Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2026-07-17 |
Grįžus po savaitę trukusios kelionės po Ispanijos Katalonijos regioną, Lietuvoje mane pasitiko visų jau aptarti Marijampolės paauglių egzekucijos vaizdai feisbuke, sukėlę tam tikrų asociacijų su minėtąja kelione. Mat taip jau sutapo, kad jos metu teko iš arti stebėti daugybę kitų Europos šalių paauglių ir vaikų: gyvenome viešbutyje, kuriame kartu su mumis buvo apsistoję daug jaunų žmonių, pradedant nuo kokių 10 iki 17-18 metų.

Kaip pasakojo 25 metus Ispanijoje gyvenanti gidė Julijana, pastaruoju metu yra labai populiarios tokios Ispaniją lankančių vaikų/paauglių grupės, lydimos vieno vyresnio mokytojo/globėjo. Jos teigimu, pastarieji esą viešbutyje vaikus palieka be priežiūros, o anie neva daro, ką tik nori – vyresnieji įsigudrina susiveikti alkoholio, girti laužo viešbučių inventorių, pro langus šokinėja tiesiai į baseiną, krenta pro langus, tad, jos teigimu, pasitaiko ir nelaimingų atsitikimų. Su patyrusia gide nepasiginčysi, greičiausiai visko būna, tačiau mano savaitės patirtis gyvenant šalia paauglių – visiškai kitokia.
Pirmiausia nustebino jų gausa ir tautybių bei rasių įvairovė – nedidelio Calella kurortinio miestelio prie Viduržemio jūros viename iš viešbučių dominavo vokiečių paaugliai, tačiau nemažai buvo ir prancūzų, britų, lenkų ir kitų tautybių vaikų.
Kai jie būriais sueidavo pusryčiauti į didžiulę valgyklą, susikalbėti tapdavo sunkiai įmanoma. Kaip ir panašaus amžiaus lietuviai, jie šūkavo vienas per kitą, garsams susiliejant į bendrą chaosinį triukšmą.
Tačiau tai ir buvo, ko gero, vienintelis paauglių keliamas nepatogumas, jei nekreipsime dėmesio į jų paliekamą nemažai nesuvalgyto maisto.
Po kokių trijų dienų pusryčių chaoso staiga supratau, kas mane šioje situacijoje stebina – iš minėtų paauglių nesklido jokios agresijos, dar daugiau – daugelis, ypač britų vaikai, buvo mandagūs, įlipę į liftą sveikindavosi su jiems į močiutes tinkančia teta, gražiai rikiuodavosi į eilę prie maisto, nesistumdydavo, neteko girdėti, kad būtų piktai susiginčiję ar tarp savęs tyčiojęsi – tik savaip linksminosi ir daug juokėsi.
Pagalvojau, įdomu, kaip būtų tokius būrius lietuvių paauglių suleidus į vieną vietą? Ar irgi visi būtų tik mandagūs, linksmi ir nerūpestingi?
Ir dar – nors buvome gidės įspėti viešbučio administracijai skųstis, jei naktimis paaugliai triukšmautų, to neprireikė – jie linksmai šūkaudavo tik dienomis maudydamiesi baseine.
O grįžus – plačiai aptarinėjama situacija Marijampolėje su… suaugusiųjų smurto skatinimu.
„Į psichuškę į patalpas be rankenų ilgiems metams, iš šitų žvėrių žmonės jau nebus“; „Veikia tik seni metodai. Atiduokit tas pacankes kariams kurie nematė moterų kelis metus 🙂 išauklės taip, kad vienintelė jų problema bus didelis lankomumas pas psichiatrus, bet užtat visuomenės nepuldinės“. „Grazinti mirties bausme“; „Aš tai mergiščiai kaip būčiau kūdlas ne tai kad išrovus ne. Apmyžus pagal kastas dar snukį šūdais išvanojus dar apipilus mačia sava ir atliktų ne analinį būtų išžaginta savo telefono išpera. Vargšė mergaitė nukentėjusioji. Būčiau tą nevisprotę pamokius“ (kalba netaisyta).
Tokius ir panašius komentarus po publikacijomis aptikau internete. Jiems komentarai, kaip sakoma, nereikalingi. Liūdniausia, jog panašių komentarų autoriai nesuvokia tokiu būdu patys skatinantys smurtą, kuris pirmiausia ir yra palankus patiems smurtautojams, nes pateisina principą „akis už akį“. Dar daugiau – šie komentatoriai pamiršta, jog vaikai į Lietuvą nėra atskraidinti iš Marso, jie gimsta čia, tarp mūsų, yra auklėjami savo tėvų, kurių dalis, deja, patys yra linkę smurtauti, kuriems vis dar atrodo, jog beržinė košė yra geriausia auklėjimo priemonė, mat ir patys taip buvo auklėjami. Paradoksas: smerkiame smurtaujančius vaikus, bet panašiais komentarais patys propaguojame smurtą.
Ir jau į jokius kritikos rėmus netelpa raginimas ankstinti amžių, nuo kurio vaikus būtų galima traukti baudžiamojon atsakomybėn. Kam tada yra skirtos prie savivaldybių bei ugdymo įstaigose veikiančios Vaikų gerovės komisijos, kurių pagrindinė užduotis ir yra užkardyti panašius incidentus, mokyti vaikus tinkamo elgesio ir kt.?
P.S. Vaikai visais laikais buvo žiaurūs. Paskaitykite dar 1954 m. išleistą žymųjį V. Goldingo romaną „Musių valdovas“. Neskaitantiems knygų, siūlau pažiūrėti šiuo metu Rusijoje uždrausto režisieriaus Andrejaus Zviagincevo filmą „Nemeilė“ , kuriame pasakojama, kas atsitinka, kai vaikai auga smurtinėje, tėvų meilės stokojančioje aplinkoje…
Parašykite komentarą