Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-09-24 |
2014-aisiais moteris devyniems mėnesiams užsidaro skrydžio į Marsą simuliatoriuoje. Vienintelis jos pašnekovas – dirbtinio intelekto valdomas modulis, o su savimi ji gali pasiimti tik kelias skaitmenines bylas.
Tokia intriga prasideda žiūrovo pažintis su režisieriaus Jono Tertelio naujuoju šokio monospektakliu „Dance to Mars in 72 Minutes“.
VšĮ „Epigrafe vasara“ ir Šeiko šokio teatro koprodukcija kalba apie vienatvę, tėvų-vaikų ryšius bei dirbtinio intelekto poveikį mūsų atminčiai. Apie tai, kaip tariama kelionė į Marsą tampa kelione į savo vidų, ką čia veikia šokis ir kaip apsisaugoti nuo neigiamo dirbtinio intelekto poveikio, kalbamės su režisieriumi. Spektaklio premjera – spalio 9 d., 19 val., Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.
Spektaklio naratyve daug sluoksnių: kokie jie ir kodėl pasirinkai būtent taip konstruoti spektaklio dramaturgiją?
Aš ieškojau terpės, kur žmogus galėtų atsiskyręs nuo pasaulio susidurti su savimi. Šiandien dauguma neturime laiko nei sau, nei savo artimiesiems – viskas juda labai greitai. Tai kas būtų, jeigu nuo visko atsiribotume? Tada ir atsirado mintis apie skrydžio į Marsą simuliaciją. Ne tiek pats skrydis buvo įdomus, kiek psichologinė jo pusė – kaip žmogus gali išbūti vienas devynis mėnesius. Nusprendžiau, kad jokių daiktų jis negali pasiimti – tik skaitmeninius failus. Tai, kas nesukuria papildomo svorio, bet kartu gali būti labai asmeniška.
Dažnai filmuose žmogus į kosmosą keliauja kartu su dirbtinio intelekto valdomu asistentu, tad istorijoje atsirado dirbtinio intelekto valdomas modulis LOCO. Natūraliai ėmė kilti klausimai, kiek juo galima pasitikėti, kas nutinka, kai jis pradeda dalyvauti labai asmeniškose, intymiose mūsų gyvenimo srityse. Šalia atsiranda ryšys su savo vidiniu „aš“, su artimaisiais, vaikais, o visa tai galiausiai susijungia per atminties temą. Tai turbūt ir yra įdomiausia šio spektaklio dalis.
O koks šokio vaidmuo kūrinyje?
Šokis veikia kaip atminties įsikūnijimo procesas. Inga Kuznecova šiame spektaklyje nevaidina personažo. Ji medijuoja istoriją – interpretuoja ją per savo kūną čia ir dabar. Dėl to esame labai atvirame, gyvame ryšyje su ta istorija ir tuo, kaip ji tą dieną suskambės auditorijai.
Viena iš spektaklio temų – dirbtinis intelektas. Kaip tau atrodo, kaip jis, įsiterpęs į mūsų gyvenimą, keičia tikrovės suvokimą ir atmintį? Kokie tavo asmeniniai to priešnuodžiai, o gal jų nereikia?
Man atrodo, kad čia svarbiausia yra saikas, balansas ir sąmoningumas – aiškiai suprasti, ką, kur ir kam naudojame. Aš pats naudoju dirbtinio intelekto įrankius. Kai kur jie man labai padeda, kai kur trukdo.
O priešnuodžiai, man atrodo, jau seniai išrasti. Tai daug daugiau gyvo bendravimo. Būti su žmonėmis fiziškai, bendrauti ne telefonu, ne per ekranus, o sąmoningai skirti laiko vienas kitam. Ne tik susitikti, išsipasakoti apie darbus, sveikatą ar vaikus, bet iš tikrųjų būti tame momente.
Aš pats stengiuosi tai praktikuoti. Daug stebiu gyvą pasaulį – žiūriu, kas vyksta aplinkui, ką jis man duoda. Kūrybiškumui skleistis padeda ir analoginės medijos: fotografuoti, klausytis muzikos iš plokštelės, kasetės, rašyti dienoraštį.
Man atrodo, svarbu sukurti dalykų, kuriuos vėliau galėtum atrasti ir žinoti, kad jie iš tiesų buvo tokie. Neleisti skaitmenizuoti visos savo aplinkos. Nemanau, kad labai toli tas laikas, kai rasim nebe visai tokius tekstus, kokius parašėme, ar nuotraukas, kokias nufotografavome. Jau dabar telefonai nedaro tokių nuotraukų, kaip juostiniai fotoaparatai, jie daug ką perfiltruoja ir perskaičiuoja.
Todėl man kyla klausimas, kas nutiks mūsų atminčiai. Kas joje bus išsaugota, o kas – sugeneruota? Esame etape, kai turime gerokai daugiau galvoti apie tai, iš kur gauname informaciją. Ypač svarbu tai, kas veikia mūsų emocijas. Atmintis yra labai svarbi mūsų tapatybės dalis. Kai jos vis daugiau lieka skaitmeniniame pasaulyje, turime iš naujo klausti, kaip ją saugome ir kas joje lieka.
Spektaklyje žiūrovai kviečiami tapti (pa)tyrimo dalimi. Papasakok apie tai daugiau.
Man patinka galvoti apie žiūrovą kaip apie tyrėją. Ne ta prasme, kad jis spektaklyje bus fiziškai įtraukiamas į veiksmą, bet kad jam suteikiama saugi erdvė pačiam tyrinėti jame keliamus klausimus. Nėra vieno atsakymo, kaip šį spektaklį reikėtų suprasti. Skirtingi žmonės atsineš skirtingas patirtis ir kontekstus, pamatys ir interpretuos savaip.
Kadangi abu su Inga esame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos meno doktorantai, mums artima prieiga prie meno kūrinio per bandymus, testus ir patirtį.
Spektaklis gali būti įdomus tiek mokslinės fantastikos gerbėjams, tiek šiuolaikinio šokio, tarpdisciplininio meno ar psichologinių dramų mėgėjams. Ko gali tikėtis skirtingos auditorijos?
Šiame spektaklyje susitinka kelios temos ir skirtingi žiūrovų interesai. Vieni gali ateiti dėl socialinių, emocinio raštingumo temų, kitiems bus įdomus kosmoso ir mokslinės fantastikos pasaulis, dar kitiems – santykis tarp vaikų, paauglių ir tėvų. Daugeliui šiandien artima ir dirbtinio intelekto tema.
Kita žiūrovų grupė gali ateiti per šokį – jiems įdomu, kaip judesys susitinka su technologijomis ir kitais spektaklio sluoksniais. O kadangi spektaklį kuriame galerijoje, gali būti įdomus ir pats šokio teatro atsiradimas galerijos erdvėje, skirtingų meno sričių susitikimas.
Kokios patirties gali tikėtis žiūrovai?
Iš tiesų tikiuosi labai paprasto, šilto dialogo. Man svarbiausia, kad žmonės spektaklyje jaustųsi saugiai – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Man įdomu, ką žmogui šis spektaklis primins, kur jis mintimis nukeliaus, kaip jam susijungs arba nesusijungs skirtingi spektaklio sluoksniai. „Dance to Mars in 72 Minutes“ gali būti netipinė patirtis, todėl tiesiog kviečiu pabūti tame momente, o po to patyrinėti, kaip jautiesi ir kas lieka.
INFORMACIJA
Greta režisieriaus, dramaturgo J. Tertelio komandoje – choreografė, šokėja Inga Kuznecova, muzikos ir garso autorius Dominykas Digimas, kostiumų dizainerė Polina Nimrea, scenovaizdžio autorius Julius Kuršys, vaizdo dizaineris Ignas Stankus ir garso dizaineris Laurynas Kamarauskas. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Klaipėdos miesto savivaldybė, Neringos miesto savivaldybė.
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą