimo iš Amerikos kultūros ir mąstytojų, o paskui tas idėjas parsivežame atgal į Vokietiją. Konkursas norint ten apsistoti labai didelis. Buvau priblokšta gavusi patvirtinimą, kad laimėjau konkursą ir 4 mėnesius gyvensiu Los Andžele.
Kas buvo jūsų tyrimo objektas, kuo domėjotės rezidencijos metu?
Tai buvo politiškai labai įdomus laikotarpis. Donaldas Trumpas jau buvo pradėjęs savo antrąją kadenciją, o Kalifornija, kaip žinote, yra labai demokratiška valstija ir stipriai priešinasi Trumpui. Atmosfera buvo įtempta, žmonės susirūpinę. Vienas pagyvenęs amerikietis su ašaromis akyse dėkojo man, kad mes, užsieniečiai, vis dar atvykstame į jų šalį, net ir tada, kai JAV politika pasaulio akyse yra tikras nusivylimas. Tai buvo labai jaudinanti akimirka.
Mano tyrimo tema buvo žurnalistikos nuosmukis Jungtinėse Valstijose. Daugelyje sričių JAV dažnai būna priekyje, diktuoja tendencijas, kurios vėliau pasiekia ir Europą. Kalbėjausi su žurnalistais, žiniasklaidos profesoriais, politikais, skaitytojais. Rezultatai mane nuliūdino, nuvylė ir sukėlė nerimą.
Akivaizdu, kad šiuo metu žurnalistikos prestižas JAV yra smukęs. Tokie leidiniai kaip The New York Times, The Washington Post ir Los Angeles Times dar dirba, bet pamažu nyksta. Kodėl? Pirmiausia – nebėra, kas leidiniuose pirktų reklamą, o tai visa laiką buvo esminis pajamų šaltinis. Visa reklama dabar socialiniuose tinkluose. Negana to, JAV turi prezidentą, kuris nuolat puola žiniasklaidą ir kartoja, kad ji bloga. Kai tai kartojama kiekvieną dieną, žmonės pradeda tikėti. Pasikeitė ir skaitytojų įpročiai. Kai norime ką nors sužinoti, tiesiog paieškome informacijos internete. Bet kai aš laikraštyje parašau neteisingą informaciją, mane gali paduoti į teismą. O už melagienas internete niekas niekaip neatsako, kontrolės beveik nėra. Situacija sudėtinga.
Dar sužinojau apie Europoje beveik neegzistuojantį, bet JAV aktualų „naujienų dykumos“ reiškinį. Taip apibūdinamos teritorijos, kuriose nebeliko nepriklausomos vietinės žiniasklaidos. Maždaug 70 milijonų amerikiečių gyvena vietovėse, kuriose nėra nepriklausomų vietinių naujienų šaltinių. Vietoj to jie turi „Facebook“ grupes. Visi žinome, kaip jos veikia. Visi tyrimai rodo, kad tokiose vietose žmonės tampa imlesni populizmui ir melagingoms naujienoms. Taip didėja korupcija ir viskas brangsta, nes nebelieka žmonių, kurie stebėtų valdžios veiksmus. Tai mane sukrėtė, nebūčiau pagalvojusi, kad JAV žurnalistikos padėtis tokia bloga.
Kokia tikimybė, kad ši tendencija pasirodys ir Europoje?
Nemanau, kad tokio masto krizė persikels čia. Europoje žurnalistika niekada nebuvo vien tik verslas. Vokietijoje turime labai stiprų visuomeninį transliuotoją, kiekvienas vokietis kas mėnesį moka nustatytą mokestį šiai sistemai išlaikyti. Be to, mes ne taip susiskaldę. Žinoma, prognozuoti ateitį sunku, bet labai tikiuosi, kad Europa nepasuks tuo pačiu keliu, kaip Jungtinės Valstijos.
Grįžkime prie Tomo Manno. Europai išgyvenant krizę, Antrąjį pasaulinį karą, jis juk neliko nuošalėje?
Tomo Manno santykis su demokratija nebuvo paprastas. Jaunystėje jis buvo monarchistas ir demokratija netikėjo, tačiau vėliau nuomonę pakeitė. Gebėjimas pakeisti savo požiūrį, atsižvelgiant į tai, kaip keičiasi pasaulis, man rodos vertas pagarbos.
Matydamas nacistinės Vokietijos vykdomus nusikaltimus žmogiškumui, T. Mannas kreipdavosi į tautiečius sakydamas viešas kalbas, kurias transliavo BBC radijas. Tačiau tų kalbų klausytis nacių valdymo laikotarpiu buvo griežtai draudžiama, tenka pripažinti, kad jo pranešimų klausomumas buvo tikrai mažas, nors šiandien tos kalbos gerai žinomos.
Savo kalbose, kurios pasirodydavo maždaug kartą per mėnesį nuo 1940 iki 1945 metų, rašytojas kaltino Hitlerį, nacius, ir vokiečius, kvietė juos atsitokėti. Jis labai išgyveno, kad Vokietija nugrimzdo į tokią tamsą.
O intelektualų laikysena šiandien? Ar turime Manno atitikmenį?
Laikai pasikeitė. Anksčiau visuomenėje būdavo asmenybės-švyturiai, iš jų tikėjomės, kad jie paaiškins pasaulį, laukdavome, ką jie pasakys. O šiandien, socialinių tinklų laikais, kiekvienas yra siuntėjas, kiekvienas transliuoja savo žinią. Kalba visi, ir kartais pagalvoju: o kas iš tiesų klauso?
Kai visi kalba, nežinia kas klauso, o pasaulis gerokai išsiderinęs, kas suteikia vilties?
Kol rezidavau JAV, ne kartą sulaukiau amerikiečių klausimo, kodėl mes, Europoje, nuolat dejuojame? Kodėl esate tokios prastos nuomonės apie viską? Kodėl skundžiamės? Juk turime viską, apie ką jie svajoja! Demokratiją, nepriklausomą teisinę sistemą, įstatymus, kurie saugo darbuotojus, sveikatos apsaugą. Turiu pripažinti, jie teisūs. Mes per daug skundžiamės, užuot matę savo aplinkybes kaip vilties šaltinį. Europa – nuostabus žemynas. Mūsų įvairovė ir kultūra man suteikia vilties, kad susitvarkysime su visomis negandomis. Dabar kaip niekad galime demonstruoti lyderystę, turime laikytis kartu, nes turime bendrą agresorių visai šalia savo sienų. Vilties man suteikia ir tai, kaip palaikome Ukrainą, kai matau tos tautos stiprybę, jėgą, ištvermę, ryžtingumą.
Mums, lietuviams, svarbu žinoti, kad tokia asmenybė kaip Tomas Mannas leido vasaras Nidoje. Ar šis rašytojas išlieka svarbia figūra ir Vokietijoje?
Be jokios abejonės. Tai labai svarbi asmenybė. Pati negaliu patikėti, bet apie jį vis dar leidžiamos naujos knygos, naujos biografijos. Ir jos labai skaitomos. Galėtum pagalvoti: argi dar nepakanka? Atrodo, juk tiek daug jau žinome! Bet mums negana! Turiu pripažinti, naujausia Tilmann Lahme knyga apie Manną mane nustebino, tai unikalus pasakojimas, kuriame daug dėmesio skirta mažai aptartai temai – rašytojo homoseksualumui. Kaip žinote, T. Mannas buvo vedęs ir turėjo šešis vaikus, tačiau tyrėjai sutinka, kad jis jautė stiprią erotinę trauką vyrams. Kažkaip jam pavyko gyventi tą dvigubą gyvenimą… T. Lahme knygoje tyrinėja, kaip ši jo suvaržyta asmenybės dalis veikė visą jo gyvenimą, mąstymą ir kūrybą.
Tačiau vokiečiai vis dar aktyviai skaito ir paties T. Manno knygas. Tai man atrodo įdomiausia. Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Vokietijoje mes daug kalbame apie skaitymo krizę, kad skaitoma gerokai mažiau, nei anksčiau. Bet jeigu vokiečiai skaito, tai klasiką – Manną, Kafką ir kitus.
Iš kur ši skaitymo krizė?
Jei žinočiau atsakymą, nebūčiau nepasiturinti žurnalistė! Sunku pasakyti, priežasčių daug. Viena jų – socialiniai tinklai ir didžiulė įvairaus, kitokio turinio pasiūla. Stebiu savo vaikus, kaip jie vienu metu ir žiūri „Netflix“, ir susirašinėja su draugais telefonu. O juk knyga reikalauja susikaupimo, skaitydamas negali daryti nieko kita. O jeigu žmogus nusprendžia skaityti, jis renkasi iš kanono, laiko patikrintų kūrinių. Štai mano vyras visai nepasitiki šiuolaikine literatūra ir sako, kad gyvenimas per trumpas skaityti ką kita, nei klasika.
Liūdna girdėti. Lietuvių autoriai taip džiaugiasi, kai jų knygas nusprendžia leisti vokiškai. O pasirodo, niekas jų neskaitys!
Neseniai buvau Prahoje ir tą patį girdėjau iš čekų autorių, jiems taip pat svarbu vertimai į vokiečių kalbą. Normalu, tai didžiulė rinka. Be to, tai šalis, kurios visuomenė tradiciškai laikyta skaitančia, nors dabar ją ir ištiko skaitymo krizė. Bet šiuo požiūriu Europa vis dar yra priekyje, JAV žmonės apskritai skaito gerokai mažiau. Man atrodo, europiečiams vis dar svarbu gilintis, suprasti įvairių reiškinių kilmę. Dėl to literatūra tokia svarbi. Tai kur kas daugiau, nei tiesiog istorijos. Ji moko empatijos, leidžia pamatyti pasaulį iš kito žmogaus perspektyvos. Tai nepaprastai svarbi ugdymo forma.
O T. Manno knygos, ar jums svarbios?
T. Manno knygos lydėjo mane visą gyvenimą. Pažintis su jo kūryba prasidėjo nuo vieno sunkiausių kūrinių – „Daktaro Fausto“. Tai labai sudėtingas ir tamsus romanas apie tai, kaip vokiečiai nusirito iki nacizmo, stipri, sunki knyga. Kažkodėl mūsų literatūros mokytojai pasirodė gera idėja pasiūlyti šį kūrinį skaityti mums, paaugliams. Gal ji ir persistengė, bet būtent tada supratau, kad literatūra gali būti ne tik fantastinis romanas apie drakonus, bet ir kūrinys apie žmonijos būklę.
Parašykite komentarą